Kaip pragyvenimą iš žemdirbiško ūkio keičia gyvenimas iš rankdarbių…

Ir pati Rasa negalėjo patikėti, kad prieš maždaug aštuonerius metus jos žemdirbišką ūkį pakeis rankdarbiai, subtilių kvapų ir grožio menas, o Palangoje parduota lavos akmenukų apyrankė prilygs kibirui parduoto pieno.

– Grįžus iš mugės, mamytė klausia, ar bent penkis eurus už tas nesąmones uždirbau, ir kas gali šitiek išpirkti. Sakau, ne vieną šimtą eurų parsivežiau, rodau, va, žiūrėk. Bet mamai vis tiek sunku patikėti, jos nuomone, čia jau buvo mano pinigai, – Rasa atskleidžia, kad mugėse vidutiniškai suprekiauja nuo pusantro iki pustrečio šimto eurų. – Daugiausia vienoje mugėje esu pardavusi už 430 eurų, mažiausia – už penkiolika…

Rasa gimusi ir augusi gretimame Manikūnų kaime:

– Baigiau Manikūnų pradinę mokyklą. Mano pirmasis mokytojas Povilas Načiūnas buvo ir geras, ir griežtas. Po to mokiausi Kiemėnų aštuonmetėje. 1982-aisiais persikraustėme gyventi į šį alytnamį Namišiuose. Devintoje klasėje vienerius metus Rasa mokėsi Pasvalio vidurinėje:

– O 1985-aisiais baigiau Saločių vidurinę mokyklą, mūsų klasės auklėtojas buvo lietuvių kalbos mokytojas Vladas Giedraitis. Su drauge Pasvalyje nuėjome dirbti į Taupomąjį banką, kur prabėgo treji metai. Baigusi buhalterijos kursus, Panevėžyje „Metalisto“ gamykloje dirbau skaičiuotoja.

Ištekėjo Rasa Kairytė už namišiečio Valdo Banio:

– Grįžau į Namišius. Gimė sūnus Tomas, dukra Klaudija. Taigi vaikai, ūkis. Karvės, kiaulės, paršiukai. Ir aš, ir daug kas aplinkui nebenorėtų tokio sunkaus gyvenimo. Prie gyvulių daug kasdienio darbo, o naudos, ypač šiais laikais, nėra. Bet išgyvenom.

Bus jau penkeri metai, kai Rasa – našlė:

– Valdas buvo tvirtas vyras, medžiotojas. Ėmė kristi svoris, sako, dabar sveikai gyvensiu, valgysiu tik žalumynus. O paaiškėjo, kad seniai vystėsi onkologinė liga.

Netekusi vyro, Rasa tuoj pajuto, kiek atsirado ūkiškų ir buitinių rūpesčių, kurių anksčiau gal net nepastebėdavo:

– Tai vandentiekis pratrūko, elektra sugedo, o per pandemiją atvykęs elektrikas užsispyrė neiti į vidų. Ir malkų reikia, ir šildymo katilo, ir žemę įdirbti, ir žolę nušienauti. Valdas buvo suvirintojas. Ne tik sau, bet ir kitiems padėdavo. Dabar man gelbsti geri kaimynai ir, žinoma, šeima.

Beje, šiandien Rasa ir vištų nebelaiko. Atsisakė, kai šaldiklyje liko nesuvalgyta paukštiena.

– Turim tik katinėlį ir šunį, – sako Rasa, gyvenanti su mama Emilija Danute Kairiene, kuriai rugpjūtį sueis 92-eji. – Tėtis mirė prieš septyniolika metų. Jaunesnis mano brolis Dainius, tolimųjų reisų vairuotojas, gyvena Aukštikalniuose.

Rasa – trijų berniukų močiutė:

– Laukiu ketvirto anūko, irgi bus berniukas. Sūnus Tomas šeštus metus dirba Švedijoje, tačiau jo šeima gyvena Pasvalyje. Marti Edita dirba Poliklinikos registratūroje. Ketverių metų anūkas Dilanas, kuris turės broliuką, lanko „Eglutės“ darželį, o kai serga, važiuoja pas mus.

Beje, Dilanas kolekcionuoja dinozaurus.

Dukra Klaudija, manikiūrininkė, Panevėžyje. Šeima augina du sūnus – Giedriui puspenktų metų, o Dominykui – vos dvi savaitės. Tačiau visi jau atlekia į Namišius pasisvečiuoti.

– Mūsų namas nemažas – 110 kvadratų, anksčiau jame gyvenom devyni žmonės. Likom dviese su mamyte, kuri po klubo traumos gulėjo ir slaugoje. Prieš metus pradėjo silpnėti regėjimas, atmintis, – pastebi Rasa.

Ji prisipažįsta, kai sunku, tiesiog pasinerianti į raminantį kvapų ir papuošalų grožio pasaulį.

Nuo ko ši kūryba prasidėjo?

– Prieš daug metų išardžiau įdomiai sukomponuotą puokštę, vėliau – eglutę iš pušų kankorėžių. Buvo smalsu, kaip jos padarytos. Prieš kokius aštuonerius metus pati pradėjau kurti kalėdines kompozicijas, pinti advento vainikus, – prisimena Rasa. – Prieš Kalėdas tas puošmenas išpirkdavo.

Į šį savotišką versliuką dar rimčiau įtraukė rankdarbių mezgėja ir simpatiškų raganų, žaisliukų kūrėja rinkūnietė Gražina Sivickaitė-Maselskienė.

– Kartu prekiavom turguje. Gražina pasiūlė atvažiuoti į mugę. Ir iš tiesų Pasvalio miesto šventės mugėje apyrankių bei kitokių papuošalų pardaviau už 380 eurų, – atskleidžia Rasa.

O įvairių akmenukų yra atkeliavę ir iš Madagaskaro, Ukrainos.

– Atsiunčia, atveža draugės, šiaip pažįstami žmonės. Aš nusiunčiau jau sukurtų papuošalų, sako, sėkmingai pardavę, – Rasa pasakoja, kad jos darbų yra iškeliavę į Angliją, Vokietiją, Kiprą, Prancūziją, net į Žydrosios pakrantės Nicą. – Tik dabar prekių draudimas siunčiant labai pabrangęs, todėl geriau patiems vežtis.

Rasa į muges traukia visoje Lietuvoje. Tačiau bene brangiausiai galima parduoti Palangos kurorte. Tarkim, lavos akmenukų apyrankę – už penkiolika eurų, kai kitur triskart pigiau, agato apyrankę – už 25 eurus, įprastai perpus pigesnė.

– Apie įvairių akmenukų savybes skaičiau ne tik internete, bet ir aiškinausi seminaruose, mokymuose. Pavyzdžiui, kaip atskirti tikrą perlą, – Rasa prisipažįsta vis tobulėjanti, papuošalų, aksesuarų sukurianti ir pagal užsakymus. – Baikeriams pagaminau dešimt specialių papuošalų su kryžium iš nerūdijančio plieno, lavos ir šungito. Labai populiarios vaikiškos apyrankės su įvairiais pakabukais, rožinio kvarco papuošalai vaikams nuo blogos akies…

Prieš pusantrų metų iš sojų vaško Rasa pradėjo gaminti įvairiausius kvapukus:

– Prasidėjo nuo to, kad deginau pirktą gražią ir kvapnią parafino žvakę. Kol sudegė, greta kabėjusi balta sapnų gaudyklė papilkėjo. Išsiaiškinau, kokios nuodingos parafininės žvakės. Ėmiausi mokytis, dalyvauti seminaruose, kaip gaminti iš daug sveikesnio sojų vaško. Žmonės pamėgo ne tik žvakes, bet ir kvapukus automobiliuose, namuose, tualetuose, voniose, spintose… Labai mėgstami levandos, japoninio laurenio, miros aromatai. Dar įdedu kokią džiovintą šakelę rožytės, čiobrelio, raudonėlio…

Dabar Rasa susidomėjusi, kaip pagaminti šilkinius aksesuarus plaukams.

Asta BITINAITĖ/DARBAS

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos