Kaip etiškai numarinti žvėrį? Ir kaip aplinkosaugininkams įskiepyti protingumo kriterijų? Arba kaip Dievo paprašyti įkrėsti jiems bent krislelį žmogiškumo?

Baudos ir gamtai padarytos žalos atlyginimas

Aplinkosaugininkai bausti dabar moka labai gerai ir tai daro su didžiausiu malonumu, ypač jei bausti reikia medžiotojus. Už lazdos panaudojimą medžioklėje, kruopščiai laikantis Medžioklės taisyklių reikalavimų, bausti lyg ir būtų galima, nes medžioklėje leistinų įrankių sąraše lazdos nėra. Tačiau kaip logiškai pagrįsti reikalavimą atlyginti gamtai padarytą žalą? Bebrai sumedžioti turint visus medžioklei reikalingus dokumentus, o teisėta medžioklė gamtai žalos nedaro. Tad kaip ta žala atsirado, medžiotojui panaudojus lazdą, kai žvėrys jau buvo sumedžioti teisėtai?

Aplinkosaugos srityje gamtai padarytos žalos atlyginimas išvis absurdiškas. Jeigu pilietis pasiima ant plento sutraiškytą stirną, jis gali būti nubaustas už neteisėtą gaišenos pasisavinimą, bet jis baudžiamas ir žalos, kurią padarė ne jis, atlyginimu. Jei kaip nors pažeisi smulkmeniškas medžioklės taisykles sumedžiodamas mangutą ar kurį kitą invazinį gyvūną, kuriuos skatinama naikinti ištisus metus, privalėsi atlyginti ir gamtai padarytą žalą, nors iš esmės padarei paslaugą. Matyt, aplinkosaugininkų ir teisininkų smegenys veikia kitaip nei visų kitų žmonių, nes tokioje žalos atlyginimo tvarkoje rasti logikos tiesiog neįmanoma.

Kaip sužeistą ar sugautą gyvą gyvūną numarinti legaliai?

Ką apie sužeistų ar sugautų gyvų medžiojamųjų gyvūnų numarinimą skelbia Medžioklės taisyklės? Nors medžiotojai šį klausimą kėlė jau kuris laikas, tik visai neseniai medžioklėje įteisintas trumpųjų šaunamųjų ginklų ir durklų naudojimas. Medžioklės taisyklėse nurodoma: „<...> medžioklėje leidžiama: naudoti B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus; <...> (jie) naudojami, kai, siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas; medžioklinius durklus – kai, siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas medžiojamasis gyvūnas.“

Prie medžioklės būdo su šunimis nurodoma, kad „nebūtų pažeistos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatos“. Ir viskas. Bet ar to pakanka? Pirmiausia, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo skyrelyje „Veiksmai, nelaikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais“ nurodoma, kad prie tokių veiksmų priskiriamas ir gyvūnų medžiojimas. Kadangi medžiojamųjų gyvūnų pribaigimas vienose ar kitose situacijose yra medžioklės dalis, belieka išsiaiškinti, kaip ir kokiais įrankiais tai galima atlikti, o Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas į medžioklės reikalus nesikiša.

Iš pacituotų medžioklės taisyklių nuostatų matyti, kad trumpuosius šaunamuosius ginklus galima naudoti visais atvejais, kai pribaigiamas ir sužeistas, sužalotas, ir sugautas gyvas gyvūnas, o durklus – tik tada, kai gyvūnas yra sužeistas ar sužalotas. Svarbu nesupainioti, nes, jeigu durklu nutrauksi gyvybę gyvam sugautam gyvūnui, tapsi nusikaltėliu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Taigi, bebrų gaudytojas graužikus legaliai galėjo numarinti tik šūviais iš B ar C kategorijų trumpųjų šaunamųjų ginklų arba medžiokliniu šautuvu.

Ar užtenka numarinti skirtų įrankių ir būdų?

Kaip medžiokliniu lygiavamzdžiu ar graižtvavamzdžiu šautuvu nušauti graibšte spurdantį bebrą, kai aplinkui dar šokinėja trejetas azartiškų šunelių? O jeigu reikia numarinti ondatrą, šešką, audinę ar kiaunę, išvis neracionalu šauti medžiokliniu šautuvu. Tačiau taisykles kūrė ne medžiotojai, o jeigu ir medžiotojai, tai tikriausiai tie, kurie vieną kitą kartą išsiruošia į kokias nors šventines medžiokles su varovais, kai jiems nereikia nei žvėrių pribaiginėti, nei bebro kailio lupti, nei žvėrienos apdoroti, o tik pasiimti mėsos gabalą važiuojant namo.

Nors medžiotojai patys reikalavo leidimo naudoti trumpuosius ginklus, naivu tikėtis, kad jų įsigys kiekvienas šaulys. Tačiau medžiotojai, aktyviai dalyvaujantys tokiose medžioklėse, kuriose sugaunami gyvi žvėreliai, tokius ginklus įsigyti privalėtų, jeigu nenori turėti reikalų su kruopščiaisiais aplinkosaugininkais.

Tačiau ar užtenka medžioklės taisyklėse gyvūnams numarinti skirtų įrankių ir būdų, kaip tai atlikti? Minėtus smulkius žvėrelius, besiblaškančius metalinėje gaudyklėje, būtų keblu nušauti ir trumpuoju ginklu, jau nekalbant apie medžioklinius šautuvus. Sužeistus smulkius žvėrelius, nenorint jų susprogdinti stambiu medžioklinio šautuvo užtaisu, belieka nudurti durklu. Keistoka būtų taip pribaigti kokį pašautą zuikelį, bet būtų dar keisčiau, jei durklu reikėtų nusmeigti numuštu sparnu spurdantį perkūno oželį ar slanką. Jeigu į juos dar pilsi iš arti lygiavamzdžio šautuvo užtaisu, kas iš paukščių beliks – faršas su šratų ingredientais. Tokiems „stambuoliams“ pribaigti nelabai panaudosi ir trumpąjį ginklą. Nelabai suprantu ir to, kodėl šunų sulaikyto šernioko negalima numarinti durklu – kiaulių taip skersti juk dar neuždrausta.

Praktikoje taikomi numarinimo būdai

Visą straipsnį galite skaityti 2022 m. gruodžio 8 d.„Ūkininko patarėjuje”, Nr. 139.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Medžioklės žinovas Vytautas RIBIKAUSKAS

Algirdo JASILIONIO piešinys

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.