Kaip įsiveržti į Ameriką?

Džiugios žinios lapkričio pradžioje sulaukė devynios lietuviškos mėsos perdirbimo įmonės. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) žemės ūkio departamento Maisto saugos ir kontrolės tarnyba oficialiai paskelbė sąrašą Lietuvos įmonių, kurios galės eksportuoti savo produkciją į JAV. O Europos Komisija mūsų šaliai skyrė 2,8 mln. eurų paramą produktų pardavimams skatinti ir reklamai naujose rinkose. Įžvalgomis apie dabartinę mėsos perdirbimo ir jos produktų gamybos pramonės situaciją bei po truputį atsiveriančias naujas galimybes pasidalijo Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus MACKEVIČIUS.

Kirto Rusijos krizė ir PVM Pašnekovo teigimu, pirmaisiais metais nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES) mėsos perdirbimo pramonė kurį laiką vystėsi labai palankiai – buvo galvijų, plėtėsi gamyba. „Tuo metu kūrėsi vidutinės ir didelės mėsos perdirbimo įmonės, jų gaminamų mėsos produktų asortimentas sparčiai plėtėsi. Tai, žinoma, buvo susiję ir su Rusijos rinka, kurioje turėjome didelį įdirbį. Viskas klojosi labai neblogai iki 2008 m. krizės. Jos pasekmes mūsų sektorius jaučia iki šiol, nors daugelis kitų pramonės ir žemės ūkio šakų ją baigia pamiršti. Lietuvos mėsos perdirbimo pramonei krizė vis dar tęsiasi, nes didžiausių problemų sukėlė ne tiek sumažėjęs vartojimas, kiek nuo 5 iki 21 proc. padidintas PVM, – teigė LMPA direktorius E. Mackevičius. – Šis skaičius padidėjo keturis kartus ir „kirto“ šakai labai stipriai. 2006–2008 metais vienas šalies gyventojas suvartodavo 83 kg mėsos ir jos produktų, o 2009 m. – jau tik 69 kg. Tai buvo labai didelis smūgis mėsos perdirbėjams. Nors valstybė deklaravo, kad padidinus PVM bus surinkta daugiau lėšų į biudžetą, realybė yra kiek kitokia: PVM, kaip jau minėjau, padidėjo keturis kartus, o mokesčių surinkta tik du kartus daugiau. Valstybinė mokesčių inspekcija tik po ilgų prašymų pateikė šią informaciją, kuri tik patvirtino mūsų nuogąstavimus ir teiginius, kad didelė dalis mėsos ir jos produktų „emigravo“ į turgus. Galų gale buvo pasakyta, kad oficia­li apyvarta turguose yra nuo 200–250 mln. iki 300 mln. Lt, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba informavo, kad reali apyvarta turguose gali būti tris kartus didesnė. Tačiau PVM mokesčių nuo apyvartos turgūs į valstybės biudžetą sumoka tik apie 1 proc., kai normalus verslas – 21 proc. Taigi konkurencinės sąlygos tapo labai sudėtingos“, – skaudžią realybę dėstė LMPA direktorius.

Mokesčiai skatina nelegalią veiklą Pasak E. Mackevičiaus, tos mėsos perdirbimo įmonės, kurios iki prasidedant krizei buvo stiprios ir sugebėjo pelną gauti per gaminamos produkcijos masę, dar išsilaikė, o mažesniųjų padėtis tapo labai bloga. „Jos tiesiog buvo įstumtos į pusiau legalų verslą. Geriausias pavyzdys – Teresės Lelešienės (Marijampolės r.) mėsos perdirbimo įmonėlė, kuri buvo ir mūsų asociacijos narė ir kurią buvo galima laikyti mažojo verslo etalonu, tautinio paveldo saugotoja. Tačiau vietoje to, kad būtų valstybės remiama, mokestine prasme buvo sužlugdyta, nes tiesiog negalėjo konkuruoti tokiomis sąlygomis su patentais pagrįsta turgaus prekyba. Daugiametis stebėjimas rodo, kad valstybinės institucijos nepajėgios sukontroliuoti apyvartų slėpimo turguose ir nors tai lyg ir visiems aišku ir netgi visiškai aišku, ką reikėtų daryti, politinės valios valstybėje neatsiranda. Viską nusveria kad ir gerokai mažesnių nei galėtų būti mokesčių surinkimas, o sukeltų problemų matymo, kad tai neteisinga, nesąžininga, kenkia Lietuvos įmonių konkurencingumui ir skatina nelegalią veiklą, tiesiog nėra. Esu įsitikinęs, kad esant dabartinei mokesčių sistemai mažosios mėsos perdirbimo įmonėlės išgyventi, o tuo labiau augti turi labai nedaug šansų“, – tvirtino asociacijos direktorius E. Mackevičius. Jo įsitikinimu, didžiuosius mėsos perdirbėjus mokesčiai smaugia taip pat negailestingai, to įrodymas – nuo Lenkijos pusės, Vilniaus ir Kauno link neliko nė vienos stiprios mėsos perdirbimo įmonės. „PVM mokesčio mėsai ir mėsos produktams 15 procentų skirtumas tarp lenkų ir mūsų gamintojų mūsiškius tiesiog žlugdo. Lenkiška mėsa parduodama ne tik šviežia, perkama ir vadinamajai pusiau legaliai produktų gamybai, kurie keliauja į mūsų turgus. Dabartinė mokesčių sistema skatina kurtis tik neilgai gyvuojančias mėsos perdirbimo įmonėles, nes nuolat balansuojama tarp to, kas legalu ir nelegalu. Todėl apie sektoriaus atsigavimą ar plėtrą kol kas net kalbėti sunku. Juk reikia nuolat investuoti į technologijų atnaujinimą. Vakariečiai dar prieš dešimt ar penkiolika metų nuėjo ta linkme. Kai mūsų šalis dar nebuvo įstojusi į ES, jie jau tada labai stipriai rėmė pagrindinę mėsos perdirbimo pramonę, o kai mūsų šalis tapo ES nare, Vakarų valstybės ėmė remti smulkųjį verslą. Tad mūsų laukė didžiuliai iššūkiai. Perdirbimo įmonių įsteigta buvo daug, bet labai stipriai susitraukė žaliavų bazė ir gaminti nebeliko iš ko. Mėsos perdirbimo sektoriuje, esant tokiai padėčiai, vienintelis išsigelbėjimas buvo eksportas į Rusiją. Tai buvo milžiniška niša su senaisiais kontaktais, vadinamąja rusų nostalgija lietuviškiems mėsos gaminiams. Kai kurios Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės į Rusiją išveždavo iki 60–70 proc. produkcijos. Į ES eksportuodavo labai nedaug, nes vėlgi mūsų žaliavų bazė yra savotiška. Pavyzdžiui, perdirbti reikalingos kiaulienos tik pusę užsiauginame patys, likusią dalį įsivežame. Kiaulienos per metus vienas mūsų šalies gyventojas suvartoja 40–44 kg, jautienos – tik 6 kg, o pastaruoju metu šis skaičius susitraukė iki 4 kg. Ir problema yra ne tik jos kaina, o tai, kad Lietuvoje tokios jautienos, kokia yra įprasta Vakaruose, nėra. Mūsų šalyje dominuoja pieno ūkiai ir jų parduodamų mėsai skiriamų bulių mėsa labiau tinka perdirbti nei kepti. O Prancūzijoje pieninių ir mėsinių galvijų balansas yra lygus. ES mėsos ir jos produktų rinka yra seniai susiformavusi ir į ją patekti su mūsų gaminiais gana sudėtinga“, – įsitikinęs LMPA direktorius E. Mackevičius. Jis sakė: „Kai mūsų perdirbėjams užsidarė Rusijos rinka, kurią buvo galima palyginti su kiauru maišu, tokia didelė ji buvo, sulaukėme priekaištų, kodėl didžioji dalis eksporto buvo nukreipta į ją, kodėl iki tol neieškojome kitų rinkų ir panašiai. Naujų rinkų suradimas yra dvipusis dalykas. Kai produkcija keliavo į Rusiją, gaudavome siūlymų prekiauti ir iš kai kurių Azijos šalių, tačiau siūlomos kainos būdavo gerokai mažesnės. Tai kas gi galėjo ar turėjo produkciją parduoti pigiau nei mėsos perdirbėjai realizuodavo Rusijoje? Į šią šalį keliaudavo būtent iš lietuviškų kiaulių ir pieninių galvijų mėsos pagaminti produktai, kurie ten buvo įprasti ir mėgstami. Tačiau įvyko tai, kas įvyko, ir Rusijos rinka užsidarė. Tuomet buvo deklaruojama, kad maisto produktus galime vežti į šimtą kitų šalių. Tačiau pažvelgus atidžiau tapo aišku, kad mėsos negalime išvežti niekur, išskyrus ES šalis. Į jokią trečiąją šalį mėsos produktų išvežti neturėjome sertifikatų. Tik tada imta rimtai dirbti ir atsivėrė Libano, Serbijos, Hercegovinos rinkos, bet jos toli gražu nėra tokios, kad jose realizuotume tiek produkcijos, kiek šalies mėsos perdirbimo įmonės gali pagaminti. Gerai, kad įstatymu įteisintas ritualinis skerdimas, nes iki tol iš viso Rytų šalims negalėjome nieko pasiūlyti.“

Buvo pasiūlyta „susimesti“ Pasak E. Mackevičiaus, eksporto versle dalyvauja ir valstybė: „Neužtenka sutarti bendradarbiauti šalių verslininkams, be teisės aktų nieko nebus. Mūsų valstybės iniciatyva iš pradžių nebuvo labai intensyvi, net pinigų naujoms rinkoms ieškoti Vyriausybė skyrė, tik nė vienos ministerijos jie nepasiekė, tik vėliau, įsikišus premjerui, klausimą pradėjo spręsti. O iš pradžių verslui buvo pasiūlyta „susimesti“ patiems. Tačiau net jeigu tai ir įmanoma, kodėl kelios įmonės, būtent LMPA narės, tai turėtų daryti, kai nauja rinka atsivertų visoms šios šakos įmonėms šalyje? Kita vertus, naivu būtų tikėtis, kad kitose šalyse lietuviška produkcija labai laukiama ir į ją nežiūrima kaip į būsimą konkurenciją. Taigi įžengti į naujas rinkas yra sudėtinga, įvairių procesų derinimas užima daug laiko, reikalauja didelių pastangų, ypač valstybės atsakingų institucijų. Nes pačių įmonių patikra ir produktų gamybos kokybės įvertinimas yra tik galutinis patvirtinimas, kad pačioje valstybėje laikomasi geriausios praktikos ir įstatyminių aktų reikalavimų.“ E. Mackevičiaus teigimu, naujoms rinkoms atverti reikalingas daugelio valstybės institucijų intensyvus darbas. „Tik tai gali duoti teigiamų rezultatų. Pavyzdžiui, į JAV žvalgytis pradėjome dar 2012 m., tačiau tik po premjero Algirdo Butkevičiaus vizito į JAV šių metų lapkričio pradžioje ši šalis paskelbė Lietuvos įmonių, kurios galės eksportuoti savo produkciją į JAV, sąrašą. Tačiau šiuo metu mes dar nieko vežt negalime, nes vis dar negautas pagrindinis sertifikatas, jo laukiame kiekvieną dieną.“

JAV rinka iš dalies pažįstama Pasak E. Mackevičiaus, žingsnis į JAV rinką yra rimta alternatyva visoms kitoms. „Ji labai patraukli siūlyti būtent perdirbtus mėsos produktus. Tad ES Lietuvai skirti 2,8 mln. eurų mėsos produktų pardavimams skatinti ir reklamai JAV ir kitose rinkose – didelė parama. Tad įmanoma tęsti pradėtus labai konkrečius darbus: dalyvauti parodose, rengti degustacijas, vesti derybas su įvairiais platinimo tinklais. Amerikos rinka mums iš dalies pažįstama, tai – lietuvių, kurių JAV yra arti 600 tūkst., lenkų, latvių, rusų, ukrainiečių išeivija. Todėl esame įsitikinę, kad labai naujų produktų kurti mums net neprireiks, nes jie dar prisimena, kas Lietuvoje buvo ir yra gaminama. JAV yra lietuvių įsteigtų įmonių, su kuriomis jau kooperuojamės, deriname įvairius klausimus, ieškome ekonomiškai palankiausių bendradarbiavimo variantų, – kalbėjo LMPA direktorius E. Mackevičius. – Svarbu, kad Lietuvoje mėsos produktų gamyba yra tiek saugi, kad JAV kontroliuojančios tarnybos neturėjo priekaištų, nors jų reikalavimai labai griežti. Šį kartą turime dėkoti mūsų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, garsėjančiai ypač „kietu“ požiūriu į maisto gamybos saugą ir kitus aspektus. Šiuo požiūriu lat­viai ar lenkai nuo mūsų smarkiai atsilieka.“

Elena RINKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.