Kam svarbus žemdirbių įvaizdis? Visiems, kurie valgo!

Reikia rodyti ir aiškinti

Žemės ūkis ir kaimo reikalai visuomenei pasidaro svarbūs, miestas priartėja prie sodžiaus, kai iškyla problemos dėl maisto. Maistas turi būti kokybiškas, sveikas, saugus ir pigus – dėl to niekas nesiginčija. Bet dabar jau geri dveji metai, kai taip nebėra. O ateityje ir visai nebus. Maisto produktai pabrango bene trečdaliu, vejamės ir jau lenkiame Europą. Ir nežinia, kaip su saugumu, sveikumu. Jeigu žemės ūkis yra vienas iš trijų didžiausių aplinkos teršėjų, jeigu gamtos mylėtojai aktyvistai mato skurdinamus miškus ir laukus, ežerus, skriaudžiamą gyvūniją, nelaimingus naminius gyvūnus, tai tikrai nėra viskas gerai su tuo žemės ūkiu arba su žmonių požiūriu į jį.

Ar tikrai taip? Sunerimusiam valgytojui, miestiečiui, vartotojui reikia parodyti, paaiškinti, kaip veikia žemės ūkis, kaip ir kur užauginama tai, kas valgoma, kas lietuviška, kas mums įprasta.

BASF inicijuota diskusija „Kaip užtikrinti, kad 2030 m. nesėdėtume prie tuščių lėkščių?“ praėjusį penktadienį patraukė žiniasklaidos dėmesį – ne už dyką. Renginyje dalyvavo gausus būrys ūkininkų iš visos Lietuvos, aktyviausiai – iš Aukštaitijos regiono. Pirmoje dalyje vyko diskusijos, kuriose savo argumentus išsakė per dešimtį kalbėtojų, vėliau renginio dalyviams pasiūlyta išvyka į ūkininko laukus apžiūrėti bręstančių pasėlių, išgirsti specialistų patarimų apie augalų apsaugos priemonių naudojimą šiemetėmis gamtos sąlygomis, įvertinti bandymų sklypelių skirtumus.

Brangus maistas Lietuvoje. Kodėl?

Toks klausimas buvo užduotas dviem politikams, bankininkui, ūkininkui.

SEB ekonomistas Tadas Povilauskas pabandė ieškoti priežasčių: 2021 m. buvo prastas derlius, 2022 m. kilo karas Ukrainoje, kainų augimo pikas buvo pernai, jos padidėjo apie 35 proc., dabar jau turėtų aprimti. Eurostato duomenims, esame pasiekę 97 proc. europinio kainų lygio. Reikia nepamiršti, ekonomikoje vienų išlaidos kitiems yra pajamos, taigi, neblogai. Pokalbininkas neįvardijo, kas tie kiti, tik aišku, kad ne žemdirbiai, mat maisto produktų kainoje žaliava sudaro nuo 10 iki 20 proc., tad šioje situacijoje gamintojai nėra laimėtojai.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis priminė, kad kainos auga, kai mažėja pasiūla. Jeigu valstybė savo žaliojo kurso sprendimais realiai mažina žemės ūkio gamybą, kitaip ir būti negali, kainos turi augti. Europarlamentaro Juozo Oleko nuomone, pas mus maistas brangus, nes neturime lengvatinio tarifo maisto produktams kaip yra kaimyninėje Lenkijoje. O mažinti žemės ūkio gamybos valstybėms narėms Europos Sąjunga (ES), anot europarlamentaro, neliepia, galima kitaip spręsti...

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas į abu politikus kreipėsi klausdamas, kodėl jau bene 15 metų šalies lyderiai ir politikai negirdi kaimo problemų, nieko nedaro, kad jis išliktų gyvas, dabar leidžia trauktis gyvulininkystės, pieno sektoriams, ignoruoja smulkius, vidutinius gamintojus, visiškai negina žemės ūkio nuo neracionalių sprendimų, visa strategija grindžiama draudimais ir ribojimais, o draudimai visada iškreipia rinką.

Bankininkas T. Povilauskas pasvarstė, kad reikėtų galbūt griežtesnės ES rankos formuojant žemės ūkio politiką, mažiau įvairių vietinių interpretacijų, gal tai padėtų sumažinti maisto produktų kainas.

Derlių – skėriams, svirplius – ant stalo

Svarbu ne tik turėti ką į lėkštę padėti, bet ir daugiau galimybių sveikai, saugiai, kokybiškai maitintis. Apie tai kalbėjo agrochemijos produktų gamintojų ir pardavėjų atstovai, viešosios nuomonės formuotoja mitybos temomis ir ūkininkas.

Kalbėta remiantis šiandien įprastais teiginiais ir statistikos duomenimis. Minčių stilių padiktavo diskusijos moderatoriaus Igno Krupavičiaus klausimai, atsižvelgiant į diskusiją stebinčių Delfi TV žiūrovų lūkesčius. Ką šiandien reikia žinoti apie maistą asfalto žmonėms, miestiečiams, miesčioniškam jaunimėliui?

Nuomonės formuotoja Kristina Šimkienė patvirtino, kad žmonės tikrai nežino tikrosios situacijos lietuviškų maisto produktų rinkoje, yra daug mitų, senų stereotipų, nežinojimo. Asociacijos „CropLife Lietuva“ direktorė Zita Varanavičienė paaiškino, kad visa, kas valgoma, ne Apvaizdos užauginama kažkaip, kažkur ir iš kažko, tai yra rimtas, tikslingas darbas, svarbi visuomenei ir valstybei ūkinė veikla, ne koks nors pomėgis ar kaimo žmonių laisvalaikio pramoga.

Pakruojiškis ūkininkas Gedas Špakauskas irgi prisiminė mitus: atsikrausto miestiečiai į kaimą, pasisodina daržą, turi šiltnamį ir antrais metais ateina pas ūkininką pasidomėti – kažin kodėl niekas neužderėjo, nėra derliaus? Jį reikia užauginti, pats jis neauga. „Diskutuojame, man sako, jūs viską nuolat purškiate, nuodijate... Tai ne vanduo, visa chemija kainuoja, jos reikia tiek, kiek būtina, kad apsaugotume augalus nuo ligų, kenkėjų, piktžolių. Ir trąšos, maisto medžiagos laukuose yra purškiamos, tai nėra blogis“, – kalbėjo ūkininkas.

„Chemija yra augalų vaistai, kaip ir ligos užkluptam žmogui jų reikia. Ir ne tik laukuose, bet ir vežant, saugant derlių sandėliuose, siekiant, kad grūdai nebūtų užteršti mikotoksinais, tai reikia žinoti, išmanyti, maisto kelias yra ne tik iš parduotuvių lentynų iki lėkštės“, – tikino Z. Varanavičienė, primindama, kad tyrimų duomenys rodo, jog apie 97–98 proc. mūsų šalyje pagaminto maisto yra saugus vartoti, o užterštumo lygis didesnis iš trečiųjų šalių įsivežamuose produktuose.

BASF įmonės pardavimų vadovas Lietuvoje Saulius Nainys tvirtino, kad augalų apsaugos produktų atranka ir kontrolė Europoje yra itin griežta, naujo produkto kūrimas užtrunka iki 11 metų. Ateities vizija – pasitelkti dirbtinį intelektą, tiksliąsias technologijas, tobulėti, pasiekti tikslą įmonei 2050 m. būti neutralia anglies dvideginiui.

„O kas nutiktų, jeigu žemės ūkis visai nenaudotų chemijos?“ – pasiteiravo diskusijos dalyvių Delfi žiūrovas.

Pasak ūkininko Gedo, standartiniai Lietuvos ūkiai sunyktų, kai kas išliktų. Asociacijos direktorė Z. Varanavičienė atsakė vaizdiniu iš Biblijos: „Apniktų skėriai ir viską suėstų. Po to – badas, ligos, revoliucijos, tokia lauktų istorijos įvykių seka.“

Vienas tos sekos elementas (iš vabzdžių giminės) žemės ūkio politikos ir naujo maisto kūrėjų strategijoje jau regimas, išbandomas, ragaujamas, tik būtų gerai, kad mūsų neištiktų visa biblinė seka.

Žaliasis kursas ar žaliasis terorizmas?

Ar žemės ūkis sugebės prisitaikyti prie augančių aplinkosaugos reikalavimų – tokią temą aptarė aplinkosaugos, augalų apsaugos priemonių pardavėjų, mokslo atstovai ir ūkininkas.

Apie siekį ES šalyse 50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą jau daug iškalbėta. Siekis yra, priemonių ir galimybių tebeieškoma. Apie galimas to pasekmes suvokimo dar nedaug. Kalbėta ir apie Lietuvos situaciją, kuri yra ryškiai geresnė už europinį vidurkį, mūsų žemės ūkis jau dabar naudoja dvigubai mažiau chemijos, tikėtina, ne vien dėl „žalios mąstysenos“, o kad skurdžiau ir taupiau gyvename. Apie ką dar kalbėti, jeigu nelabai kas šiuose spėlionių tyruose aišku?

Anykščių rajono ūkininkas Romualdas Kubaitis priminė: „Ar tik žemės ūkis teršia aplinką, keičia klimatą? O pramonė, transportas, ten kokie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai, bet šokdina žemės ūkį? Jis per žalią augmeniją atiduoda deguonį, sugrąžina naudą. Matome savo aplinką, ji neskursta, Anykščių rajone neršia lašišos. Lietuvoje padaugėjo bičių, nuo 2011 metų bene triskart, vadinasi, aplinka tinkama. Sėdžiu savo purkštuve 30 metų ir, matote, gyvas, drūtas. Ūkininkaujame, taikome sėjomainą, tausojame žemę, ne tik ši diena mums rūpi, galima tai ir žaliuoju kursu vadinti. Bet mūsų spausti ir kaltinti nėra už ką, valdžia mus kontroliuoja labiau nei TATENA atomines elektrines, patikėkite...“

Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė, regimai, atsižvelgdama į auditoriją, akcentavo, kad aplinkosaugos ir žemės ūkio supriešinimas niekam nepadeda, situaciją kaitina žaliasis populizmas, regimas europinėje politikoje, būtina ieškoti sutarimo ir kompromisų.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro darbuotoja dr. Grita Skujienė prisipažino pradžioje skeptiškai vertinusi ūkininko Z. Aleksandravičiaus pasėlių aplinkos biologinės įvairovės tyrimus. Prieš 4 metus ūkyje, kuris priklauso europiniam BASF tvarių ūkių tinklui, pradėtas tvaraus ūkininkavimo projektas. Vykdomas žydinčių augalų juostų, kraštovaizdžio elementų, inkilų, žaliųjų salelių monitoringas, stebima visa gyvastis, skaičiuojami gyvūnėliai ir vabzdžiai. Stebima biologinė aplinka prie rapsų ir kviečių laukų. Išvada – nėra skriaudos gamtai, gyvų organizmų įvairovė auga.

Ir derlius auga...

Diskusijos dalyviai sutarė, kad patirtį skleidžiantys pokalbiai visiems į naudą, tik reikia nuosekliai šviesti visuomenę, dažniau pasakoti apie žemės ūkio problemas ir aktualijas. Tokie partnerių sumanymai kaip BASF lauko diena visuomenei pristato žemdirbio, maisto augintojo, kaimo aplinkos kūrėjo, o ne gamtos teršėjo ir niokotojo įvaizdį, augina miestietį, jautresnį kaimui, suprantantį žemės ūkio ir ūkininko darbo svarbą. Vėliau „Ūkininko patarėjui“ renginio organizatoriai BASF atstovai Roma Laurinkienė ir S. Nainys pasidžiaugė, kad diskusijos sklaida pavyko, per miestietiško portalo televiziją ją stebėjo 18 tūkst. žiūrovų. Informacija pasklis ir per maisto tinklaraščio sekėjus internete, tai visai ūkininkų auditorijai viešai pasižadėjo nuomonės formuotoja K. Šimkienė. Kad tik būtų iš R. Laurinkienės lūpų Dievui į ausį...

Buvo surengta išvyka į ūkininko Z. Aleksandravičiaus pasėlių – pupų ir vasarinių kviečių – laukus. Įvertinti sklypeliai, kur nenaudota jokia chemija ar pasitelkta ji tik iš dalies, kalbėta apie pasėlių priežiūros ypatumus. Skirtumai akivaizdūs – be chemijos mažiau pupų ankštarų, retesnis pasėlis, matyti kenkėjų ir daugiau piktžolių: aguonų, rugiagėlių, tuščiųjų avižų. Šie vaizdeliai dažnai sugula į miestiečių vasariškas nuotraukas, atostogų iliustracijas. O tolėliau – javai vilnija, derliaus bus ir duonos bus.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.