Kas gydys aviną, auksinę žuvelę ir jautį?

Istorijos panašumai glumina

Iki Nepriklausomybės atgavimo rasti veterinarijos gydytoją šuniui ar katei buvo problema – dauguma specializavosi gydyti ūkinius gyvulius. Išimtis buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija (LSMU VA), kur ypatingais atvejais suteikdavo pagalbą augintiniui. Aišku, reikėjo turėti galimybę šunį ten nuvežti.

Dabar panaši problema su žemės ūkio gyvūnais: arba veterinarijos specialistų nėra, arba toli gyvūną transportuoti, o šunis ir kates gydo vos ne ant kiekvieno kampo esančiose klinikose. Kita vertus, kokybiškos paslaugos – irgi tik didmiesčiuose, kur daugiausia klientų ir veterinarijos specialistų, bet ten patekti gali taip pat ne visi. Ką gydyti, o ko ne, renkasi veterinarai.

Prieš kelerius metus teko susidurti su kurioziška situacija. Sostinėje esančiame kalvotame sklype buvo laikoma keletas kraštovaizdžio tvarkytojų – škudžių ir Kveslando salų avių. Jos buvo jaukios ir tapo šeimos augintinėmis, bendraudavusios tiek su žmogumi, tiek su šunimis. Greta sklypo ėjęs turistinis 100 km takas aplink Vilnių sutraukdavo nemažai turistų, kuriems mažos draugiškos avys buvo atrakcija, todėl praeiviai jas slapta vaišindavo. Tik tokios vaišės joms nebuvo į sveikatą. Apskambinus keletą Vilniaus veterinarijos klinikų, neatsirado nė vienos, kuri priimtų gydyti Kveslando salų avį, kuri suaugusi sveria apie 15 kg – kur kas mažiau už daugelį šunų. Juos klinikos priimdavo, tačiau avies – ne. Apklausus keletą įvairiuose miestuose ir rajonuose gyvenančių avių augintojų, paaiškėjo, kad retai kurioje vietovėje galima būti tikram, jog gausi kokybiškas veterinarijos paslaugas. Jie pasakojo: „Vežiau ožką iš Alytaus į LSMU VA daryti cezario pjūvio, prireikus ten skambinu ir konsultuojuosi, nes Alytaus veterinarai ne gydo, o tik „peilį“ siūlo. Daug ką pati išmokau, tik problema nusipirkti vaistų.“ „Mano patirtis tokia, kad mažų miestelių ir rajonų veterinarai yra ribotos kompetencijos arba neturi reikalingos įrangos, o pažįstamas patyręs veterinaras, dirbantis su karvėmis ir kitais žemės ūkio gyvūnais, pats skambino ir klausė, ką daryti, nes jo įsigytas šuniukas suviduriavo.“ „Ieškau sodybos gyvenimui su savo veislyno šunimis. Pirmas dalykas, kurį tikrinu, aptikusi dėmesio vertą skelbimą, atstumas iki Vilniaus arba Kauno, nes rūpi, ar spėsiu į veterinarijos klinikas nuvežti susižeidusius ar sunkiai gimdančius šunis. Didelėje dalyje Lietuvos negalėčiau net svarstyti apsigyventi, nes ten nėra rimtų klinikų ir nespėčiau nuvežti augintinių į sostinę. Ir išties žmonės, jei reikia kažko rimtesnio nei skiepai, šunis, kates vežioja per pusę Lietuvos iki normalių klinikų. Iš kitos pusės – tai neišvengiama, retai kuris aukštos kvalifikacijos ir siauro profilio specialistas sėdės kažkokiam užkampyje, kur nėra nei klientų srauto, nei pajamų, o ir moderniai klinikai tokios vietos nepatrauklios.“

Trumpos apklausos metu kaip malonios išimtys paminėtos Ukmergė ir Utena. Pastarojoje, kinologų teigimu, yra specialistų, kurie išmano ir apie ūkinius gyvulius, ir apie šunis bei kates.

Ėmė ryškėti priežastys

Viena iš prasto veterinarijos paslaugų prieinamumo priežasčių galėtų būti per griežti antibiotikų kontrolės reikalavimai. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas pasakojo, kad jo šuniui prireikė paprasčiausių akių lašų, kuriuose yra antibiotikų. Dar gana neseniai tokie akių lašai vaistinėse būdavo laisvai parduodami. Patys lašai kainuoja 4 Eur, tačiau LŽŪBA prezidentas buvo priverstas kreiptis į veterinarijos kliniką recepto. Už jį sumokėjo 40 Eur.

„Įsivaizduokim šunį ir karvę. Šunis lengviau gydyti ar apžiūrėti ir jų yra daugiau nei karvių. Aklas sekimas Europos Sąjungos (ES) kova prieš antibiotikus, egzistuojanti sistema, veterinarijos paslaugų rinka, manau, verčia veterinarijos gydytojus imtis gydyti šunis, o ne karves. Nes sudarytos tokios sąlygos. Ką aš būčiau blogo padaręs, jei būčiau šuniui įlašinęs žmonėms skirtų akių lašų? Nieko, – svarstė ŪP pašnekovas. – Bet kitaip negalėjau jų gauti, kaip tik paklodamas beveik pusę šimto eurų veterinarui. Šunų Vilniuje – kiek nori. Čia yra paprastos, elementarios ekonominės priežastys, kai iš esmės toks nereikšmingas dalykas, kaip lašų buteliukas, leidžia pavilioti gamyboje galinčius dirbti specialistus. Tai tiesiog rinkos grimasa: kam vargti gydant karvę ir už tai gauti 40 Eur, jei tiek galima gauti už išrašytą elementarų  receptą.“

Problemos pripažįstamos

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto ir veterinarijos politikos departamento direktorius Deividas Kliučinskas ŪP buvo atviras: „Bėdų turime, ir jų neslepiame. Galima sakyti, jau ir epizootinio tyrimo eigą rašo ne veterinarijos gydytojas, bet botanikai ir biologai. Jie tiesiog ima patyrusio specialisto surašytą epizootininės ligos tyrimo protokolą ir pakeičia tam tikras detales, o į esmę nesigilina. Tokių atvejų turime – mes pralaimime kovą dėl žmogiškųjų išteklių.“

Beje, po VMVT reformos, turėjusios pritraukti naujų specialistų, nutiko priešingai – iš VMVT pasitraukė daugiau nei 50 darbuotojų.

Pašnekovas sutiko, kad veterinarija pastaraisiais metais labai pasikeitė, nes tą daryti verčia nauji reikalavimai. Ką VMVT daro, kad pritrauktų specialistų? „Kalbamės ir su LSMU, kuris ruošia veterinarijos gydytojus... Matome ataskaitas ir apklausas, kur įsidarbina studentai, baigę universitetą. Tai tik 2 proc., tai yra 2 iš 100 studentų ateina dirbti į valstybės tarnybą. Lieka atviras klausimas: ar jie ten pasilieka?“ Anot D. Kliučinsko, apie 70 proc. studentų renkasi dirbti smulkiųjų gyvūnų klinikose, tik 30 proc. lieka dirbti su ūkiniais gyvuliais arba bendrovėse. Tokia tendencija. Smulkiųjų gyvūnų klinikos net su bendrovėmis gali konkuruoti, o smulkiųjų ūkininkų galimybės – nedidelės. „Studentai arba jauni specialistai renkasi sritis, kurios pelningos, kuriose gaunama daugiau lėšų, kur darbas ne toks sunkus, kaip aptarnauti tūkstantines fermas. Pastarosiose ir atsakomybė žymiai didesnė, – ŪP aiškino pašnekovas. – Veterinarai atsakingi už susirgimų stabdymą, kad nekristų gyvuliai. Kur didelė gyvulių koncentracija, gali greitai išplisti užkrečiamosios ligos. O mieste ligos sukontroliuotos, pasiutligės nebėra, liko tik prevencija ir specializuotis, kaip gydyti gyvūnų augintinių skirtingas ligas.“

Mąstymą keitė ir pandemija

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelyje Vilniaus „PetCity“ pacientas

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.