Kas buvo svarbiausia Prezidentui auklėjant dukras?

Jūsų Ekscelencija, pradėsiu nuo gana liūdno įvykio, bet tuo pačiu ir labai gražaus Jūsų poelgio. Išlydint ponią Almą Adamkienę į paskutinę kelionę, Jūs prezidentui Valdui Adamkui buvote labai didelė atrama ir parama, tarsi artimas sūnus, padedantis išgyventi netekties skausmą. Akivaizdu, kad Prezidentas Valdas Adamkus Jums yra ne tik garbingos, kultūringos, išmintingos politikos pavyzdys, bet ir kaip tėvas, suteikiantis Jums prezidentinės stiprybės, duodantis vertingų patarimų. Pone Prezidente, ar iš tiesų taip yra?

Tikrai taip ir yra. Ir anksčiau, ir dabar Prezidentas Valdas Adamkus paremia mane ir patarimais, ir palaikymu, visada yra šalia, kai reikia. Ponia Alma man taip pat buvo labai svarbi. Mus su Diana labai praturtino draugystė su Prezidentu ir ponia Alma, tos bendros valandos ir ilgi pokalbiai prie arbatos.

Šiuo skaudžiu atsisveikinimo su ponia Alma laiku norėjosi neįkyriai, bet švelniai padėti Prezidentui išgyventi atsiskyrimą su brangiausiu jam žmogumi. Tiesiog būti šalia. Juk net ir skausmo akimirką žmonės gali būti vieni kitiems atrama, padaryti tą skausmą šviesesnį.

Vos prieš pusmetį sulaukęs garbingo amžiaus į Amžinybę išėjo ir Jūsų tėvelis. Kokie buvo Jūsų santykiai su juo? Sprendžiant iš to, kad užaugino šalies Prezidentą, Jūsų tėvelis turėjo būti labai tvirtas, reiklus, išmintingas žmogus… Kokį jį prisimenate šiandien, koks jis yra išlikęs Jūsų atminty?

Mano tėvelis buvo labai išmintingas ir tvirtas žmogus. Bet šeimoje, ko gero, mano mama buvo griežtesnė. Tėtušis, kaip jį vadinau, buvo taikintojas, visada pasiruošęs subalansuoti kilusias įtampas.

Jaunystėje, kai jau gyvenau Vilniuje ir lankydavau tėvus, turėdavome ritualą, kai jis išlydėdamas mane vis susakydavo po keletą gyvenimiškų patarimų. Taip darydavo, kol man sukako kokie 25-eri. Vėliau aš jo su šypsena paklausdavau, – na, o kur tavo patarimai? Dabar jau, vaikeli, atsakydavo, tai tavo gyvenimas, turi gyventi jį savo galva.

Mudviejų ryšys išliko stiprus visą laiką, mums visada reikėjo turėti laiko dviese. Visada turėdavome daug ką aptarti, norėdavome išklausyti vienas kito – dažniausiai ilgų pasivaikščiojimų metu.

Šiuolaikinė tėvystė dažnai yra grindžiama draugiškais santykiais, kai vaikai nebijo tėvams pasakyti, ką galvoja, išreikšti savo nepasitenkinimus ir pan. Ankstesnės kartos augo lyg ir baimėje, iš kurios gimdavo pagarba ne tik vyresniems, bet, žinoma, ir tėvams, ypač tėvui, kuris dažnai būdavo griežtesnis už motiną. Kurio auklėjimo metodo šalininkas esate Jūs?

Mūsų šeimoje visada vyravo draugiškas santykis. Mes vieni kitus su vaikais galime ir švelniai per dantį patraukti, ne tik išsakyti savo nuomonę. Auklėjant dukras man buvo svarbiausia, kad jos išaugtų savarankiškos, visapusiškos asmenybės, kad galėtų savo gyvenimus gyventi savo galva.

Pone Prezidente, pats užauginote dvi dukras. Ar jos Jums yra kada pasakiusios, koks Jūs buvote tėtis – reiklus, griežtas, teisingas ar pan.?

Tiesą sakant, džiaugiuosi tuo, kad dukros trokšta būti nepriklausomos, nori visko pasiekti gyvenime pačios. Jos nenorėtų, kad mano pavardė net iš tolo būtų siejama su jų gyvenimo ar profesiniais pasiekimais.

Kokias vertybes siekėte įdiegti savo dukroms? Kaip manote, ar pavyko?

Didžiuojuosi tuo, kad mano vaikai nėra prisitaikėliai. Abi dukros yra asmenybės – su savo požiūriais, įsitikinimais. Mes galime ginčytis, diskutuoti, pajuokauti vienas kito atžvilgiu. Bet man svarbu, kad išlaikytume ryšį, kad nenutoltume.

Gražiausias šeimos modelis man – kai kartu bent trys kartos. Taip buvo, kai su vaikais buvom labai laukiami Klaipėdoje pas savo tėvus. Tikiuosi, taip bus ir mūsų namuose.

Jūsų Ekscelencija, labai dėkoju už pokalbį ir linkiu smagios, jaukios ir šeimyniškos Tėvo dienos.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ/RINKOS AIKŠTĖ

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotr. (aut. Eitvydas Kinaitis)