Kaimo žmogus – toli nuo valstybės

Tarp dviejų pasaulių

Kaimo žmogus šiandien gyvena tarp dviejų pasaulių. Viename iš jų valstybė tampa vis modernesnė – dokumentai pildomi elektroniniu būdu, deklaracijos teikiamos internetu, įvairias pažymas galima užsisakyti nuotoliniu būdu, o daugybę reikalų galima sutvarkyti telefonu. Kitame pasaulyje tebėra žmogus, kuriam reikia nuvažiuoti keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki miestelio, nes jo gyvenvietėje nebėra nei pašto, nei parduotuvės, o kartais ir reguliariai kursuojančio autobuso. Ir čia kyla paprastas klausimas – ar valstybė, perkeldama paslaugas į elektroninę erdvę, nepamiršta žmogaus, kuris gyvena ne mieste?

Skaitmenizavimas pats savaime nėra blogas dalykas. Priešingai – daugeliui žmonių jis palengvino gyvenimą. Ūkininkas gali deklaruoti pasėlius, pateikti dokumentus, susisiekti su institucijomis, stebėti savo paraiškas ir gauti informacijos neišeidamas iš namų. Tačiau tam reikia kompiuterio, interneto, elektroninės bankininkystės, elektroninio parašo, išmanymo, kaip naudotis įvairiomis sistemomis. Jaunesniam žmogui tai dažniausiai nėra problema. Tačiau ką daryti vyresniam kaimo gyventojui, kuris kompiuteriu naudojasi retai arba visai juo nesinaudoja? Kartais tai reiškia, kad reikia prašyti vaikų, anūkų ar kaimyno pagalbos. O jeigu jų šalia nėra? Tuomet paprastas reikalas, kurį anksčiau buvo galima sutvarkyti užėjus į seniūniją, paštą ar kitą įstaigą, tampa nemenku išbandymu. Ypač sudėtinga žmogui, kuris gyvena vienas.

Jeigu kaime liks daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, o jaunos šeimos išvažiuos, kaimo ateitis taps dar sudėtingesnė. Vyresni žmonės negali vieni išlaikyti visos vietos bendruomenės gyvybingumo. Jiems reikia pagalbos. O pagalbos reikia ne vien socialinių pašalpų forma. Kartais žmogui reikia, kad būtų su kuo pasikalbėti. Ir tai nėra prabanga. Tai yra žmogaus gyvenimo kokybės dalis.

Kartais ir vienišiems nėra blogai

Apie tai, kas gali nutikti vyresnio amžiaus kaimo gyventojams, ypač vienišiems, į „Ūkininko patarėjo“ klausimus atsakė amžėjimo ekspertas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto prof. dr. Antanas KAIRYS.

– Kas žmogui psichologiškai yra skaudžiau – neturėti pinigų ar neturėti su kuo pasikalbėti? Ar viena ir kita gali būti savotiška socialinio skurdo forma?

– Turbūt pritarčiau, kad iš tikrųjų abu šie dalykai yra potencialiai probleminiai. Pinigai leidžia pasiekti paslaugas, įgyti tam tikrų naudų ir taip toliau, tačiau žmogus yra socialinis padaras. Jam būtina kitų žmonių draugija bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Ir iš tikrųjų vienatvė dažnai kerta labai stipriai. Moksliniai tyrimai rodo, kad vienatvė siejasi su daugybe tolesnių problemų, įskaitant sveikatos, socialines ir kitokias problemas.

– Vaikai išvažiavo į miestus ar užsienį, kaimynai išsikėlė, parduotuvė uždaryta, autobusas atvažiuoja kartą per savaitę. Kada tokia kasdienybė pradeda laužyti žmogaus psichiką?

– Vienatvė ne kiekvieną žmogų veikia vienodai. Vienatvė yra subjektyvus patyrimas. Yra žmonių, kurie puikiai gyvena vieni, pvz., miško sodyboje, kur nėra elektros, ir jaučiasi nuostabiai, savęs nelaiko vienišais. Ir yra žmonių, kurie net miesto centre jaučiasi vieniši.

Todėl tai, kad savaime yra mažas gyventojų tankumas, nėra parduotuvės arba vaikai išsikėlė į miestą, automatiškai nereiškia, jog žmogus jaučiasi vienišas. Bet iš tikrųjų kiekvienas faktorius, kiekvieno kito žmogaus dingimas – ar tai būtų parduotuvės pardavėja, ar kažkoks kitas žmogus – didina riziką, kad dalis žmonių patirs vienatvės jausmą.

– Ar senas žmogus gali priprasti prie vienatvės? Ir jeigu taip, ar ateina momentas, kai jis jau pats nebenori žmonių bendravimo ir pagalbos?

– Kaip jau minėjau, vienatvė yra subjektyvus patyrimas. Žmonės būna vieni, bet nesijaučia vieniši. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus vertina savo situaciją, ar jam užtenka turimo žmonių kiekio. Iš tikrųjų vienatvė yra sunkiai išgyvenamas jausmas, jeigu tai tikrai yra vienatvė – kai žmogus jaučiasi esantis vienas, bet norėtų būti ne vienas. Todėl turbūt visiškas pripratimas prie vienatvės yra sunkiai įmanomas.

– Kodėl daugelis vyresnio amžiaus žmonių nesako savo vaikams, kad jiems sunku?

– To negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Ar sako, ar nesako – nežinau.

– Ar nuolatinis laukimas, kada paskambins vaikai, gali tapti viena iš šiuolaikinio kaimo senolių kasdienybės formų? Ar tai turi įtakos žmogaus savivertei?

– Pasakyčiau gal iš kitos pusės – vis dėlto aplinkiniams verta pagalvoti, ar mūsų aplinkos žmonės turi kažkokių nepatenkintų poreikių, ypač turint omenyje bendravimo ir artumo poreikį. Turbūt visada verta pagalvoti tiek apie savo vyresnius tėvus, tiek apie kitus giminaičius ar pažįstamus, kurie gyvena vieni, ar mes galime kažkaip suintensyvinti jų bendravimą.

– Ar galima sakyti, kad žmogus, kuris kelias dienas ar net savaites neturi gyvo kontakto su kitu žmogumi, patiria psichologinę žalą, net jeigu pats sako, kad jam viskas gerai?

– Nebūtinai. Gali būti taip, kad jis jaučiasi puikiai. Iš tikrųjų tai yra visiškai normalu. Kaip sakiau, yra žmonių, kurie nenori arba nori minimalaus socialinio kontakto ir jaučiasi gerai. Taip pat yra žmonių, kurie, objektyviai žiūrint, turėdami daugybę kontaktų, jaučiasi blogai.

– Kiek pavojingas yra posakis: „Senas žmogus turi pats savimi pasirūpinti“? Ar visuomenė kartais savo atsakomybės neperkelia ant silpniausių žmonių pečių?

– Aš tam nepritarčiau, nes iš tikrųjų ne kiekvienas žmogus, nepaisant jo amžiaus, gali savimi pasirūpinti. Būna sudėtingų sveikatos iššūkių arba socialinių situacijų, kurios nėra įveikiamos realiomis žmogaus pajėgomis. Iš tikrųjų tam ir yra socialinės paslaugos, ir šituo atveju labai svarbus jų prieinamumas. Nesvarbu, ar kalbėtume apie kaimą, ar apie miestą. Kalbėčiau apie tai, kaip užtikrinti galimybę gauti pagalbą, kai jos reikia – dėl sveikatos ar dėl socialinių priežasčių. Labai svarbus yra paslaugų prieinamumas.

– Kaimo žmogus dažnai visą gyvenimą buvo reikalingas šeimai, ūkiui, kaimynams. Kas nutinka jo psichikai, kai jis sulaukia amžiaus, kai jaučiasi niekam nebereikalingas?

– Mes negalime pasakyti, kas konkrečiai nutinka. Tai yra situacija, kai vienu metu persidėlioja keletas dalykų – kiek žmogus pats dar yra pajėgus, ką gali, ko nori ir kiek jo nori aplinka. Turbūt didžioji problema ir iš to kylantys įvairūs nereikalingumo jausmai bei panašūs dalykai atsiranda tada, kai žmogus dar gali ir nori, bet aplinka jo nebenori.

– Ar kaimo nykimas reiškia ne tik ekonominę, bet ir psichologinę katastrofą? Nes nykstant žmonėms, nyksta ir pats žmogaus socialinis pasaulis?

– Čia sudėtingas klausimas, iš tikrųjų. Reikia žiūrėti, kaip, kas, kur ir kodėl nyksta ir kas su tuo pasidaro. Todėl vieno atsakymo nebus. Kur begyventų žmogus, ar kaime, ar mieste, jam turėtų būti prieinamos socialinės paslaugos, prieinama galimybė įsitraukti į kažkokias veiklas. Natūralu, kad kaime dėl gyventojų tankumo ir dėl to, kad kaimai mažėja bei nyksta, visa tai yra gerokai sunkiau pasiekiama. Tai ir savivaldybių, ir valstybės problema – kaip užtikrinti, kad kaimo žmonės nebūtų išstumti iš visuomenės.

– Uždaryta mokykla, biblioteka, paštas, parduotuvė ar kultūros centras dažnai vertinami kaip ekonominiai sprendimai. Ar psichologiniu požiūriu tai nėra ir žmogaus socialinės aplinkos naikinimas?

– Galvodami apie kažkokių dalykų uždarymą, turėtume galvoti ir apie tai, kokį poveikį tai turi vietos bendruomenei. Vėlgi – įvairaus amžiaus žmonėms, bet turbūt vyresnio amžiaus žmonės yra vieni iš tų, kurie dažnai naudojasi šiomis paslaugomis.

Be to, jie žymiai prastesnio kompiuterinio raštingumo. Dažnai vyresnio amžiaus žmogus net nesugeba naudotis internetu.

– Ar vienatvė gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių vyresnis žmogus pradeda greičiau fiziškai silpti, mažiau judėti, praranda gyvenimo motyvaciją? Kur čia priežastys, o kur pasekmė?

– Tai vėl gali būti ir priežastis, ir pasekmė. Bet tyrimai rodo, kad vienatvės išgyvenimas gali turėti neigiamų pasekmių tiek fizinei sveikatai, tiek apskritai žmogaus savijautai.

– Kodėl Lietuvoje daug kalbame apie senų žmonių fizinę priežiūrą – vaistus, maistą, slaugą, bet daug rečiau klausiame, ar žmogus turi su kuo pasikalbėti?

– Keliami ir vieni, ir kiti klausimai, turbūt todėl, kad esame linkę daugiau dėmesio, nepaisant to, kokio amžiaus žmonės būtų, kreipti į fizinę sveikatą. O vyresnio amžiaus žmonių atveju dar labiau, nes jie vis tiek turi daugiau fizinės sveikatos ir kažkokių kasdienės veiklos iššūkių, sunkumų ir panašių dalykų. Tad natūralu, kad didesnis dėmesys krypsta į fizinę sveikatą. Tačiau iš tikrųjų labai svarbi ir psichikos sveikata, ir vienišumo klausimas.

– Ar valstybė gali išspręsti kaimo senėjimo problemą vien socialinėmis paslaugomis?

– Jos problemos neišspręs. Klausimas yra ne kaip padaryti, kad kaime vėl atsirastų daug jaunų žmonių, bet kaip mes galime užtikrinti, kad kaimo gyventojai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, gyventų gerai.

– Jeigu žmogus turi maisto, šiltus namus, gauna pensiją ir nusiperka reikiamų vaistų, bet tris dienas neturi su kuo pasikalbėti, ar mes galime sakyti, kad juo tinkamai pasirūpinome?

– Vėlgi, priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jį tenkina tai, kad jis mažai turi gyvų arba kitų kontaktų ir jis nori tokio gyvenimo, tai galbūt ir gerai. Bet pirmiausia turime atsižvelgti į paties žmogaus norus, poreikius ir į tai, kaip jis jaučiasi. Dažniausiai atsakymas bus „ne“, jeigu nėra taip, kad jis pats jaučiasi pakankamai gerai. Bet nebūtinai.

Redakcijos ir Vilniaus universiteto nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.