Grūdai – išvežti, žemė – išsekinta. Kas liks po derliaus?

Derlius didėja – sąnaudos taip pat

Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Jis liudija apie mūsų augalininkystės techninę pažangą ir eksporto pajėgumus. Tačiau džiugūs skaičiai slepia ir rimtus iššūkius. Kokia kaina pasiekiami šie rekordai? Ką jie reiškia mūsų žemei, ūkininkams ir visuomenei?

Per pastarąjį dešimtmetį augalininkystės ūkiai Lietuvoje sparčiai modernizavosi. Dirba GPS valdomos sėjamosios, savaeigiai purkštuvai, kombainai, naudojami dronai ir tiksliosios žemdirbystės technologijos. Derlius auga, bet kartu didėja ir priklausomybė nuo brangių, beveik visada importuojamų gamybos priemonių. Trąšos, pesticidai, žemės ūkio technika ir jos dalys į Lietuvą atkeliauja iš kitų šalių. Šios sąnaudos dažnai sudaro 40–60 proc. produkcijos savikainos. Didelė dalis ūkininko išlaidų iškeliauja į užsienį, o pajamos – gana kuklios.

Alinamas dirvožemis – negrįžtamai?

Augant derliui, iš dirvos paimamos vis didesnės maisto medžiagų – azoto, fosforo, kalio – dozės. Tačiau šių medžiagų grąžinimas dažnai pilnai nebevyksta. Gyvulių mažėjant, mažėja ir natūralių organinių trąšų – mėšlo ir srutų – kiekiai. Ilgainiui dirvožemiuose mažėja humuso, nyksta mikroorganizmai, trūksta mikroelementų. Dirva tampa gyvybingumo netekusiu substratu. Tada reikia vis daugiau cheminių priemonių, kad būtų palaikomas derlingumas. Tai uždaras ratas, iš kurio sunku ištrūkti.

Be gyvulių – be trąšų ir tvarumo

Pastaraisiais metais Lietuvoje smarkiai sumažėjo galvijų, kiaulių ir avių. Mažėja ne tik komerciniai, bet ir smulkūs šeimos ūkiai, kurie ilgai palaikė regionų gyvybingumą. Gyvulininkystė – ne tik maisto šaltinis. Ji yra svarbi viso žemės ūkio ciklo dalis. Iš jos gaunamos organinės trąšos būtinos dirvai atnaujinti. Be jų augalininkystė tampa priklausoma nuo cheminių sprendimų. Be to, prarandame ir maisto įvairovę – mažėja vietinės mėsos, pieno, sūrių, raugintų gaminių.

Kas lieka mūsų stalui?

Kuo intensyvesnė gamyba, tuo daugiau naudojama pesticidų, herbicidų, fungicidų. Nors ES normos griežtos, moksliniai tyrimai rodo, kad net nedidelės, bet pastovios likučių dozės maiste gali veikti žmogaus sveikatą – ypač vaikų nervų sistemą ir imuninę pusiausvyrą. Be to, daug žaliavos iškeliauja. O vidaus rinkoje jau dominuoja pigus, perdirbtas, stipriai rafinuotas maistas. Vietiniai, sveikesni produktai lieka paraštėse. Tai turi įtakos visuomenės sveikatai ir mitybos kultūrai.

ES biudžetas – proga permainoms

Šiuo metu vyksta diskusijos dėl naujo ES biudžeto. Vis dažniau keliamas klausimas – kokiam žemės ūkiui turi būti skiriama parama? Ar skatinti kiekybę ir eksportą? Ar investuoti į gamtosaugą, sveikatą ir regionus? Tai proga ir Lietuvai apsispręsti. Eksportas negali būti vienintelis tikslas, jei jis reiškia nualintą žemę ir vis didesnę priklausomybę nuo išorės.

Ką galime keisti?

Pirmiausia – pripažinti problemą. Mūsų žemės ūkio struktūra tampa vis labiau priklausoma nuo importo, o gamtos ištekliai – ypač dirva – naudojami neatsakingai. Tai ne pavienio ūkininko kaltė – tai visos sistemos kryptis. Būtina keisti požiūrį. Turime derinti efektyvumą su tvarumu. Reikia atkurti pusiausvyrą tarp augalininkystės ir gyvulininkystės. Mažinti priklausomybę nuo importinių trąšų ir pesticidų. Ieškoti būdų, kaip atkurti vietinių organinių medžiagų apytaką – dirvai ir derlingumui.

Vienas sprendimų – mišrūs ūkiai. Juose būtų vystoma tiek augalininkystė, tiek gyvulininkystė. Tai sudarytų sąlygas grąžinti maisto medžiagas į dirvą, sumažintų rizikas, padidintų ūkio atsparumą. Be to, mišrūs ūkiai dažniausiai geriau prisitaiko prie rinkos ir klimato pokyčių.

Nacionaliniai prioritetai – būtini

Šiandien aiškiai matomas disbalansas: investuojama į didelius augalininkystės ūkius, įdiegiamos brangios, importinės technologijos, bet tuo pačiu nyksta gyvulininkystė. Rezultatas – alinamas dirvožemis ir prarandamos natūralios trąšos. Išeksportuodami grūdus, kartu išvežame ir maisto medžiagas. Jos dažnai negrįžta atgal į mūsų laukus.

Pažangios šalys jau dabar eksportuoja dalį mėšlo. Tai reiškia, kad jos ne tik efektyviai valdo gyvulininkystę, bet ir vertina organines trąšas kaip strateginę žaliavą. Lietuvoje jų dar trūksta. Todėl vietoj mineralinių trąšų importo turėtume siekti tapti organinių trąšų gamintojais ar net tiekėjais.

Apie kaimus, perdirbimą ir vietinę vertę

Turime aktyviau skatinti grūdų ir kitų žemės ūkio žaliavų perdirbimą Lietuvoje, ypač regionuose, kur dar gyvi žemdirbystės ir kaimo bendruomenių pagrindai. Vietinis perdirbimas – nuo miltų ir kruopų gamybos iki aukštesnės pridėtinės vertės produktų, kaip makaronai, kepiniai ar baltyminiai pašarai – galėtų tapti nauju impulsu tiek vietos verslui, tiek smulkiesiems ūkiams. Trumpųjų tiekimo grandinių plėtra ir tikslingas paramos skyrimas jų infrastruktūrai padėtų ūkininkams tiesiogiai pasiekti vartotojus, didintų ūkių pajamas ir leistų vartotojams gauti kokybišką, vietinę produkciją.

Būtina sistemingai skatinti kooperatyvų kūrimą – ne tik grūdų supirkimo ar technikos bendro naudojimo srityse, bet ir perdirbimo, rinkodaros, eksporto. Be to, kaimo vietovėse įkurtos smulkios perdirbimo įmonės gali tapti svarbiu darbo vietų šaltiniu ir stabdyti gyventojų išsikraustymą. Tokia kryptis padėtų ne tik didinti vietoje sukuriamą vertę, bet ir mažinti šalies priklausomybę nuo globalios rinkos svyravimų, ypač žaliavų kainų krizių laikotarpiais.

Lietuva stovi prie svarbaus pasirinkimo. Ar liksime tik grūdų eksportuotoja, priklausoma nuo importo ir alinanti žemę? Ar sugebėsime kurti tvarią, savarankišką, aplinkai ir žmogui draugišką maisto sistemą? Trečia vieta ES kviečių eksporte – tikrai stiprus pasiekimas. Tačiau svarbiausias derlius – tai, ką paliksime ateičiai: produktyvi dirva, gyvybingi kaimai, sveika visuomenė.

Dr. Romualdas ZEMECKIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.