Kaimo edukacijos Panevėžio rajone: čia atgyja ne tik gyvūnai, bet ir tarmiški žodžiai.

Mokosi iš gamtos

Edukacijų dalyviai supažindinami su gyvūnais, jų auginimo subtilybėmis ir biologiniais reiškiniais. Viena iš edukacijų veiklų – pasigaminti savo šiltnamį stiklainyje. Čia vaikai patys mato, kaip uždaroje erdvėje susidaro vandens kelias, o šiltnamio mikroklimatas padeda jiems suprasti gamtos dėsnius.

Bet tikras atradimas – vištų kiaušiniai. Skirtingų spalvų, dydžių, formų – jie tampa proga vaikams diskutuoti apie skirtumus tarp paukščių rūšių. Vaikai sužino, kad perlinės vištelės kiaušinis turi ypač tvirtą lukštą, o atvykę suaugusieji kartais net rungtyniauja – kieno rankose jis pirmas suduš.

Ūkyje gausu gyvūnų – vištų, žąsų, ančių, karvė, triušių, ožkų, kiaulių… Tačiau svarbiausia – čia galima viską liesti, šukuoti, glostyti ir pažinti. Jurgita pastebi, kad net suaugusieji kartais nustemba sužinoję, jog kiaulė – švariausias kaimo gyvūnas, o ne višta, kaip dažnai manoma.

O kaip manote, kas padeda daugiau kiaušinių? Višta ar antis? Atsakymas – antis, kuri per sezoną padeda apie 200 kiaušinių.

„Taip pat žmonės dažnai klaidingai mano, jog vištos kiaušinius deda ištisus metus, tačiau juk ir žmonėms reikia atostogų nuo darbų, taip ir joms reikia pailsėti“, – sako Jurgita.

„Kai atvyksta darželinukai, aiškinu, kad tvartas – tai tarsi gyvūnų darželis. Kaip vaikai turi grupes, taip ir čia – karvių, kiaulių, vištų“, – šypsosi edukacijų kūrėja.

O kai vaikams leidžiama šukuoti karves, glostyti žąsis, stebėti, kaip bendrauja triušiai, įspūdžiai lieka ilgam. Triušiai tapo edukacijų žvaigždėmis – jų čia per 20, ir visi pripratinti prie žmonių.

Viskas prasidėjo dėl sūnaus ligos

Ši idėja prieš penkerius metus gimė ne verslui. Ji gimė iš meilės vaikui. Jurgitos sūnus Lukas serga reta genetine liga – cistine fibroze. Dėl sveikatos jis negalėjo lankyti mokyklos, mokėsi namuose. Kai jis sėkmingai dalyvavo respublikinėje biologijos olimpiadoje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Balčiuvienė ir biologijos mokytoja Daiva Adamkevičienė pasiūlė jam pravesti pamoką klasės draugams mūsų namų kieme – apie ūkį, gyvūnus, gamtą. Tą dieną kartu su mama jie surengė pirmąją edukaciją – nuo to viskas ir prasidėjo.

„Esame be galo dėkingi mokytojoms Rimai ir Daivai už šį paskatinimą“, – už idėją dėkoja moteris.

Šiandien edukacijos apima ne tik pažintį su gyvūnais, bet ir kūrybines veiklas – dekoruojami kiaušiniai, Jurgita kepa ragaišį senovinėje duonkepėje, kurią pagamino jos tėtis, ragaujamas naminės karvės ar ožkos pienas, medus.

Kaimo edukacijos Panevėžio rajone: čia atgyja ne tik gyvūnai, bet ir tarmiški žodžiai.

„Vaikams į stiklines supylus ožkos, karvės ir pirktinį pieną, jiems skaniausias visuomet būna ožkos. Taip pat išverdu naminį ir pirktinį kiaušinį ir parodau, kuo skiriasi. Viską kalbu ir aiškinu paprastai, kad vaikams būtų lengvai suprantama“, – tikina ji.

Jurgitos vaikai lanko skautų būrelį, todėl organizuojami ir žygiai aplink Mitriūnų dvarą, o kartu supažindinama su Maironio kūryba ir gyvenimu, nemažai vietos skiriama ir Krekenavai.

„Parodėme, kad ir kaime galima veikti kažką įdomaus, o ne tik telefone sėdėti“, – sako moteris.

Gyvenimas be pagražinimų

„Nieko nepuošiame – rodome, kaip yra iš tikrųjų“, – sako Jurgita.

Vaikai sužino, kas yra dokas (šieno krepšys), grėbelka (arklinis šieno grėblys), laideris (vištų aptvaras), laidaras (mėšlo krūva), karbas (krepšys). Tokių žodžių kasdien neišgirsi – o čia jie atgyja. Taip pat kai kurių daiktų muziejuje paliesti negalima – tik žiūrėti iš tolo, o čia galima ne tik paliesti, bet ir pabandyti naudoti.

„Doką dukra atkūrė pati – pynė su vytelėmis. Kam duodame pakelti, visi sako, kad sunku būtų tokį kasdien visą dieną nešioti. O kadaise taip žmonės gyveno“, – aiškina Jurgita. Kitus rakandus šeima parsinešė iš apleistos sodybos, dovanojo kaimynai, pažįstami.

Be paukščių, čia gyvena ir nubijos mišrūnės ožkos, ožys, kuris mėgsta galynėtis su svečiais. Yra ir Coliukė – maža ožkytė, kuri buvo išgelbėta nuo paskerdimo. Ji – tikras geros nuotaikos užtaisas – lyg šuniukas vizgina uodegą, laksto paskui dalyvius, išdykauja.

Edukacijos organizuojamos pagal amžių, aktualijas ar net pamokų temas. Čia galima švęsti gimtadienius su maitinimu, dalyvauti estafetėse pievoje, patirti kaimo gyvenimą visais pojūčiais.

Nors veikla buvo trumpam pristabdyta dėl Jurgitos sveikatos problemų – jai diagnozuotas krūties vėžys, dėl ko teko parduoti didelę dalį gyvulių, moteris nenuleido rankų. Ji džiaugiasi, kad turi šeimą, kuri palaiko. Net vyras kartu nusiskuto galvą. Ir, nors rūpesčių netrūksta – sūnus dar kovoja su celiakija ir diabetu – dabar šeima turi tai, kas brangiausia: gyvenimo tęstinumą, stiprybę ir begalinį optimizmą.

Išsikovojo vaistus

Edukacijose dalyvauti gali visi norintys – iš miesto, kaimo ar kitur, tačiau priimami tik sveiki, kad būtų apsaugota sūnaus ir pačios Jurgitos sveikata.

„Po ilgų pastangų pagaliau spalio mėnesį sulaukėme kompensuojamų vaistų nuo sūnaus ligos. Su šia liga, jei nebūtume gavę vaistų, kas tris mėnesius gulėtume ligoninėje. Plaučiuose dėl ligos auga baisios bakterijos. Dabar, kai gauname vaistų, sakome, kad gavome stebuklą. Pradėjome vartoti lapkritį ir nuo sausio sūnus jau negulėjo ligoninėje. Vaistai kainuoja milžiniškus pinigus: rytiniai – 17 tūkst. eurų, vakariniai – 14 tūkst. mėnesiui. Valstybė šių vaistų nenorėjo kompensuoti, bet išsikovojome. Plaučių būklė atsistatė kardinaliai. Nebedūsta. Lukas jau net gali su dviračiu važinėti, laipioti, – džiaugiasi mama. Ir pabrėžia: – Reikia gyventi optimistiškai.“

Autorius Samanta ILONYTĖ / JP.lt

Domo URBONO nuotraukos