Kam šypsosi sliekai

Tuštėjančiose šalies fermose vis dažniau įsikuria milijoninės sliekų bandos, kurios, tyliai triūsdamos bene ištisus metus, naikina žaliąsias atliekas, gamindamos biohumusą. Sliekininkystė atrodytų puiki alternatyva: verslas nereikalauja didelių investicijų, ūkyje nereikia prakaituoti nuo aušros ligi sutemos, o ir ekologiškų trąšų poreikis esti. Tačiau plačiau užsimojusiems sliekų augintojams tenka nusivilti – rinka per maža, o sodininkai, daržininkai šiomis prekėmis kol kas mažai domisi. Išimtimi laikytini tik smulkesni sliekininkystės ūkiai, kurie prekiauja savo regionuose ir pamažu stiebiasi į užsienio rinkas.

Lietuvos rinka nebeįdomi

2011 m. įsteigta kooperatinė sliekų augintojų bendrovė „Biohumus LT“, turėjusi devynis narius, šiuo metu susitraukė iki trijų. Pasak kooperatyvo nario Arūno Petravičiaus, organizacijoje pasiliko tik patys kantriausi ūkininkai, gebantys verslą subsidijuoti, o jo išlaikyti nepajėgusieji – pasitraukė. Jo nuomone, Lietuvoje geriau sekasi mėgėjams, kurie nesiorientuoja į stambią gamybą, mat šalies rinka per maža. A. Petravičius „ŪP“ tikina per šešerius metus trukusią gamybą sukaupęs tiek biohumuso, kad juo galėtų užpildyti visą Lietuvos rinką, tačiau jis guli sandėliuose, nes paklausos paprasčiausiai nėra. „Pirmaisiais gamybos metais biohumuso pagaminome apie  2 000 kub. m, tačiau jį pardavinėti teko 3–4 metus, – atvirauja pašnekovas. – Tam, kad verslas klestėtų, reikia, kad kas nors produkciją pirktų. O kad ją pirktų, reikalingi vartotojų įpročiai. Daug metų dirbome, stengėmės sodininkus supažindinti su produktu, parodyti biohumuso naudą. Tačiau Lietuvos rinka šiam verslui per maža. Nebent prekyba vyktų lokaliai, kai aprūpinami artimiausių rajonų sodininkai, daržininkai. Tad Lietuvoje iš šio verslo gali išgyventi tik mėgėjai. Ieškome didelių rinkų“, – pripažįsta A. Petravičius pridėjęs, kad jų produkcija pamažu iškeliauja į Turkiją, Maroką, Švediją, Latviją, Estiją, tačiau eksportas nėra stabilus, prekė dar neatsiplėšė užsienio rinkų dalies.

Į verslą – per atsitiktinumą

Smulkesnieji „ŪP“ kalbinti sliekų augintojai pasakoja, kad tai daug kantrybės ir jėgų reikalaujantis verslas, tačiau nė vienas jų nesigaili jo ėmęsis. Startavę atsargiai, gamybą išplėtė ir neslepia, kad sliekai juos susirado atsitiktinai. Kauno r. Stankūnų k. įsikūrusios „Sliekynės“ šeimininkė Dovilė Padūmienė sako, kad šiuo metu jos fermoje triūsia dvi tonos sliekų, o kartais jie pasidaugina ir iki keturių tonų. Ūkininkė šypsosi prisiminusi verslo pradžią, kurio užuomazga tapo dėdės įteiktas kibirėlis raudonųjų Kalifornijos sliekų. Anuomet moteris į dovaną rimtai nežiūrėjo. Sliekus paprasčiausiai sumetė į komposto dėžę ir augintinius pamiršo iki pavasario. Tačiau pavasarį pamačius, kad iš žalių atliekų beliko purus juodžemis, moteriai kilo entuziazmas verslo imtis pačiai. Paspirtimi tapo ir tai, kad ekologiškų trąšų rinka pasirodė palyginti tuščia. „Rinkoje dominavo durpės ir mineralinės trąšos. Pastebėjome, kad mėšlo lengvai nenusipirksi, o biohumusas irgi nebuvo plačiai žinomas, todėl nutarėme įsteigti savo fermą. Pradėjome nuo 250 kg Kalifornijos sliekų“, – pasakoja ūkininkė, vaikštinėdama po sliekų ferma paverstą sovietmečio laikų veršidę. Sliekai dzūko Mindaugo Kulakausko valdose taip pat atsirado neplanuotai. Prieš trejus metus beragaujant emigranto duonos ir keliaujant po pasaulį, vaikinas trumpam grįžo į gimtąjį Lazdijų r. Teizų kaimą. Tuomet jam pradėjo kirbėti mintis, kad verčiau pinigus uždirbs sau, o ne svetimšaliams. Draugų paragintas M. Kulakauskas pradėjo plačiau domėtis biohumuso gamyba, vėliau vyko į šalyje veikiančias sliekų fermas, klausėsi patarimų. Ilgai nesvarstęs, tą pačią vasarą įrengė patalpas, o jau rugsėjį sliekus apgyvendino 50 kv. m vermiložėse, o žiemą jas išplėtė iki 120 kv. m. Abu kalbinti ūkininkai sako anksčiau niekada neūkininkavę. Pagal specialybę D. Padūmienė – chemikė, o M. Kulakauskas – teisininkas.

Prieš ketverius metus „Sliekynę“ įsteigusi Dovilė Padūmienė šypsosi, kad jos rankomis sukurtas verslas klesti, klientų daugėja.

Mums atliekos – sliekams delikatesas

Lietuvos dirvose kuičiasi apie 15 sliekų rūšių, tačiau pramoninei biohumuso gamybai renkamasi auginti raudonuosius Kalifornijos sliekus. Augintojų teigimu, jų pranašumas prieš kitus sliekus akivaizdus: jie vislesni (per 3–4 mėnesius pasidaugina dvigubai), ėdrūs, greičiau skaido bioorganines atliekas, nelepūs ir pakankamai ilgaamžiai, mat išgyvena iki 15 metų. Tačiau norint, kad sliekai būtų sveiki ir perdirbimo procesas eitųsi sparčiau, būtina užtikrinti optimalias sąlygas. Svarbu išlaikyti 20–25 °C temperatūrą, substratas neturėtų būti drėgnesnis nei 80 proc. Esant per aukštai ar per žemai temperatūrai, sliekai pasidaro vangesni, perdirbimas vyksta lėčiau. D. Padūmienės pastebėjimu, sliekai gali suėsti tiek, kiek patys sveria. Maistinių substratų receptūra gali skirtis, tačiau dažniausiai ją sudaro galvijų, arklių, kiaulių mėšlas, o norint į jį įmaišyti paukščių mėšlo, jis neturėtų viršyti 5 proc. viso substrato. Taip pat panaudojamas pašarams netinkantis šienas, suplėkę šiaudai, lapai, žolė, saladinas, obuolių, morkų išspaudos. Pastarosios sliekams it desertas. Tačiau D. Padūmienė pataria jais sliekų per daug nelepinti, nes jiems tai gali būti per sunku suvirškinti. „Kiek supratau, Kauno regione yra didelė problema su atliekų tvarkymo centrais, mat prasidėjus sulčių spaudimo sezonui jie nepajėgia priimti didelių bioskaidžių atliekų, tad jas mielai priimame mes ir paverčiame naudinga medžiaga“, – tikina D. Padūmienė. Ūkininkė pasakoja juos šerianti kartą per savaitę, klodama 5–7 cm substrato sluoksnį (apie 50 l/1kv. m). Ji aiškina, kad per metus pereinami du ciklai, paprasčiau kalbant, per sezoną sliekai pagamina dvi partijas biohumuso. Vėliau jis 3–4 mėnesius brandinamas. D. Padūmienės ir M. Kulakausko gamybos apimtys išsilaiko panašios, jie per metus paruošia apie 100 kub. m sijoto biohumuso.

Sunkumai dėl realizavimo – praeityje

Biohumuso realizavimą šalyje labiausiai apsunkina tai, kad žmonės į jį vis dar žiūri įtariai, jiems trūksta informacijos. D. Padūmienė aiškina, kad biohumusas – geriausi vitaminai augalams. „Sliekai dirvožemį papildo humidinėmis ir fulvo rūgštimis, o jas gamtoje gali pasiūlyti vieninteliai sliekai. Šios rūgštys katalizuoja dirvožemio jaurėjimą ir jis tampa panašesnis į juodžemį. Biohumusas stiprina augalus, skatina žydėjimą, kitaip tariant, veikia kaip vitaminas augalui, nes didina jo atsparumą įvairioms ligoms. O kai augalai sveiki, jie duoda didesnį, ankstyvesnį derlių, kuris pasižymi geresnėmis skonio savybėmis“, – tvirtina D. Padūmienė. Pašnekovė džiaugiasi, kad, keičiantis metams, realizuoti biohumusą tampa vis lengviau. Dalis produkcijos išvyksta į Europos Sąjungos šalis, kita dalis pasiskirsto vidaus rinkoje. Neretai biohumuso atsargų pasipildyti į fermą užsuka daržininkai, sodininkai, miškininkai, įsibėgėja internetinė prekyba. Sliekų įsigyti užsuka ir žvejai. M. Kulakauskas produkciją irgi bandė vežti užsienin, tačiau papildomi moksliniai tyrimai, veterinarijos reikalavimai ūkininkui pasirodė pertekliniai ir jis persiorientavo tik prie lokalios prekybos. Jaunasis ūkininkas tikina bandysiąs gaminti daugiau biohumuso ekstrakto, mat tai žemdirbiams palengvintų laukų tręšimo darbus. „Biohumusą mažais kiekiais daugiausia superka smulkūs ūkininkai daržams, šiltnamiams tręšti. Tačiau stambesniems ūkininkams panorus laukus tręšti biohumusu reikalinga speciali technika, kurią turi ne visi. O štai tręšimas biohumuso ekstraktu lengviau pritaikomas“, – mintija ūkininkas.

Trejus metus biohumuso gamyba užsiimantis Mindaugas Kulakauskas į fermą atvyksta aplankyti savo „darbininkų“ ir pailsėti po rūpesčių miestietiškame darbe.

Bijo šalčio ir ligų

Priešingai nei daugumos sliekininkų fermose, M. Kulakausko augintiniai nėra užmigdyti, jie triūsia ištisus metus. Nors jiems įrengtos šildomos patalpos, perdirbimo procesas šiek tiek lėtesnis, tad bandą pamaitinti šeimininkas į fermą užsuka tik sykį per dvi savaites. O štai D. Padūmienės fermoje giliai įmigę sliekai laukia pavasario. Ūkio šeimininkė pripažįsta, kad sliekininkai, kaip ir kiti ūkininkai, yra priklausomi nuo orų. „Įprastai pavasaris prasideda kovo viduryje, tačiau prieš kelerius metus pavasaris pasirodė tik gegužės mėnesį. Buvome išsigandę, ar žiemojantiems sliekams užteks maisto, šilumos“, – atvirauja ūkininkė. Tačiau ji akcentuoja, kad nereikėtų painioti minusinės temperatūros lauke ir komposto krūvoje, mat pastaroji retai kada peršąla tiek, kad sliekai neišgyventų. Ūkį moderniai apšildžiusio M. Kulakausko gamtos kaprizai negąsdina. Jis sako, kad labiausiai baiminasi ligų, kurios akimirksniu gali sliekų fermą paversti jų kapinynu. Artėjantis pavasaris – didžiausias darbymetis sliekininkams. Į darbų sūkurį įsuka po snaudulio bundantys išalkę sliekai, maisto gamyba, šiuo metu prasidėsianti ir aktyviausia metų prekyba.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės ir Mindaugo KULAKAUSKO nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.