Kaimui reikia kaimo partijos?

Pasigenda dėmesio

Šią mintį iškėlęs Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis teigė manąs, kad po visas partijas išsibarstę žemdirbiai galbūt galėtų susiburti į vieną partiją ir tokiu būdu efektyviau spręsti esamas problemas. Anot „Ūkininko patarėjo“ pašnekovo, kaimuose nebeliko medicinos punktų, mokymo įstaigų, bibliotekų, kitų paslaugų, linų, baigia išnykti kiaulės, karvės. Regioniniai keliai – tragiški. Kaip jaunimas grįš į tokį kaimą? „Nejaugi Lietuvai nieko nereikia? Kasmet iš mūsų šalies išvažiuoja apie 20 tūkst. karvių. Neliks pieno. Liks vien grūdai. Tačiau ir už juos menkai moka. Viskas susiję su žemės ūkiu. Ką valgysime?“ – svarstė J. Vilionis.

Kaip ŪP teigė LPGA prezidentas, visa tai vyksta dėl to, kad Lietuvoje nėra tvirtos žemės ūkio politikos. Todėl jam atėjo mintis, kad reikėtų suburti naują politinę partiją, vienijančią kaimo žmones. „Partijos, kuri vienytų žemdirbius, kaimo žmones, nėra. Jei tokia būtų, tuomet būtų atsižvelgiama į jos programą, interesus. O kas dabar? Vieni vienoje partijoje, kiti – kitoje, vieniems reikia to, kitiems – kito. O kas kaimui? Kaip yra dabar: išmokos Lietuvoje mažiausios, žaliavų supirkimo kainos mažos, visi traukiasi, maistas brangsta“, – mintimis dalijosi J. Vilionis.

ŪP pasiteiravo šalies žemdirbių jų nuomonės apie naujos partijos kūrimo poreikį bei jos perspektyvas. Ukmergės r. ūkininkas, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininko pavaduotojas Saulius Daniulis aiškino, kad naujai partijai tiktų pavadinimas „Lietuvos varguoliai“. „Aš manau, kad varguolis, kuris moka žemę dirbti, duoną ir karvę auginti, tuo turėtų ir užsiimti, o ne į Seimą brautis. Šiuo klausimu aš esu skeptiškas“, – pastebėjo S. Daniulis.

Įvairios nuomonės

LEŪA pirmininko pavaduotojas leido sau pafantazuoti, kaip atrodytų partija „Lietuvos varguoliai“, jei ji būtų koalicijoje su kitomis partijomis. „Juk ji bus priklausoma nuo kitų partijų. Ką ji darys? Balsą kels? Būdama koalicijoje turės vykdyti bendrą Vyriausybės programą. Ar ji bus gera, ar bloga, čia – kitas klausimas. Man atrodo, kad geriausia būtų turėti stiprią žemdirbių bendruomenę kaip Prancūzijoje, Vokietijoje ir daryti tai, ką jie darė, tai, ką mes darėme, kai į Vilnių buvome suvažiavę su technika, kad valdžia išgirstų. Žemdirbiams reikia vieningumo ir judesio“, – dėstė redakcijos pašnekovas.

Kelmės r. ūkininkas, šio rajono ūkininkų sąjungos vadovas, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Martynas Puidokas svarstė, ar būtų tikslinga didinti partijų skaičių. „Šiuo metu partijų yra daug. Todėl nežinau, ar ji pasiteisintų. Į šiuos procesus nelabai gilinuosi ir to daryti net nenoriu“, – tikino M. Puidokas.

Galimos naujos partijos sėkmės rinkimuose neįžvelgia ir Tauragės r. ūkininkas, šio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Petras Kulikauskas. „Nemanau, kad žemdirbiai pultų stoti į naują partiją. Ne visi už tą partiją ir balsuotų, juk yra ir kitų partijų. Todėl gali būti atvirkštinis variantas“, – kalbėjo vyras.

Būtina žvelgti plačiau

Ūkininkas, Plungės r. savivaldybės tarybos narys, buvęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas „valstietis“ Andriejus Stančikas tvirtino, kad, viena vertus, naujos partijos steigimo idėja yra gera. „Svarbiausia, kad tai pasisektų. Tačiau aš labai abejoju. Pirmiausia reikia suprasti, kad vis dėlto žemdirbių, kaimo gyventojų yra vos keli procentai. Viskas tuo ir pasakyta. Todėl tai būtų labai siaura, nišinė partija. Aišku, ji savus interesus galėtų ginti. Į ją būtų galima pritraukti regionų gyventojus ir žvelgti plačiau. Todėl tokios partijos egzistavimui tarčiau ir taip, ir ne. Jei taip, tuomet būtų ginami ir žemdirbių interesai. Kodėl ne? Jeigu nedarysi, nežinosi, ar pavyko, ar nepavyko“, – teigė ŪP pašnekovas. Jis akcentavo, kad vis dėlto tokiai partijai prasibrauti į politinį šalies gyvenimą būtų gana sudėtinga. Vargu, ar už ją balsuotų didmiesčių gyventojai.

Laikinai einantis Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininko pareigas Renatas Rimavičius abejojo, kad tokia partija būtų reikalinga. „Ūkininkų yra skirtingose partijose. Jei kaimo partija egzistuotų, aš nežinau, ar pavyktų ūkininkus sujungti į ją. Kaimuose gyvenančių žmonių balsų skaičius per rinkimus yra lašas jūroje, viską lemia didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – rinkėjų balsai. Todėl aš abejoju, ar tai būtų naudinga. Mažai vilties“, – pripažino R. Rimavičius.

Problemas užmiršta

Pasvalio r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Židonienė pašmaikštavo ir pasiteiravo, ar trims lietuviams reikia penkių partijų. „Nežinau, ar tai kažką labai keistų. Ar partijos įkūrimas būtų labai racionalus dalykas? Aš manau, kad daugiau reikėtų tam tikrų žmonių, kurie būtų tam tikru momentu ten, kur reikia ir kad jie suprastų, ką reikia daryti. Partijose yra daug žmonių, yra ir daug nuomonių. Gali nutikti taip, kad į naują partiją įstos narių, tačiau ne visi jie atstovaus ūkininkų interesams. Manyčiau, kad labiau reikėtų teisingų žmonių ten, kur atstovaujama žemės ūkiui“, – kalbėjo ŪP pašnekovė. Ji pastebėjo, kad vaikytis vien tik politinių sumetimų yra ydinga.

„Aš tik žinau, kokios problemos yra pas mus ir ką reikia daryti. Esu apolitiška, man svarbūs ūkininkų interesai. Todėl net nežinau, kokia partija turėtų būti, kokie turėtų būti jos tikslai. Apie tokius dalykus labai mažai galvoju. Aš abejoju, kad partijos sukūrimas padarytų kažką, kas išgelbėtų ūkininkus“, – tvirtino L. Židonienė.

Anot jos, partijose apstu žmonių iš kaimiškosios aplinkos. Žmonės į partijas ateina ne tik iš miestų, bet ir iš kaimų, iš nedidelių miestelių, tačiau, patekę į Seimą, kaimo problemų nesprendžia, apie jas užmiršta. Kodėl? „Kas jiems pasidaro, kad jie patekę į Seimą praranda atmintį? Mes matome, kad kaimo mokyklos, gydymo įstaigos uždaromos. Tai – tragedija. Šios problemos niekur nedingo. Juk tie žmonės, kurie buvo renkami į Seimą, šias problemas matė, žinojo apie jas. Todėl abejoju, kad partija gali išspręsti visas problemas. Nors tą daryti turėtų“, – teigė redakcijos pašnekovė.

Rytų Europos studijos centro vyriausiasis politikos analitikas Vladimiras Laučius ŪP pastebėjo, kad jam niekaip nesuprantama, kodėl turėtų atsirasti nauja politinė partija, vienijanti kaimo žmones. „Mano supratimu, yra ir medikai, ir mokytojai, kurie išsibarstę po įvairias politines jėgas, bet jie nekuria savo profesinės veiklos pagrindu partijų, nors, švelniai tariant, problemų tose srityse tikrai yra ne mažiau. Čia yra toks profsąjunginis tikslas ginti kažkokius bendrus profesinius arba verslo interesus. Juk egzistuoja įvairios asocijuotos, verslo struktūros, tokios kaip Lietuvos pramonininkų, Lietuvos darbdavių konfederacijos. Galėtų ir žemdirbiai, kaimo žmonės kažką panašaus turėti. Bet kaip politinės partijos – neįsivaizduoju. Man tai kažkas panašaus būtų į neseniai egzistavusią Lietuvos pensininkų partiją. Galima sakyti, kad burkimės ir ginkime interesus, bet nemanau, kad tai yra perspektyvu“, – teigė V. Laučius.

Siūlymai turi būti svarstomi

Šakių r. ūkininkaujantis Darius Ufartas, žemdirbių interesus gynęs Briuselyje, pažymėjo, kad misija įkurti žemdirbių partiją būtų sunki. Tą padaryti nebūtų lengva. Tačiau tai galbūt ir būtų išeitis žemdirbiams, kaime gyvenantiems žmonėms, kuri padėtų išspręsti dalį problemų. „Šioje vietoje matyčiau kitą problemą. Dabar politikoje yra mažai žmonių, kurie nusimanytų apie techninius darbus. Realiai atidavę visą valdymo teisę politikams, kartais prarandame sveiką protą ir dėl to yra išsipūtęs biurokratinis aparatas, o jo priimami sprendimai techniniu lygiu kartais būna arba sunkiai, arba iš viso neįgyvendinami. Manau, kad tai tikrai būtų svarbus akcentas valdyme“, – ŪP dėstė D. Ufartas.

Anot Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinio direktoriaus Jono Sviderskio, idėjos, siūlymai visada turi būti svarstomi, aptariami. Kiekvienas sprendimas turi „subręsti“. Siūlymas steigti naują politinę partiją būtų iššūkis šiuo metu veikiančioms parlamentinėms partijoms. „Bet kodėl mes nepareikalaujame, kad jos, jų nariai, išrinkti į Seimą, vykdytų duotus įsipareigojimus? Yra daug tai darančių, bet yra dar daugiau apsimetėlių. Esu raštu siūlęs įsteigti Seimo narių grupę, atstovaujančią žemės ūkio, regionų (kaimo) interesams. Tačiau jos nėra. Kodėl? Gal bijo parodyti savo tikrąjį veidą?“ – kalbėjo J. Sviderskis.

Jis minėjo, kad rinkiminių apylinkių Lietuvoje yra apie 1 900, atmetus didžiuosius miestus, regionuose lieka apie 1 200. Nors rinkėjų skaičius ir aktyvumas miestuose yra didesnis, bet rinkėjai regionuose vis tiek yra galinga jėga. „Be to, žemdirbių, kaimo visuomenė politiškai yra labai marga ir skirtinga. Joje nėra vienybės, sutelktumo. Atsiranda vis daugiau ūkininkų, įmonių savininkų, kurie „prakuto“, išaugo, sustiprėjo, dalyvaudami asociacijų veikloje, o vėliau nuo jų nusigręžė, tapo „siurbėlėmis“ tikrąja to žodžio prasme šalia ūkininkaujantiems aktyviems kolegoms. Yra toks posakis – „už centą per dobilieną varo blusą į savo dvarą“. Pirmiausia reikia tą blusą išvaryti iš jų mąstymo. Tada ir partijos gal nereikės. Aš manau, kad mes turime stiprinti žemdirbių profesinę vienybę. Tikėtis paramos iš valdžios neverta. Jai bent iki šiol galiojo principas „skaldyk ir valdyk“, – akcentavo LŽŪBA generalinis direktorius.

Autorės, redakcijos ir socialinių tinklų nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.