Kalviai dar neišnyko

Pas kalvį nuvedė saulutė

Kalvystė – jo hobis. Nors jaunas, bet jau 11 metų kaip iš rankų nepaleidžia kalvio įrankių ir metalo. Ir pasakymas, kad iš rankų nepaleidžia, nėra iš piršto laužtas, mat laisvu laiku, atostogų metu jis neišeina iš savo dirbtuvių. „Kai jaunas buvau, kokių 16–19 metų, dirbdavau per naktis. Darbus baigdavau penktą valandą ryto. Pagauna tas įdomumas, kai viskas pavyksta, ir negali sustoti“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino jis. Dabar kalvis jau tausoja sveikatą – naktimis nedirba, o ir ausines, kaukes, akinius visada turi po ranka. „Anglį labai retai naudoju. Be akinių į kalvę neinu, nes keletą kartų į akį pateko svetimkūnis, tad dabar jau nerizikuoju. Nebent nieko nedarau“, – pastebėjo T. Želionis.

Viskas prasidėjo nuo saulutės iš metalo. „Mokykloje – 6 ar 7 klasėje, reikėjo rinktis, kokius būrelius lankysiu. Išbandžiau ir dailę, ir sportą, ir iš medžiu ką nors dirbti pamėginau. Po kelerius metus palankydavau, bet niekaip neradau to, kas man labai patiktų. Kartą klasiokas atsinešė gaminį iš metalo – saulutę. Tas gaminys mane labai sužavėjo. Su juo ir nuėjau pas mokytoją Juozą Varnelį“, – pasakojo kalvis. Mokytojas parodė, kaip nukalti vinį. Tada T. Želioniui buvo 13 metų. Ir būtent tada jis atrado savo pomėgį, kaip šiandien prisipažįsta, visam gyvenimui, mesti jo tikrai nežada – kalviaus iki gyvenimo pabaigos.

Mėginusių tuomet kalviauti buvo ne vienas ir ne du, bet tuo užsiimančių visą gyvenimą liko vienetai. „Pamačiau, patiko. Mane tiek sužavėjo tas amatas, kad aš iškart klausiau, ar būtų galimybė užsirašyti į būrelį“, – prisiminė ŪP pašnekovas. Buvo tik viena problema – kas jį parveš namo po būrelio užsiėmimų, nes tokiu metu joks autobusas jau nevažiuodavo. Išeitį rado.

Priekalą dovanojo močiutė

Vaikino vaikystė prabėgo pas senelius, netoli Veisiejų, Klepočių kaime. Mokėsi jis Veisiejų gimnazijoje. „Pas močiutę irgi turėjau mažas dirbtuvėles, kuriose galėjau tobulinti savo įgūdžius. Aš vis bandžiau kažką gaminti ir namuose – tai, ką pats sugalvodavau. Tam buvo skiriamas visas laisvas laikas, atostogos, o kai pasisekdavo pagaminti ką nors gražaus, padovanodavau arba sau pasilikdavau“, – pasakojo kalvis.

Įrankius nupirko tėvai, seneliai. Tėtis ir senelis buvo patarėjai Tautvydo kalvystės darbuose. „Kai močiutė gimtadienio proga padovanojo man priekalą, buvo didžiulis įspūdis. Tai buvo kažkas nuostabaus“, – prisiminė jis ir pridūrė, kad tuomet jam buvo 14–15 metų. Jaunasis kalvis sukosi kalvių arba šiam amatui prijaučiančiųjų draugijoje, kurie ir padėdavo, ir patardavo, ir nuramindavo, jei kas nepavykdavo. Šiandien jis dėkingas visiems padėjusiems, patarusiems, pamokiusiems ir svetimiems, gerą žodį išsakiusiems, ir giminėms, artimiesiems, palaikiusiems, išmokiusiems atsakingumo – jei jau tikrai nori tapti kalviu, tai turi dirbti, tobulėti ir skirti tam laiko. „Į kalvę neidavau tik jei susirgdavau. Ir vieną kartą buvau koją susilaužęs, tai nėjau. O taip – visada“, – tvirtino jis.

Tik geležis ne taip lengvai pasidavė. Tam prireikė didžiulės kantrybės. „Kokius dvejus metus nepavykdavo padaryti taip, kaip reikia, taip, kaip norėtųsi“, – prisipažino jis ir teigė, kad viskas vyko pamažu, palengva. Ir nors atrodydavo, kad viskas lyg ir gerai ir jau pavykdavo padaryti, tačiau taip nebuvo. Dar dirbti ir dirbti reikėjo.

T. Želionis net nespėjo pajusti, kaip prabėgo 4 metai, besimokant kalvystės paslapčių pas J. Varnelį. O tai buvę tikri mokslai – kas pusmetį reikėdavo padaryti ataskaitinį darbą. „Tam reikėdavo paruošti ir brėžinius, ir net ne vieną eskizą nusipiešti“, – pastebėjo pašnekovas.

Paskutiniu mohikanu nesijaučia

Kalvystė – senas amatas, ne kiekvienam gali tikti ir patikti toks užsiėmimas. T. Želioniui patiko. Mokytojas gabų jaunąjį kalvį pakviesdavo į muges, ten buvo galima parodyti savo darbus ir net pademonstruoti visą procesą, kaip gimsta kalvių kūriniai. Mugėse jaunas vaikinas ne vieną savo darbą išmainė į kitų amatų meistrų darbus. „Prasidėjo COVID-19 pandemija ir viskas nutrūko. Kai pakvietė dalyvauti šventėje Rudaminoje, iškart sutikau, buvau pasiilgęs to. Net nesitikėjau, kad tiek žmonių susidomės mano amatu. Atėjo pasitarti, klausė, prašė telefono numerio, sakė skambins, nes nori pasikonsultuoti. Nustebino, kad daug kas pasakojo, jog namuose yra senelio priekalas, plaktukas, labai norėtų pabandyti ir patys kažką iš metalo pasidaryti. Tokio žmonių srauto nesitikėjau“, – buvo nustebęs ir pats kalvis. Savęs paskutiniu mohikanu jis savęs dar nevadina ir tvirtino, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Lazdijų r. dar yra gabių kalvių, džiaugėsi, kad yra kas domisi ir vertina kalvystės amatą. Jis savo žinias ir patirtį žada perduoti jaunesniajam broliui.

Vienintelis giminėje

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.