TĖVIŠKĖ. Kaip išnyko gimtieji mūsų sodžiai. Iš ciklo Vaitiekūnų žmonės (5)

Tačiau pirmiausia keletas sakinių apie pasakotoją. Ankstesnėse šio ciklo dalyse jau rašiau, jog praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo sumanyta „Spindulio“ kolūkio pietvakarinėje dalyje įrengti didžiules ganyklas, kurios būtų drėkinamos Šušvės upės vandeniu.

Kaip nusprendė, taip padarė: 1979 metais prie Vaitiekūnų patvenkta Šušvė išsiliejo į 7 kilometrų ilgio tvenkinį, kuris pasiekė Grinkiškį, o iki 1980 metų, kaip rašoma Linos Lydikaitienės parengtoje knygoje „Kaimas prie užtvankos – Vaitiekūnai“, buvo nukelti 62 vienkiemiai (p. 17).

Tarp jų buvo ir mano tėvų sodyba. Už gautą kompensaciją jie nusipirko rajono centre Radviliškyje kooperatinį butą ir 1982 metais išsikraustė į jį. Tikėtasi pagaliau pagyventi lengviau. Deja, tėtis buvo jau taip pasiligojęs, kad iškart prasidėjo odisėja po Radviliškio ir Šiaulių ligonines ir po trejų metų jis mirė, tesulaukęs 67 metų.

Vienai likusiai mamai buvo liūdna, mes, sūnūs, jau gyvenome atskirai. Ir tada ją guodė pokalbiai telefonu su vaitiekūniškėmis Aldona Dzikiene, Vanda Sirutavičiene ir Zofija Mikšiūnaite. Jos, ypač mūsų giminaitė ir buvusi kaimynė A. Dzikienė, dažnai paskambindavo ir pasakodavo Vaitiekūnų naujienas.

Artima mano tėvams buvo ir Vanda Davidonytė – Sirutavičienė. Ridikių kaimas, kuriame gyveno Vandos tėvai Davidoniai ir ji pati, buvo netoli mūsų sodybos. Anksti rytą matydavome, kaip Vanda dideliais vyriškais žingsniais traukdavo pro mus į „Spindulio“ kolūkio raštinę, kur dirbo buhaltere. Jos kasdienis maršrutas vedė pro Antano Švėgždos sodybą, pro mūsų „pečinos“ galulaukę, per Klampupio upokšnį prie Jono Mikalčiaus, toliau pro Vinco Poškos ūkį ir – Kranauskynė, o nuo ten vieškeliu iki kolūkio kontoros. Vakare taip pat atgal.

Prieš kraustynes iš Vaitiekūnų tėvai Vandai nunešė keletą uogakrūmių – tai buvo viskas, kas liko iš didelio mūsų sodybos sodo. „Tegul auga pas gerą žmogų“, – sakė tada mama.

Jau 12 metų jos nebėra. Nėra ir Aldonos Dzikienės, Zofijos Mikšiūnaitės. O Vandutė, kaip daug kas vadina Sirutavičienę, gyvena Vaitiekūnuose baltų plytų name prie Šušvės skardžio. Tas jos namas išpuoselėtas ir apsuptas gėlių, dėl ko tapo gražiausiai tvarkoma Vaitiekūnų kaimo sodyba. O kambariai taip tviska švara ir tvarka, kad gali atrodyti, jog patekai į operacinę. Net krosnis nudažyta balta spalva! „Vandute, kaip pavyksta taip švariai gyventi?“, – sykį pasiteiravau. „Tai juk viena gyvenu – vyras mirė seniai, dukros užaugo ir gyvena atskirai, anūkai irgi jau dideli. Nebėra kam gadinti tvarkos“, – tarsi juokavo Vanda. Girdėjau, ir pas jos dukteris yra šitaip. Obuoliai nuo obels netoli krenta.

Sykį su Vandute įsišnekome, kaip išnyko gimtieji mūsų sodžiai Ridikių, Dirgaičių, Juodelių, Vaitiekūniukų kaimuose. Jų gyventojai savo ir nelabai savo noru persikraustė į mažus, tarsi kolektyviniai sodai, sklypelius Vaitiekūnų kaime. Naujiesiems vaitiekūniškiams čia buvo prilipdyta jau modernesnių tų laikų akimis silikatinių plytų namų, panašių viens į kitą kaip minėtieji obuoliai.

Pasakoja Vanda Davidonytė – Sirutavičienė, g. 1945 m. Ridikių k., Radviliškio r.; gyvena Vaitiekūnų k., Radviliškio r.

– Ridikių kaimas „Spindulio“ kolūkyje buvo berods iškeltas pats pirmasis. Kada tai įvyko?

– Labai tiksliai pasakysiu, o Alma (dukra) net turi užrašus, kuriuose apie tai rašė, reikės ant aukšto paieškoti. Ridikių nušlavimą nuo žemės aš labai gerai prisimenu. Mano tėtė mirė 1978 metais – tada dar visas Ridikių kaimas gyveno. Ir kai mirė tėtė, susitvarkėm namuose, buvo atėję padėti tvarkytis kaimynai Linienė (Mataušo Liniaus žmona), (Pranas) Marcinkus. Aš palikau ten mamą ir parėjau nakvoti čia į savo namą Vaitiekūnuose. Mano mergaitės abidvi, Rasa ir Alma, taip pat pasiliko Ridikiuose. Ir naktį pagalvojau – Dieve, mama viena, tėtė karste guli, – kaip jai ten baisu, – važiuojam ten. Ogi – langai visi šviečia, mama užsidegus šviesas visur. Netikėsi: visas kaimas Ridikių susirinkęs ir sėdėjo, giedojo, – visi. Jau ir aptarta jų buvo: Marcinkienė buvo išėjusi į namus apsiruošti ir apsiruošus ateis pas mamą pabūt, ir Dubinskis ateis, jau sofa paklota, mama atnešusi antklodę, ir kaimynai jau baigia giedoti, ruošiasi išeiti… Taigi – 1978 metai.

O 1979 metais jau buvo tėtės mirties metinės ir jas darėme (būtent) tą dieną, kai mirė tėtė – mamos buvo tokia valia; buvo šiokia diena ir visas kaimas buvo suprašytas – (taigi) dar visi (Ridikių kaimo gyventojai) 1979 metais buvo. Ir tada iš po gedulingų pietų, iš po pagiedojimų niekas nesiskirstė namo. Tai išeina, tarsi tėtė sukvietė visus (kaimo) atsisveikinimui…

Ir tą rudenį išėjo (iš Ridikių kaimo) Dubinskiai, išėjo Stumbriai. 1979 metais. Man tos datos išliko visam gyvenimui.

– O Vaitiekūniukai (Miegoto vienkiemių gyventojai) išsikėlė truputį vėliau.

– Taip, jie išsikelti galėjo 1980 metais.

– O ką paskui Ridikiuose nugriovė?

– 1980 metais – Dubinskiai, Marcinkai. Mano vyras mirė 1979 metų rudenį, tai 1980 metų pavasarį aš Noreikos arkliais vežiau (daiktus) iš anos (mūsų) sodybos, mergaitė Rasytė padėjo, dar Liniai – Mataušienė atėjo padėti. Jie 1980 metų rudenį išėjo iš kaimo. Į Klaipėdą išsikraustė.

– Beveik vienu metu visi išėjo?

– Taip, beveik vienu metu. Bet – Dubinskienė apsirgo nepagydoma nervų liga, Stumbrienei tas pats; Liniai išėjo irgi 1980 metais, o 1981 metais Linienė numirė. Dubinskai į Kauną išsikraustė, Zapkui Pranui davė Samuolienės gryčią.

Paskui jau pradėjo kraustytis iš Juodelių kaimo. Kur Kvedžiai Steponas ir Pranas gyveno – tie visi, taip pat Špokas, į kaimą (Juodelių) atėjo. Bet Ridikiai pirmiausia.

– Bet juk Kvedžių trobos Juodelių kaime jau buvo?

– Tai Prano, o Steponas (ligi tol) gyveno prieš Kavaliauską Stasį, prieš Brazauskį kitoj kelio pusėj. O Stankus, Zapkus Ignas toliau gyveno. Zapkus buvo muzikantas labai.

– O iš Vaitiekūniukų mes pirmieji išsikraustėme?

– Turbūt. O Švėgždos Ignas ir Antanas turbūt paskiausiai išsikėlė.

– O Čekas Kazimieras?

– Jis pirmiau Švėgždų išėjo. Po jūsų Čekas, Noreika, Kavaliauskas Vincas.

– Po to Liniai?

– Taip, visi tada – 1980–1981 metais. (Čia Vandutė turi galvoje Ridikiuose gyvenusį jos tėvų kaimyną Mataušą Linių; o jo brolis Pranas Linius su šeima iš Vaitiekūniukų į Vaitiekūnų gyvenvietę išsikraustė gerokai anksčiau – 1973m., jis buvo bene pirmasis, palikęs tame krašte vienkiemį. – F.Ž.)

– O Stasys Kavaliauskas, Brazauskas Kazimieras?

– Brazauskių tas lietinimas nelietė. Brazauskai senukai ten ir mirė. O Kavaliauskas Stasys – kai Kavaliauskienė mirė, tai Stasys išėjo pas dukrą Nijolę į Panevėžį.

– O Žemulis Bolesas?

– Jis išėjo pas Irutę į Radviliškį. Dukrą. Ji vyriausia. Felicija (kita dukra) Kaune, o Povilas (sūnus) Kėdainiuose. O Irutė Radviliškyje. Ji 1941 metų gimimo, aš 1945. Ji ištekėjo už radviliškiečio, paskui jie namą pasistatė Radviliškyje, ten gyveno, paskui jos tas vyras mirė. Tai tėveliai pas ją išėjo. Žemulienės vardas buvo Stasė.

– O kokia buvo jų senoji gryčia?

– Oi, seniai (tai) buvo, tu gali neprisiminti – net aš dar mergaitė buvau. Paskui jie pasistatė (naujoje vietoje).

– Jie tolimi giminės mums buvo – tetė taip sakydavo.

– Žemulis Bolesas buvo Ivoškienės tikras brolis (jos vyras buvo Ivoška Julius). Ji buvo Aleksandra Žemulytė Ivoškienė. Ir dar aš Žemulio Boleso tėvus atsimenu – Zigmas.

– Taip, aš jo kapą suradau Vosiliškyje ir nufotografavau: Zigmas ir Ona.

– Na tai aš juos šiek tiek prisimenu, mama buvo nusivedusi į laidotuves. Bolesas buvo už mano tėtę jaunesnis gerokai, o mano tėtė buvo 1895 metais gimęs.

– Mikalčienė Levutė (Eleonora) vėliau išsikraustė?

– Vėliau.

Dėl melioracijos: ne melioracija kalčiausia. Ji Ridikiuose ėjo ir prieš tai, dėl jos nebūtų kėlę (vienkiemių), bet – tas laistymas (žemių lietinimo projektas). O melioratoriai dirbo ten jau ir anksčiau, Miegotą tiesino, mano mama valgyti jiems darė.

– O čia norėjo padaryti laistymą, ganyklas?

– Taip. Jis ir buvo padarytas, todėl ir nukėlė vienkiemius. Juodelių krašte (dalyje jų) ir Ridikiuose buvo fregata (ganyklų laistymo įrenginys) padaryta. O jos pradžia buvo už Kranauskynės – ten stovėjo tokios turbinos. Vamzdžiai nuo ten buvo pakloti į Ridikius, vanduo jais iš Šušvės užtvankos nubėgdavo. Šušvės užtvanką pastatė maždaug 1977–1979 metais.

– O kada Miegoto užtvanką?

– Neprisimenu. Kalną prie jūsų sodybos nulygino. O kokia ten buvo graži vieta! Ar dar šulnelio vieta yra?

– Yra, ir uosiai prie jo tebeauga. O Dirgaičių kaimas kada išnyko?

– Vėliau. Ir jie savaime (išsikraustė). Jau nepriklausomybės metais. Kai panaikino ten fermą, neliko darbo. Buvo ten keturbutis (fermos darbininkų).

– O Kavaliauskas Julius? (Gyveno kitapus Miegoto, netoli Igno Švėgždos ir Sipų. Tai jau Vaitiekūniukų pakraštys.)

– Jo niekas nejudino, bet Kavaliauskas mirė ir jo žmona atėjo gyventi pas dukrą Galentienę Onutę į Vaitiekūnus. Jau sugriuvus jo grytelė. Sipienė (Juliaus Kavaliausko kaimynė) žuvo Grinkiškyje – mašina partrenkė. O Siliūnaitė (kita kaimynė) ilgai dar gyveno, mirė eidama – nukrito ir mirė.

Užrašė Feliksas Žemulis 2015 metais Vaitiekūnuose

RADVILIŠKIO KRAŠTAS