Kam tenka sviestas, kam – pasukos (II)

Kas buvo laimėtojai?

Lietuvos bankas (LB), atlikęs maisto kainų analizę, konstatavo, kad maisto kainų dinamika Lietuvoje iš esmės yra suderinama su sąnaudų kaita žemės ūkio, maisto gamybos ir prekybos sektoriuose – didėjusios sąnaudos buvo pagrindinė maisto kainų augimo priežastis. Kartu pripažinta, kad kai kurių prekių atveju gali būti nukrypimų.

Tačiau Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad energetinių išteklių kainos nuo 2023 m. vasaros pradėjo mažėti, tik maisto produktų metinis kainų padidėjimas išliko teigiamas, išskyrus 2024 m. vasario–spalio mėn. Praėjusiais metais, palyginti su 2023-iaisiais, dujos atpigo daugiau kaip 17 proc., kietasis kuras – 16 proc., elektra – beveik 13 proc., pabrango tik šilumos energija.

Jau ne tik eiliniai gyventojai, bet ir politikai ima piktintis, kad parduotuvėse neranda skelbiamų statistinių kainų vidurkių, nes kainos, atrodo, yra didesnės už statistines vidutines.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius atkreipė dėmesį, kad LB tyrimas buvo pristatytas tuo metu, kai formuojama Maisto taryba. Jis svarstė, kad galbūt kas nors jaučia, jog tokios tarybos atsiradimas galimai pablogins sąlygas, todėl tai galbūt įžiebė norą šia tema kalbėti ir diskutuoti tam tikra kryptimi. Anot LŪS lyderio, pasižiūrėjus plačiąja prasme, galima kelti klausimą, kad maistas pas mus galbūt yra per brangus, palyginti su sąnaudomis, ir galbūt čia yra kur nors per daug pelninga veikla.

„Nenorėčiau ginčytis su LB analitikais, bet yra ir kitas faktas – iki to laiko, kai maistas ėmė stipriai brangti, Lietuva buvo tarp šalių, kuriose maisto produktai buvo vieni pigiausių Europos Sąjungoje (ES). O dabar mes jau atsidūrėme tarp valstybių, kur maisto produktai yra vieni brangiausių. Kas atsitiko, kad per trumpą laiką mes taip išauginome maisto kainas? Kitas klausimas – kokį poveikį tam turėjo politikų daryti ar nedaryti veiksmai?“ – iš esmės į situaciją kvietė pasižiūrėti „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Jis priminė, kad maisto grandinės kainos paskirstyme dalyvauja ne tik žaliavos gamintojas, perdirbėjas, prekybininkas, bet ir valstybė – tiesiogiai per pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir netiesiogiai per kitus mokesčius, kurie tenka šios grandinės dalyviams. Anot R. Juknevičiaus, nereikėtų pamiršti ir to, kokia yra maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantiems subjektams valstybės teikiamų paslaugų kaina.

„Iš tikrųjų maisto gamybos savikaina augo, tik klausimas, kiek ir kodėl, kur savikaina padidėjo dėl rinkos sąlygų, kurių negalime paveikti pasauliniame kontekste, kokia galėjo būti valdžios įtaka. Čia būtų vienas galimas analizės pjūvis, kitas – jeigu maisto kainos išaugo taip aukštai, kas maisto tiekimo grandinėje buvo laimėtojai, ar „grietinėlės“ valgytojai, kuriems tokia situacija galbūt buvo labiau palanki. Nesakau, kad apie 50 proc. brangęs maistas kažkam atnešė ir tiek pelno, galbūt taip ir nėra, gal pelningumas net nepasikeitė. Gali būti, kad kažkam pelningumas ne padidėjo, bet atvirkščiai – sumažėjo, o kažkas pelną išlaikė. Gal ir taip galime analizuoti“, – samprotavo LŪS vadovas.

Kad nebūtų skriaudų

R. Juknevičiaus nuomone, kuriamos Maisto tarybos prasmė, kad maisto kainų dinamikos ir kainų bei sąnaudų kaitos analizė būtų platesnė ir įvairesnė, nei analizavo LB. „Apskritai pagrindinis Maisto tarybos akcentas, matyt, turėtų būti tai, kad maisto tiekimo grandinės dalyviai susitartų, kaip padaryti, jog šis sektorius vystytųsi tolygiai, augtų, būtų konkurencingas, didintų eksportą, produktai būtų patrauklūs vidaus rinkoje, o dėl apimčių didėjimo laimėtojais būtų visi“, – dėstė ŪP pašnekovas.

Dabar kyla klausimų, kodėl vieniems maisto tiekimo grandinės dalyviams yra geriau, o kiti priversti nutraukti veiklą. Taip atsitiko pieno sektoriuje, kur, Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, vien tik 2024 m. sausio–birželio mėn., palyginti su tuo pačiu 2023 m. laikotarpiu, karvių skaičius sumažėjo 6,1 proc., gamintojų skaičius – 14,5 proc., o, palyginti su 2022 m., pieno gamintojų sumažėjo net 23,1 proc. Anot R. Juknevičiaus, pieno sektoriuje buvo eilinė, bet labai gili krizė, kurios pasekmės – daug smulkesnių ir vidutinių pieno ūkių užrakino tvartus. Klausimas, ar dėl to laimėjo perdirbėjai? Prekybininkai to gal ir nejaučia, nes vienus produktus pakeitė kitais, vietoj lietuviškų į lentyną įdėjo lenkiškus ir toliau turbūt uždirba tą pačią maržą.

„Mums reikia kalbėtis, kaip sureguliuoti maisto tiekimo grandinę, kad išvengtume tokių gilių krizių, o dar geriau, jog jų iš viso nebūtų. Kaip padaryti, kad tada, kai gyvenimas pablogėja, tai tolygiai jaustų visi grandinės dalyviai, kaip ir situacijai gerėjant, kad pelningumo padidėjimas neliktų tik vienoje ar kitoje kišenėje“, – teigė LŪS pirmininkas.

Kodėl skiriasi kainos?

„Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa atkreipė dėmesį, kad visų Baltijos šalių pieno gamintojų situacija yra paranki derėtis dėl pieno pardavimo, nes pieno perdirbimo pajėgumai šiame regione yra didesni nei yra primelžiama pieno. „Pieno gamintojai niekada neturi problemų parduoti pieną, todėl jie gauna geriausią įmanomą kainą, kurią įmonės gali mokėti, kad nedirbtų nuostolingai“, – aiškino ŪP pašnekovas.

Paklaustas, ką pasakytų tiems, kurie lygina kainas ir sako, kad užsienyje parduodami lietuviški pieno produktai yra pigesni nei Lietuvoje, vienos stambiausių šalyje pieno perdirbimo įmonės vadovas aiškino su tokiu teiginiu nesutinkantis. „Tikrai nesutinku, jeigu paimtume bendrai visą produktų krepšelį. Sutinku, kad galima kuriuo nors momentu kokiame nors Estijos prekybos centre rasti produktą, pigesnį nei Lietuvoje, bet tai gali būti akcija, arba tai gali būti prekės, tiekiamos pagal ilgalaikį kontraktą, kuris dar galioja, o Lietuvoje jis jau pasibaigė ir galioja kitos kainos. Tad atmetu priekaištus, kad mes Lietuvoje pardavinėjame brangiau nei kitose šalyse, ypač Latvijoje, Estijoje, kur veikia vos ne viena rinka“, – tikino D. Trumpa.

Seimo Biudžeto ir finansų komitete, svarstant maisto kainų tendencijas, parlamentaras Algirdas Butkevičius priminė, kad 2022 m. vidaus rinkoje pieno produktų kainos padidėjo 28 proc., o tos pačios produkcijos eksporto kainos – tik 9,6 proc. „Ir niekas į tai nereagavo“, – stebėjosi ilgametis Seimo narys.

Lyginti nekorektiška?

Pieno gamintojai dažnai lygina, kokia jų padėtis yra pieno kainų grandinėje, kur jų dalis būna vos 20 proc. ir kiek daugiau. Perdirbėjų – panaši, o prekybininkų – dažniausiai didžiausia. Jiems tai neatrodo teisinga matematika. „Rokiškio sūrio“ vadovo nuomone, net tokios kalbos nėra visai korektiškos. „Mes kartais lyginame nesulyginamus dalykus. Pieno gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai atlieka savo darbą, kuris yra skirtingas. Kas yra pienas? Pirmiausia tai yra labai didelio tūrio ir palyginti nebrangi prekė, kurios transportavimas kainuoja labai brangiai. Piene yra apie 86 proc. vandens ir tik apie 15 proc. naudingų medžiagų. Taigi daugiausia vežioji vandenį ir už tai turi sumokėti. Tą didelį kiekį turi atšaldyti, perdirbti. O pardavėjui irgi kainuoja dideli lentynų plotai, perkilnojimas. Nemanau, kad prekybininkai užsideda per daug. Vien dėl to, kad to neleidžia daryti konkurencija. Jeigu kuris nors vienas pritaikys didesnę maržą, žmonės eis pirkti ten, kur pigiau. Prekybos tinklų centrai stovi vienas šalia kito“, – kalbėjo D. Trumpa.

Jis užsiminė, kad Maisto tarybos steigimo iniciatyva gali būti gera, jeigu visa tai nevirs tik papildomu biurokratiniu darbu. „Kuo daugiau kalbėsime, aiškinsime, tuo geriau šalys supras viena kitą, jeigu, aišku, norės“, – teigė ŪP pašnekovas.

Didelė konkurencija

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. sausio 31 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.