Ir austrai laužo galvas, kaip pažaboti nesąžiningą prekybą maisto produktais?

Nauja ataskaita rodo, kaip mažmeninės prekybos milžinai daro spaudimą mažiems gamintojams, kartais taikydami nesąžiningus metodus, o dėl to sparčiai kyla maisto kainos. Be to, Austrijoje yra tiesiog pernelyg daug didžiųjų prekybos tinklų filialų, tai didina sąnaudas ir taip pat kelia maisto kainas.

Diktuoja sąlygas

Kodėl ūkininkai uždirba mažiau, kai kyla maisto produktų kainos prekybos centruose? Šis klausimas kelia didelį susirūpinimą žemės ūkio sektoriui ir sukelia protestus, konstatuoja austrų „Kleine Zeitung“.

Į klausimą iš dalies atsako naujausia šalies Žemės ūkio ministerijos Sąžiningumo tarnybos ataskaita: 2024 metais joje užfiksuoti 839 skundai dėl nesąžiningos prekybos praktikos. Ataskaitoje teigiama, jog didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų galia Austrijoje daro didžiulį spaudimą šalies įmonėms bei vartotojams.

Austrijos žemės ūkio ministras Norbertas Totschnigas neseniai pareiškė, kad „daugiau nei 100 000 ūkių ir perdirbėjų visoje Austrijoje susiduria su saujele mažmeninės prekybos gigantų – tai yra nelygiaverčių varžovų kova“.

Keturiems mažmeninės prekybos tinklams „Spar“, „Rewe“, „Hofer“ ir „Lidl“ tenka 95 proc. visos Austrijos mažmeninės prekybos maisto produktais. Akivaizdu, kad tai neišvengiamai susiję su didesnėmis kainomis vartotojams. Dėl šios didelės rinkos koncentracijos gamintojai turi mažai erdvės derėtis ir dažnai turi susitaikyti su tinklų diktuojamomis kainomis, kurios nepadengia jų sąnaudų.

Išvados

Sąžiningumo tarnybos ataskaitos išvados iš esmės paaiškina austriškų maisto kainų augimo tendencijas.

Mėsininkai patiria spaudimą, nes mažmeninės prekybos tinklai atsisako leisti mažiesiems ir šeimyninių verslų mėsininkams koreguoti savo produktų kainas, nepaisant didėjančių personalo ir energijos sąnaudų.

Net buvo nustatytas dokumentais pagrįstas atvejis, kai prekybos tinklas prekės kainą vartotojams padidino 30 proc., o gamintojas gavo 2 proc. mažiau.

Be to, mažėjančiomis žaliavų kainomis prekybos tinklai naudojasi toliau, mažindami supirkimo kainas, o tai ypač kelia grėsmę mažų ir vidutinių įmonių egzistavimui.

Mažmenininkų taikomi dideli antkainiai kokybiškiems žinomų prekės ženklų gaminiams sukuria didžiulį nepalankią konkurencinę padėtį šalies gamintojams. Tuo pat metu privatūs prekių ženklai – vadinamieji „bevardžiai“, kurie dažnai gaminami nuosavose prekybos tinklų gamyklose – laikomi dirbtinai pigiais. Todėl vartotojai linkę ieškoti pigesnių „bevardžių“ prekių ženklų, o tai kenkia kokybiškiems žinomų prekės ženklų gaminiams.

Be to, atkreipiamas dėmesys ir į privalomas trečiųjų šalių paslaugas: prekybos tinklai verčia gamintojus naudotis tam tikrais mokėjimo ir logistikos paslaugų teikėjais ir jiems mokėti, o šių trečiųjų šalių paslaugų teikėjų kainodara yra neproporcingai didelė ir neskaidri. Galiausiai šias išlaidas apmoka ne tik tiekėjai, bet ir vartotojai – mažmenininkų naudai.

Prie kainų augimo prisideda ir nesąžiningos išskirtinio tiekimo sutartys, nes pradedantieji ir jaunieji verslininkai yra priversti visiškai priklausyti nuo mažmeninės prekybos tinklo dėl išskirtinių tiekimo sutarčių.

Pernelyg daug parduotuvių?

Vis dėlto Sąžiningumo tarnyba daro pakankamai šokiruojančią išvadą: pagrindinė aukštesnių maisto produktų kainų, lyginant su kitomis šalimis, priežastis yra prekybos vietų, tenkančių 100 000 gyventojų, skaičius. Jis yra didžiausias visoje Europos Sąjungoje.

Austrijoje net perpus daugiau maisto prekių parduotuvių nei kaimyninėje Vokietijoje: 100 000 gyventojų tenka 60 parduotuvių, kai vidutiniškai ES – 33 parduotuvės. Taigi Austrija turi beveik 100 proc. (!) didesnį prekybos tinklų tankumą, palyginti su ES!

Teoriškai didesnė konkurencija turėtų skatinti mažinti kainas, tačiau pernelyg tankus prekybos tinklas sukuria visiškai priešingą efektą: atitinkamai auga įvairios išlaidos personalui, nuomos bei energijos kainos šaldytuvams, patalpų vėsinimui ar šildymui daugelyje didžiųjų prekybos tinklų filialų. Grynai matematinė išvada: kuo daugiau prekybos vietų ir ploto, tuo didesnės fiksuotos ir veiklos sąnaudos.

Palyginimui, parduotuvių tankumas Italijoje, Prancūzijoje, Beniliukso šalyse, taip pat Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje yra maždaug perpus mažesnis nei Austrijoje. Atitinkamai ir sąnaudos čia mažesnės.

Palyginti su 2014 ir 2023 metais, didžiųjų prekybos tinklų filialų skaičius Austrijoje gerokai išaugo: miestuose daugiau nei 10 proc., o regionų centruose apie 17 proc. Šie veiksniai sukelia išlaidas, kurias, remiantis minėtu tyrimu, turi sumokėti ir vartotojai, ir tiekėjai.

Statistika

Austrijos statistikos tarnybos duomenimis, 2024 m. infliacija šalyje per metus siekė 2,9 proc. Sparčiausiai kainos kilo maitinimo ir viešbučių sektoriuose – apie 7 proc. Po to sekė įvairios prekės ir paslaugos, įskaitant draudimo išmokas ir asmens priežiūros produktus. Būsto, vandens ir energetikos sektoriuose infliacija taip pat buvo gana didelė – čia kainos vidutiniškai kilo 2,2 proc. Maisto sektoriuje kainos vidutiniškai augo 2,1 proc. Tiesa, šiek tiek atpigo pienas, sūris ir kiaušiniai, tačiau mėsa brango 2,3 proc.

Minėtoje ataskaitoje rašoma, jog keletas tyrimų, pavyzdžiui, 2023 m. Europos centrinio banko tyrimas ir netrukus atliktas Vartotojų teisių gynimo asociacijos dabartinių kainų tyrimas, parodė kainų skirtumus. Lyginant su Vokietijos prekybos centrais, Austrijos prekybininkų kainos vidutiniškai yra 15–20 proc. didesnės.

Tvarkys europiniu lygmeniu

Ministerijos teigimu, gamintojams kartais tenka daug investuoti, kad galėtų laiku pristatyti nepastovius užsakymų kiekius – kartais tai vyksta be garantuoto pirkimo. Užsakymų nevykdant visu 100 procentų, gresia sutartinės baudos. „Daugelis gamintojų baiminasi prarasti vietą lentynose ir yra priversti susitaikyti su nesąžiningomis sąlygomis, nes jiems trūksta alternatyvų“, – sako N. Totschnigas.

Europos lygmeniu šis klausimas tampa vis svarbesnis. Antai naujasis ES žemės ūkio komisaras Christophe'as Hansenas ne kartą įsipareigojo užtikrinti sąžiningas ūkininkų pajamas: ES direktyva dėl nesąžiningos prekybos praktikos turi būti peržiūrėta ir optimizuota iki 2025 m. pabaigos.

Vis dėlto N. Totschnigas mato tiesioginio dialogo su prekybos tinklais poreikį, kurio bet kokiu atveju bus siekiama.

Nesąžiningos prekybos rūšys

Tam, kad pagerintų ūkininkų bei mažųjų ir vidutinių įmonių padėtį maisto tiekimo grandinėje, ES priėmė teisės aktą, kuriuo draudžiama taikyti 16 rūšių nesąžiningos prekybos praktiką. Šioje direktyvoje išskiriama vadinamoji juodoji ir pilkoji praktika. Nors juodosios nesąžiningos prekybos praktika visais atvejais draudžiama, pilkąją praktiką taikyti leidžiama, jei tiekėjas ir pirkėjas iš anksto aiškiai ir nedviprasmiškai dėl jos susitaria.

Dešimt juodosios nesąžiningos prekybos praktikos rūšių:

• Mokėjimas už greitai gendančius žemės ūkio ir maisto produktus, praėjus daugiau kaip 30 dienų.
• Mokėjimas už kitus žemės ūkio ir maisto produktus, praėjus daugiau kaip 60 dienų.
• Greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų užsakymų atšaukimas likus labai mažai jų galiojimo laiko.
• Prekybininko vienašališki sutarties pakeitimai.
• Mokėjimai, nesusiję su konkrečiu pardavimu.
• Tiekėjui perkeliama rizika, susijusi su produktų sugedimu ar praradimu.
• Prekybininko atsisakymas raštu patvirtinti tiekimo sutarties sąlygas, nepaisant tiekėjo prašymo.
• Prekybininko piktnaudžiavimas komercinėmis paslaptimis.
• Prekybininko komerciniai atsakomieji veiksmai.
• Klientų skundų nagrinėjimo išlaidų perkėlimas tiekėjui.

Šešios pilkosios nesąžiningos prekybos praktikos rūšys:

• Neparduotų produktų grąžinimas.
• Tiekėjo mokėjimas už sandėliavimą, demonstravimą ir įtraukimą į sąrašus.
• Tiekėjo mokėjimas už pardavimo skatinimo priemones.
• Tiekėjo mokėjimas už rinkodarą.
• Tiekėjo mokėjimas už reklamą.
• Tiekėjo apmokėjimas darbuotojams už patalpų įrengimą.

Parengė Ričardas Čekutis