Kartu su vaikais auga ir jų gyvenimo knyga (nuotraukų galerija)

„Jei gali, pasidaryk pati!“ – tokios nuostatos laikosi Juodkrantėje gyvenanti Lina Matvejeva. Dviejų mažylių mama nesiskiria su fotoaparatu ir tarsi rašo šeimos fotometraštį, pati siuva, pati padarė vaikams po kūdikio albumą, o įgyta patirtis ją įkvėpė tapti knygos „Kūdikio albumas“ bendraautore.

Prasminga dovana „Ieškodama „Kūdikio albumo“ savo pirmagimiui Vykintui apėjau visas parduotuves ir knygynus – neradau tinkamo, nors rinktis buvo iš ko. Norėjosi albumo, kuriame būtų galima įamžinti ne tik svarbiausias kūdikio gyvenimo akimirkas, bet ir aprašyti kasdienius pastebėjimus, šventes, vaiko pasiekimus, įklijuoti daugiau nuotraukų“, – pasakoja Lina. Ją suglumino ir albumuose iliustracijoms naudojamos nuotraukos: iš jų žvelgia svetimų vaikų veidai, o juk knyga – apie tavo vaiką. Nusprendusi daugiau nešvaistyti laiko, Lina pasiryžo pati padaryti tokį albumą, kokį įsivaizduoja. Knygos lapams panaudojo pusiau sulenktus didesnio formato piešimo sąsiuvinio lapus, kaip įrišti juos, sužinojo internete, viršelį padarė iš lininio audinio, jį papuošė kryželiu išsiuvinėtu mažylio pėdučių motyvu ir monograma. Albumą pagal poreikius galima pildyti – padaryti įklijas. Daug vietos jame skirta šventėms. „Krikštynų svečiai dažnai ant lapelių parašo, kokią profesiją, jų manymu, pasirinks užaugęs vaikas, kaip jam žada padėti. Beveik visada tie lapeliai pasimeta, todėl albumo krikštynų skiltyje įklijavau du vokelius jiems sudėti“, – pasakoja Lina. Tokį pat albumą padarė ir antram sūnui Gerdvilui. Albumus mama iš pradžių ketino pildyti kartu su sūnumis, duoti jiems patiems pasireikšti, bet vėliau apsigalvojo – tegu šios knygos tampa dovana pilnametystės ar kita svarbia jų gyvenimo proga. Prie albumų ji dažniausiai prisėda vakarais, kai vaikai suminga. Lina įsitikinusi, kad šis darbas turi būti ne pareiga, o įkvepiantis užsiėmimas. Savo patyrimu L. Matvejeva pasidalijo su leidyklos „Obuolys“ atstovais, jie susižavėjo sumanymu – Lina tapo knygos „Kūdikio albumas“ tekstų autore.

Daugiau laiko drauge Aleksote, Kauno priemiestyje, užaugusi Lina dar vaikystėje išmoko siuvinėti, nerti, siūti, todėl jai smagesni pačios daryti, o ne pirkti daiktai, ji neįsivaizduoja, kaip galima sėdėti prie televizoriaus nieko neveikiant. Ypač patinka siūti: Lina siuva drabužius ne tik sau, bet ir vaikams. Jūros šventei neatsitiktinai berniukus papuošė jūreiviškomis uniformomis: trejų metų Vykinto ir pusantrų Gerdvilo tėtis Paulius – šturmanas. Moteris džiaugiasi, kad vyras, kaip ir ji, praktiškas, išradingas: sūnums sumeistravo žaidimų pilį „Švyturį“, smėlio dėžę „Valtį“, šią žiemą išliejo kieme čiuožyklą. „Per kiemą gyvena Pauliaus tėvai. Visi stengiamės kuo daugiau laiko leisti kartu: šeima – vertybė. Neturiu didelės „mamos profesijos“ patirties, bet manau, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau, kuo daugiau bendrauti su vaikais, ypač mažais: žaidimai namuose ar lauke, bet kokia veikla juos ugdo, moko bendrauti, stiprina ryšį tarp jų pačių ir tėvų, senelių“, – mano Lina ir tvirtina, kad darbą reikia derinti prie šeimos ir namų, o ne atvirkščiai.

Ištikimas palydovas fotoaparatas Linos profesija ir didžiausias pomėgis – fotografija. Lengvosios atletikos treneriu dirbantis tėtis anksčiau niekada nesiskyrė su fotoaparatu, net ir su žmona, Linos mama, susipažino fotografų būrelyje. Jis fiksavo viską: varžybas, savo auklėtinius, šeimos gyvenimą, gamtą. Namuose buvo labai daug nuotraukų, bet Linai buvo smalsu ne tik jas žiūrinėti... Šešioliktojo gimtadienio proga tėvai jai padovanojo filmavimo kamerą. Merginai nekilo abejonių, kokią specialybę rinktis: Vilniaus dizaino kolegijoje ji studijavo taikomąją fotografiją, įgijo fotografo profesiją. „Pastebiu tai, kas kitam praslysta pro akis, man nesunku rasti tinkamą kampą, sukurti nuotaiką. Fotoaparatas tapo ištikimiausiu mano kasdienybės palydovu tiek miesto šurmulyje, tiek gamtoje. Persikėlusi gyventi į Neringą iš pradžių laksčiau kaip įkirpta – viskas buvo įdomu, viskas žavėjo, buvo nematyta, neįprasta. Iš tų metų turiu labai daug įspūdingų nuotraukų, galvojau net parodą pristatyti... Bet akys apsiprato, tapau mama, tad dabar dažniau fiksuoju vaikų, šeimos gyvenimą“, – pasakoja L. Matvejeva. Penkerius metus Lina dirbo Lietuvos jūrų muziejaus delfinariu­me – šį gyvenimo profesinės veiklos tarpsnį jauna moteris vadina ypatingu. Kiek daug teigiamų emocijų žmogui suteikia tokie įprasti augintiniai kaip katė ar šuo, o matant, ką delfinariume išdarinėja delfinai, jūrų liūtai, visus apima euforija. „Vidinės būsenos ir potyrių neįmanoma papasakoti žodžiais, o nuotraukos, nors jose ir užfiksuoti tik atskiri frag­mentai, suteikia galimybę dar kartą išgyventi tuos pačius gražius jausmus“, – įsitikinusi Lina Matvejeva.

Eglė Leonovienė

Linos Matvejevos nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.