Kalbėjimas apie „akmenis ant dūšios“, arba kaip gali padėti biblioterapija

Svarbiausia – galimybė bendrauti su kitais

„Viskas, ką mes aptarėme, labai gyvenimiška. Labai patenkinta, kad tuos mokymų šeštadienius praleidau bendraudama su bendraamžiais. Gaila, kad pora užsiėmimų teko praleisti, nes turėjau sveikatos problemų, bet kai tik galėjau – iš karto vėl atėjau“, – pasakoja ponia Vanda. „Mus, vyresnius žmones kartais kankina vienatvė, o čia susirinkę pabendraujame. Tai labai padeda“, – pritaria ponia Jadvyga.

Jau senokai pensininku tapęs ponas Antoni, taip pat lankęs biblioterapijos užsiėmimus, kurie rugsėjo-lapkričio mėnesiais vyko Šalčininkuose, Eišiškėse ir Jašiūnuose, sako, kad išėjęs į pensiją vyresnio amžiaus žmogus pamažu tampa pasyvesnis. Įpranta nieko neveikti, aptingsta, jį vis mažiau kas bedomina, o tokie užsiėmimai pažadina iš sąstingio. „Ne paslaptis, kad kai kurie net apsileidžia, nustoja namuose tvarkytis, nes vis tiek jau gyvenimo saulėlydis... O šie užsiėmimai paskatino mus analizuoti savo elgesį, tapti aktyvesniais, pozityvesniais“, – sako jis.

Pasak Antoni, lankyti užsiėmimus jis nusprendė tikėdamasis pabendrauti su buvusiais kolegomis, su kuriais dabar susitinka gana retai, ir „gal ką nors naujo išgirsti“, tačiau užsiėmimai pranoko lūkesčius: „Nesitikėjau, kad vėl tapsiu toks aktyvus, pozityvus“. Jam ypač patiko, kad užsiėmimų metu skaitomos ir aptariamos įvairių literatūros kūrinių ištraukos, malonius prisiminimus sužadino ir skirtingų laikmečių nuotraukų aptarimas: „Seniau daug skaitydavau, bet kai kuriuos kūrinius jau buvau pamiršęs, o dabar prisiminiau ir iš naujo juos apmąsčiau. O grįžęs namo po užsiėmimo, kuriame aptarėme nuotraukas, išsitraukiau savo senus albumus – juos vartydamas irgi prisiminiau daug malonių dalykų, kuriuos buvau užmiršęs“.

Tačiau svarbiausia, pabrėžia ponas Antoni, kad „tokie užsiėmimai skatina mąstyti, gilintis į save, bendrauti su kitais ir jiems atsiverti. Tada pats tampi geresnis, nes bendraudamas žmogus stengiasi būti geresnis. O kai nesijaučiame vieni su savo problemomis, ir savijauta pagerėja, ir savivertė auga“.

„Buvo sunkus gyvenimo etapas. Beveik tuo pačiu metu netekau ir darbo, ir gyvenimo draugo. Pasijutau niekam nereikalinga“, – atskleidžia ponia Janina. Atsigauti jai padėjo bendraamžiai, pakvietę kartu lankyti Šalčininkų lenkų trečiojo amžiaus universitetą (ŠLTAU): „Bendraudama su jais supratau, kad aš ne viena tokia. Sugrįžo noras įgyti naujų žinių, todėl ir į šiuos užsiėmimus atėjau. Po jų visuomet grįžtu namo gerai nusiteikusi, nes svarbiausia – galimybė bendrauti su kitais žmonėmis“.

Užsiėmimai skatina atsiverti

Biblioterapijos užsiėmimuose dalyvavo daugiau kaip 70 Šalčininkų rajono senjorų. Ne vienas prisipažino nustebęs, kad tai buvo ne paskaitos, o literatūros skaitymas, jos analizavimas, bendravimas.

„Tai man buvo nauja. Man patiko, kad bendraujama nedidelėje grupėje. Mūsų grupėje buvo ŠLTAU klausytojai – atrodo, neblogai vieni kitus pažįstame, bet paaiškėjo, kad daug ko vieni apie kitus nežinojome. Mes skaitėme, aptarinėjome tai, ką perskaitėme, kalbėjome apie „akmenis ant dūšios“. Viena mūsų grupės moteris, kuri paprastai nelabai aktyvi, sakė, kad šis bendravimas padėjo jai įveikti vienatvę. Aš taip pat manau, kad jie padeda atsikratyti tiek fizinės, tiek emocinės vienatvės“, – įspūdžiais dalijosi buvusi pedagogė ponia Valerija, pridūrusi, kad tokių užsiėmimų sėkmė labai priklauso ir nuo lektorių, o su jais bendravusi psichologė „nuoširdi, atidi – mokanti paskatinti bendrauti“.

Psichologo vaidmenį užsiėmimuose pabrėžia ir buvęs švietimo darbuotojas ponas Marjanas. Anot prieš dvejus metus į pensiją išėjusio vyro, jis džiaugiasi, kad jį supa vaikai ir anūkai, tačiau bendravimas su bendraamžiais jam taip pat svarbus, todėl ir nusprendė dalyvauti biblioterapijos užsiėmimuose. Ir nenusivylė – jų grupės lektorė Roma Vida „labai neįkyriai, bet taikliai“ skatino aptarti įvairias gyvenimiškas situacijas: „Skaitydavome kūrinio ištrauką, o paskui ji prašydavo prisiminti panašias situacijas iš savo gyvenimo. Visi galėjome pasisakyti, užduoti savo klausimus ir kartu ieškodavome sprendimų. Mokėmės ne iš savo, o iš literatūros kūrinių herojų klaidų. Buvo ir įdomu, ir naudinga“.

Dalindamiesi įspūdžiais, užsiėmimų lankytojai sakė, kad visos temos, kurias pasiūlė lektoriai, aktualios vyresnio amžiaus žmonėms. „Man įdomiausios buvo apie tarpusavio supratimą, atjautą, geranoriškumą“, – sako ponia Vanda, o ponia Jadvyga prisiminė ir konkretų atvejį: „Kalbėjome apie tai, kad mus supa daug pykčio, ir viena moteris prisipažino, kad nuolat jaučia pyktį, nors priežasties tarsi nėra. Diskutavome, ką reikėtų daryti, kad pati jo neskleistų, ir pasirodo, galima paprasčiausiai prisėsti ir išlieti jį popieriuje“. „Visos temos buvo naudingos senyvo amžiaus žmonėms. Jau daug metų esu viena ir sunkią minutę imdavau ką nors rašyti, o po to skaitydavau, apmąstydavau, ką parašiusi. Panašiai ir čia, viską „per save perleidi“, – savo patirtimi pasidalino ponia Kristina.

„Po karantino žmonės buvo susvetimėję, vengė susitikti, bendrauti, o šie užsiėmimai juos išjudino. Visiems patiko, kad dirbo grupėse, daug ir mielai bendravo. Skaitėme tekstus, juos analizavome, dalijomės savo nuomonėmis. Kas nenorėjo atskleisti savo išgyvenimų, galėjo kalbėti apie perskaityto kūrinio herojų problemas, kas norėjo – galėjo papasakoti ir apie save. Po šių užsiėmimų žmonės pasijuto stipresni, sužinojo, kaip įveikti vieną ar kitą sudėtingą situaciją. Tai visus suartino“, – sako ŠLTAU pirmininkė Jadvyga Sinkevič.

Metodas nėra naujas, bet terapijos vadovo nebuvo

Biblioterapijos metodas, kuriam pavadinimą daugiau kaip prieš šimtmetį, 1916 m., pasiūlė JAV ligoninių bibliotekų asociacija (graikiškai „biblion reiškia „knyga“, o „therapia“ – „gydymas, slaugymas, globa“ – aut. past.), pasitelkiamas todėl, kad kai kuriomis temomis žmonėms nelengva kalbėti. „Jiems patiems dažnai sunku atsiverti, jie nesiryžta kalbėti skaudžiomis, sunkiomis temomis, tačiau kai pasitelki poeziją ar prozą – savotiškai išprovokuoji jų atvirumą, paskatini pasidalinti mintimis susijusia tema. Taip lengviau atidaryti duris į tas gelmes, kur žmogui skauda“, – šio metodo išskirtinumą atskleidžia lektorė Roma Vida Pivorienė.

Ji pastebi, kad mokymo grupėse žmonės iš pradžių jautėsi kiek nejaukiai, tačiau ilgainiui bendravimas darėsi nuoširdesnis, atviresnis. „Visos nagrinėtos temos aktualios jų gyvenimo tarpsnyje, o užsiėmimai jiems buvo naudingi, nes žmonės nelieka vieni su savo mintimis – jie išgirdo, ką galvoja ir jaučia kiti. Vienas suprato, kad ir kiti žmonės jaučia panašius dalykus, todėl nesijaus toks vienišas, kitas įsitikino, kad yra ir daugiau žmonių, patiriančių panašius sunkumus, ar išgirdo patvirtinimą, kad ir jis galėtų panašiai spręsti savo problemą“, – mintimis dalijasi ji.

Eišiškių senjorams užsiėmimus vedusi lektorė Inga Abramavičienė pastebi, kad į pirmą biblioterapijos užsiėmimą senjorai atėjo vedini noro pabendrauti su bendraamžiais, tačiau užsiėmimai viršijo jų lūkesčius. „Po paskutinio užsiėmimo grupės dalyvių sutelktumas buvo toks didelis, kad jie tapo tarsi „dar viena šeima“, kurioje atviraujama, sulaukiama palaikymo ir padrąsinimo. Dalyviai nuogąstavo, ką gi reikės daryti, kai užsiėmimai baigsis, nes užsiėmimų metu jie mėgavosi skaitymu, kūrinių ištraukų aptarimu, geriau pažino ir suprato vienas kitą, sustiprėjo noras padėti vieni kitiems įveikiant gyvenimo negandas“, – sako ji. Pasitelkiant kūrinių ištraukas buvo sužadinamos emocijos bei giliau nagrinėjamos temos apie viltį, tikėjimą, dėkingumą, dovanas, tvirtumą kasdienybėje, netektis ir gedėjimą, tarpusavio santykius su artimaisiais, vaikais ir anūkais, atleidimą sau ir kitiems. Dalyviai kėlė ir savigarbos klausimus, domėjosi, kaip išlikti oriam ir laimingam, pasiekus senjorų amžių. Lektorė atkreipė dėmesį, kad tarp dalyvių buvo sergančių depresija, onkologine liga, patyrusių klinikinę mirtį ar netekusių pačių artimiausių žmonių, ir „jiems šie užsiėmimai buvo „akmenų ant dūšios“ atsikratymas ir „gaivaus oro gurkšnis“.

Panašiai kalba ir lektorė Irena Ramoškaitė. „Iš pradžių žmonės buvo nelabai aktyvūs. Dalis prisipažino, kad jau neskaito – ar nenori, ar negali, kiti neskaito šiuolaikinės literatūros, bet kartais iš naujo skaito jau kažkada skaitytus kūrinius, o treti net prisipažino, kad šiuolaikinio meno, kurį dabar kuria jauni žmonės, jie nesupranta. Bet kai pradėjome skaityti atrinktus prozos ir poezijos tekstus, net nustebau, kaip gražiai jie garsiai skaito vieni kitiems“, – pasakoja ji. Pasak lektorės, iš pradžių žmonės varžėsi, bet ilgainiui tapo vis atviresni ir nuoširdesni, išmoko klausytis vieni kitų: „Kai kurie žmonės labai giliai atskleidė savo situaciją kitiems, todėl tekdavo priminti taisykles: tai, ką čia išgirdote, ir turi likti čia, apie tai neturi kalbėti visas miestelis“.

Neseniai Lietuvoje atliktas Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas atskleidė, kad labai daug žmonių jaučiasi vieniši. Ne tik todėl, kad išlydėjo antrąją pusę Anapilin, bet ir dėl to, kad neturi su kuo bendrauti. „Ir mums kai kurie iš jų prisipažino, kad vakare skambindami savo vaikams sako „pašnekėk su manim, nes aš šiandien su niekuo nesikalbėjau“. Todėl norime jiems padėti“, – pasakoja  VšĮ Šalčininkų švietimo ir informavimo centro švietimo konsultantas Saulius Samulevičius.

Pasak jo, išanalizavus projekto dalyvių anketas,  bus tobulinamas ruošiamas praktinis biblioterapijos vadovas, kad jis kuo geriau atitiktų visų lūkesčius.

Šalčininkų r. sav. informacija

Asociatyvi ŪP redakcijos nuotr.