Kaimo turizmo sezonas prasideda tradiciniu akcentu

Viena iš akcijos „Atviros dienos kaime“ dalyvių – netoli Merkinės  (Varėnos r.), jaukioje miškų ir vandens telkinių apsuptyje dunksanti sodyba „Šilas“. Netoliese telkšo net trys ežerai – Bekampis, Ešerinis ir Bedugnis su plaukiojančiomis salomis, ant kurių keramikė Teresė Jankauskaitė kadaise buvo surengusi savo parodą. Tai vietovė, kurias yra pamėgę kūrėjai – todėl ji vadinama menininkų kampu. Čia gyvena ir kuria net keli keramikai, odos menininkai, šiaudinių sodų rišėjai.

Pati šios sodybos šeimininkė Laima Saviščevienė yra sertifikuota amatų meistrė, meno kūrėja. Ji riša sodus, lieja žvakes, kuria karpinius, margina margučius, riša verbas.

Savo laiku Žemės ūkio akademijoje agronomijos studijas baigusiai moteriai artimas augalų pasaulis, o potraukis prie subtiliosios kūrybos prasidėjo daugiau nei prieš 30 metų, nuo šiaudinių stogų rišimo. L. Saviščevienė prisipažįsta pirmąjį sodą surišusi savo vestuvėms, jis ir dabar puošia šeimos namus Merkinėje, o santuoka yra tvirta, tarsi patvirtina sodų tradicijos giluminę prasmę.

Sodybos šeimininkė savo svečiams gali pasiūlyti prisiliesti prie jos įvaldytų amatų – rengia įvairias edukacijas, kurios kai kada tampa įdomiu mergvakariu. „Šilas“ taip pat organizuoja žoliavimą, ekskursijas. Čia apsistoja keliautojai baidarėmis. Netrūksta ir pasyvaus poilsio mėgėjų, kuriems pakanka geros pirties, miško ramybės, o kitems – pasibuvimo su draugais smagiame vakarėlyje.

Dzūkijos nacionaliniame parke įsikūrusi sodyba yra etnografinė. L. Saviščevienė pasakoja: „Esu linkusi prie amatų, prie etnokultūros, tai bandėm visus tuos griuvėsius, kai sodybą įsigijom prieš 20 metų, atstatinėti kaip dzūkai gyveno“.

Dzūkiškos sodybos ypatumas tas, kad kiemas uždaras, aptveriamos eglišakių tvora, ir netgi ne vienguba, o dviguba. Tai apsaugai nuo miško gyvūnų: vieną tvorą jie gali peršokti, tačiau antros tokios kliūties jau neįveiks. Na, tačiau „Šilo“ šeimininkai gerokai privargo, išlaidos milžiniškos, todėl nutarė antros tvoros nebetverti.

Sodybą puošia medžio skulptūros, kurias vienos čia surengtos meno kūrėjų stovyklos metu sukūrė šeši medžio drožėjai iš visos Lietuvos. Šie meniniai akcentai kaimo turizmo sodyboje paženklina skirtingus sodybos kiemus.

Populiaresnės sodybos, kuriose galima kažką įdomaus patirti

LKTA prezidentės dr. Agnės  VAITKUVIENĖS pasiteiravome ir apie „Atviras dienas kaime“, ir apie tai, kas naujo kaimo turizmo paslaugų sektoriuje apskritai.

Kokiomis nuotaikomis pradedate naują sezoną?

Nuotaikos geros. Po pandemijos buvom išsigandę, kad keičiasi įpročiai, nerezervuoja sodybų iš anksto. Bet praėjusieji ir šie metai rodo, kad grįžta senieji įpročiai, sodybos užsakomos poilsiui iš anksto. Daugiausia atvyksta vietiniai turistai. Įtakos dėl karo nejaučiam. Iš užsienio – kaimynai latviai, lenkai, estai, suomiai... Nemažai atvyksta iš Izraelio, jiems čia patinka.

Pakalbėkime apie „Atviras dienas kaime“ – kuo ši akcija išsiskirs šiemet?

Renginys vyksta aštuntus metus iš eilės. Dalyvių skaičius nusistovėjęs tas pats – apie 100. Renginys populiarus, sodybos sulaukia labai daug norinčiųjų atvykti. Esam ties galimybių riba, kai vienas savaitgalis tampa masiniu, todėl įvedėme išankstinę registraciją, ir jos, ypač objektuose netoli didmiesčių, nereikėtų atidėlioti.

Populiaresni objektai arčiau didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, ypač aktyvios šeimos su vaikais.

Žmonės visada mieliau vyksta ten, kur siūlo edukacijų, degustacijų.

Ar keičiasi akcijoje dalyvaujantys paslaugų teikėjai?

Visada apie 30 proc. dalyvių būna nauji. Kai kurie po vienos akcijos išsigąsta, nes lankytojai išrankūs. Jie nori pramogų, pabendrauti su šeimininku.

Vyksta akcijos dalyvių atranka. Sodybų šeimininkai tam tikrą laiką registruojasi. Darome atranką. Jei siūlo neįdomią programą – suteikiam galimybę kitiems, kurie labiau pasiruošę svečius priimti, leidžia jiems pajusti kaimo dvasią, kas jame geriausia.

LKTA veikloje dalyvauja tik dalis visų apgyvendinimo ir kitas paslaugas kaime siūlančių teikėjų, jų tikriausiai atsiranda vis naujų. Ar yra žinoma, kiek iš viso Lietuvoje yra tokių kaimo paslaugos teikėjų?

Tikslios statistikos nėra, tik duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (kiek išduota verslo liudijimų, individualios veiklos pažymų apgyvendinimo paslaugoms kaimo vietovėse), iš Valstybės duomenų agentūros. Iki kovido pandemijos buvo daugiau kaip 800 tokių paslaugos teikėjų, o po pandemijos – daugiau kaip 1200.

Apgyvendinimo paslaugų kaime turbūt nepadaugėjo – sumažėjo nelegaliai jas teikiančiųjų. Yra privaloma registracija. Tarnyba sunkiai prižiūri, siunčiame sąrašus tų, kurie dirba nelegaliai.

O asociacijoje kiek šiuo metu narių?

Asociacijoje apie 370 narių, visus juos galima rasti mūsų interneto svetainėje atostogoskaime.lt. Esam vieninteliai, kurie vertina sodybas, jų lygį. Asociacijos 20  asmenų taryba sprendžia, kiek „gandrų“ galima suteikti sodybai. Kas 5 metus sodyba turi būti įvertinama naujai, bet mes užvažiuojame dažniau. Yra asociacijos teritoriniai skyriai.

Tarpininkaujame tarp nepatenkinto kliento ir paslaugos teikėjo, kilus problemai ar konfliktui padedame surasti sprendimo būdus.

Įdomu, kokios tos konfliktinės situacijos?

Dažiausiai tai svečio padarytas nuostolis – kažkas sulaužoma, sudaužoma. Svečiai nepatenkinti, kai sodyba neatitinka jų lūkesčių. Būna nusiskundimų dėl tvarkos sodyboje.

Pavyzdžiui, sodybos šeimininkas „ekologas“ saugo drugelius ir nepjauna žolės, o turistas dėl nenupjautos žolės bijo eiti iš trobos. Stengiamės edukuoti: jei ekologiška pievelė, svečias apie tai turi būti informuotas.

Kai kurie lankytojai įsivaizduoja, kad sodybos veikia kaip viešbučiai. Rankšluosčius meta ant grindų, nepasikloja lovos. Svarbu turistui pateikti aiškią informaciją. Bet kuo toliau, tuo mažiau mūsų turistai įdėmūs, ypač vietas užsisakantys per Booking platformą – neperskaito pateikiamos informacijos, pvz., kad sodybos aplinka nesaugi vaikams ar kad negalima su augintiniais, arba namelis skirtas 4 svečiams, o atvažiuoja 8. 

Pradėjote apie pokyčius. Kokius dar išskirtumėte pokyčius, tendencijas kaimo turizmo sektoriuje?

Kaimo turizmo sodybos keičiasi. Tradicinis verslas, kai šeimininkas svečius priima savo gyvenamajame name ar šalia jo, ir iš tos veiklos gauna papildomų pajamų. Dabar labai pasikeitė.

Tendencija, kad daug miestiečių įkuria sodybą  ar nuomoja. Miesto investicijos įneša naujas madas, komforto sąlygas, interjerą. Sodybos pritaikytos miesto gyventojams, kurie nori ir atostogauti panašiomis sąlygomis, kokios yra įpratę gyventi, nori atitinkamos tvarkos, sodybos vaizdo.

Labai gaila, kad sumažėjo agroturizmo sodybų, kuriose šeimos su vaikais gali susipažinti su ūkiška aplinka. Matyt, tai susiję su ūkių nykimu, stambėjimu, stambiame ūkyje papildomi vaikščiotojai nepageidautini.

Dar vienas pokytis – žmonės ieško patirčių. Anksčiau reikėjo paslaugų – maitinimo, baidarių nuomos ir pan. Dabar nori potyrių: kažką patirti, nusifotografuoti, gražiai praleisti vakarą instagramiškoje aplinkoje, susitikti su šeimininku, edukacijų, degustacijų. Patirti gamtą, kaimą – „ką galiu papasakoti, ką pamačiau“. Tai skatina pasitempti, kažką pasiūlyti iš savo ūkio, kad būtų pramoga ir patirtis.

Poilsiautojams svarbu: ar poilsis šį kaimo turizmo sezoną atsieis brangiau?

Kaimo turizmo sektoriuje antri metai nėra didesnio kainų augimo, minimaliai 1–2 proc. ar jos ir nukrito, nes brangimą anksčiau lėmė elektros kainos. Kur teikiamos maitinimo paslaugos, kur daugiau darbuotojų, ten kainos kyla. Yra darbuotojų stygius. Atlyginimai mieste didesni, kaimas neturi tokio pelningumo, bet darbuotojams priversti mokėti.

Pokyčių virtuvėje buvo įnešę ukrainiečių pabėgėliai. Jų pirmąją bangą tada priėmėme nemokamai. Paskui jie pradėjo ieškoti darbo, įsiliejo į didesnių sodybų kolektyvą, kambarinių darbą. Jau ateina trečias etapas, kai tie žmonės nori grįžti, ar važiuoti toliau į Europą. Dabar jau ne vienas didesnis maitinimo paslaugų kaime teikėjas ieško darbuotojų iš Kirgizijos. Sako gerai dirba. Problema tokius darbuotojus atsivežti: dokumentų tvarkymas užtrunka 8 mėnesius.

Autorės nuotraukos