Karvė – kenkėja, ūkininkas – kaltinamasis

Pro žalius akinius

ES žalioji politika ir žaliosios iniciatyvos neslopsta, o vienas iš pagrindinių žaliosios transformacijos taikinių – žemės ūkis, kuriam kraunama vis daugiau prievolių ir suvaržymų. Vienas iš kovos su klimato kaita frontų – gyvulių išskiriamas metanas. Tvirtinama, kad metano emisijos sudaro didžiausią žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) dalį. Intensyvios gyvulininkystės šalys su metanu kovoja įvairiais būdais. Danai pirmieji įvedė „karvės mokestį“, kurį ūkininkai turėtų mokėti nuo 2030-ųjų. Airijoje planuota 10 proc. ar dar daugiau mažinti pieninių galvijų populiaciją, kad būtų sumažinti ŠESD išmetimai.

Vieną drastiškiausių žemės ūkio transformacijų įgyvendina Nyderlandai, kur gyvulių skaičių, kad būtų pasiekti klimato kaitos ir gamtos apsaugos tikslai, norima sumažinti apie 30 proc. Šioje šalyje siūloma išpirkti galvijų ūkius, mokamos kompensacijos ūkininkams, kurie atsisako gyvulių auginimo, griežtinami aplinkosauginiai reikalavimai. Nyderlandai yra viena iš labiausiai pažengusių šalių, diegiančių metano matavimo ir veisimo programas.

Neatsilieka ir Vokietija – šios valstybės federalinė vyriausybė ir Aplinkos ministerija rengia „Klimato apsaugos programą 2026“ (vok. Klimaschutzprogramm 2026), kurioje numatys, kaip Vokietija iki 2045 m. turėtų pasiekti savo klimato tikslus – tapti neutralia klimato atžvilgiu. Be kitų iniciatyvų, šioje programoje nubrėžti planai ir gyvulininkystei – norima diegti dujų matavimo programą (metano monitoringą) ir užsiimti genetine selekcija, siekiant išvesti galvijus, kurie natūraliai gamintų mažiau dujų.

Programoje numatyta įdiegti sistemingą metano emisijų matavimą tiesiogiai ūkiuose. Planuojama naudoti specialius jutiklius (pavyzdžiui, įrengtus prie šėryklų ar melžimo robotų), kurie fiksuotų kiekvienos karvės išskiriamo metano kiekį. Tai leistų sukurti individualizuotas emisijų mažinimo strategijas. Ūkininkai daugiau ar mažiau priešinasi tam, kad būtų stebimas ir fiksuojamas kiekvienos karvės oro gadinimas ir raugėjimas, tačiau gyvenimas rodo, kad dažnai politikai ir kabinetiniai valdininkai to negirdi ir realybę mato pro žalius akinius.

Nuo mokslo iki paklusimo

Verslininkas, buvęs Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus neliko abejingas vokiečių siekiui suvaldyti karvių oro gadinimą ir raugėjimą. „Vokietija, kadaise buvusi inžinerinės minties ir ūkinio racionalumo etalonu, šiandien rimtu veidu ruošiasi matuoti karvių bezdalus bei vadina tai mokslu ir pažanga. Tai – ne satyra, o oficiali politika. Tai yra programos ir naujoji religija, kurioje karvė tampa kenkėja, o ūkininkas – kaltinamuoju“, – savo socialinio tinklo paskyroje samprotavo verslininkas.

Jis pastebėjo, kad, kaip visada, viskas prasideda nekaltai. „Pirmas žingsnis – „mokslas“ ir „bandomasis projektas“. Darbuosis keletas institutų, keli profesoriai, bus krūva grantų, gražios skaidrės ir „duomenų rinkimas“. Vokietijos ūkinių gyvulių biologijos institute jau kuriami specialūs įrenginiai – kameros su matuokliais, į kurias karvė bus uždaroma kelioms dienoms. Metanas matuojamas, skaičiuojamas, analizuojamas. Karvė jau įtraukta į kenkėjų apskaitą. Ūkininkas dar tikisi, kad gal čia eilinis akademinis žaidimas, kuris baigsis straipsniais žurnaluose ir viena kita konferencija. Bet tai tik pradžia, nes klimato religija niekada nesustoja ties mokslu. Mokslas jai yra tik ideologijos pagrindimo įrankis“, – dėstė V. Sutkus.

Antras žingsnis, anot verslininko, bus „geroji praktika“, kai bandomasis projektas paskelbiamas sėkmingu, nes jis negali būti nesėkmingas, kai sėkmė matuojama ne realiu poveikiu, o tuo, ar pavyko parašyti gerą ataskaitą. Atsiranda rekomendaciniai leidiniai, metodikos, „gerųjų pavyzdžių“ katalogai. Jo pastebėjimu, karvė – jau nebe gyvulys, o „emisijų šaltinis“, ūkis – ne ūkis, o „duomenų teikėjas“. Produkcijos savikaina patraukiama į antrą planą, nes svarbiausia – kaip atrodys ataskaita.

Toliau seks „rekomendacija“, kuri dar nebus privaloma, bet jau labai primygtinė ir labai moralizuojanti. „Ji jau susieta su „tvarumu“ ir „atsakomybe ateities kartoms“. Ūkininkui nedviprasmiškai užsimenama, kad būtų gerai prisitaikyti, nes kitaip gali sulaukti visokių epitetų. Reikia, kad būtų modernu, „europietiška“ ir nebūtų gėda. Atsiranda ideologinė drausmė“, – veiksmų grandinę dėliojo verslininkas.

Ketvirtas žingsnis – „standartas“. Tai jau nebe patarimas, o norma ir reikalavimas. Tai – nauja eilutė patikrinimų sąraše. Jei ūkininkas nori dalyvauti rinkoje, nori gauti paramą ir vadintis „atsakingu“, privalo matuoti, skaičiuoti, raportuoti.

„Metanas, kuris yra biologiškai neišvengiamas karvių virškinimo sistemos šalutinis produktas, paskelbiamas problema, kurią reikia „valdyti“. Ne todėl, kad tai realiai išsprendžiama, o todėl, kad „reikia kažką su tuo daryti“. Ir galiausiai penktas žingsnis – „sąlyga paramai“. Čia baigiasi visi žaidimai ir visi „savanoriškumai“. Jei nori išlikti – privalai paklusti. Parama, be kurios šiuolaikinis Vakarų Europos žemės ūkis jau seniai nebegali funkcionuoti, tampa pavadėliu. Netenki pinigų – bankrutuoji. O tada ateina importas iš tų šalių, kur karvių bezdėjimas niekam nerūpi“, – etapus, kaip gali būti palenkti ūkininkai, vardijo V. Sutkus.

Iš realybės į popierinę utopiją

Verslininkas stebėjosi, kad valstybė verslą, kuris dešimtmečius gyveno pagal ūkinę logiką, perkelia į „klimato apskaitos“ logiką. Pasak jo, ūkinėje logikoje svarbiausia – derlius, pieno kiekis, savikaina, gyvulio sveikata, investicijos, rizika, o klimato apskaitos – CO₂ bei metano rodikliai ir ataskaitos. Pirmoji orientuota į realybę, antroji – į popierinę utopiją. Jis atkreipė dėmesį, kad Vokietijos žemės ūkio sektorius jau seniai yra malamas tarp girnų dėl aukštų energijos, trąšų kainų, brangios ir reglamentuotos darbo jėgos, taip pat – dėl augančių gyvūnų gerovės reikalavimų, kurie dažnai yra absurdiški, bet visada privalomi. O konkurencija su importu – negailestinga, nes importuotojams niekas netaiko analogiškų standartų. Jis priminė, kad ES neseniai pasirašė laisvosios prekybos sutartį su MERCOSUR (Pietų Amerikos) šalimis.

„Pagal galvijų bandos dydį didžiausios pasaulio šalys – Brazilija ir Argentina – neturi jokių metano matavimo reikalavimų. Pienas, sūris, sviestas keliauja į Europą be jokių emisijų standartų. O Vokietijos ūkininkas turi pildyti ataskaitas, laukti tikrinimų ir mokėti už „klimato atsakomybę“. Klimato balansas pagerės tik Berlyno ir Briuselio skaidrėse. Tikrovėje emisijos liks tos pačios, o Europa taps dar labiau priklausoma nuo maisto tiekimo iš išorės“, – konstatavo V. Sutkus.

Tarp girnų atsidūrė ir Lietuvos žemės ūkis – gyvulininkystė traukiasi, nelengvi laikai išgyvenami ir grūdų bei kituose sektoriuose – gamybos savikaina auga, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos yra sumažėjusios, o aplinkosauginių reikalavimų kartelė išlieka aukšta.

Sveikas protas jau pralaimėjo?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. kovo 6 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.