Kas kelia maisto kainas?

Kas susižeria naudą?

Vokietijos Monopolijų komisija neseniai pristatė 287 puslapių specialiąją ataskaitą apie maisto tiekimo grandinę.

Komisijos pirmininkas prof. Tomaso Duso skelbia gana grėsmingą išvadą: „Maisto mažmenininkų, o kai kuriais atvejais ir gamintojų galia gerokai išaugo vartotojų sąskaita“.

Monopolijų komisija yra nepriklausoma Vokietijos federalinės vyriausybės patariamoji įstaiga. Ataskaitoje Monopolijų komisija išsamiai išnagrinėjo rinkos sąlygas, o atlikti šį tyrimą paskatino 2024 m. ūkininkų protestai ir nuolat augančios maisto kainos.

Paskelbta ir dar viena svarbi išvada: nors vartotojams kainos pastaraisiais metais smarkiai išaugo, ypač infliacijos laikotarpiu po COVID-19 pandemijos, gamintojų ūkininkams mokamos kainos augo daug mažesniu mastu, o šis skirtumas nuolat didėja.

Komisijos pirmininkas pateikia ir konkrečius pavyzdžius: antai 3,5 proc. riebumo pieno kaina per 2014–2023 m. laikotarpį vartotojams pakilo nuo 30 centų iki 1,05 euro už standartinę 1 l pakuotę, tačiau ūkininkams vidutinė pieno supirkimo kaina išliko nepakitusi ir siekė 40 centų.

Pasekmės ūkininkams yra dramatiškos. Pelno maržos vis labiau pereina maisto produktų gamintojams ir mažmenininkams. Komisija pažymi, kad ūkininkai vis mažiau gauna naudos iš kylančių maisto produktų kainų.

Mažmenininkai augina galią

Minėtos komisijos pirmininkas įžvelgia ir konkurencines problemas maisto tiekimo grandinėje, kadangi maisto produktų mažmeninės prekybos sektoriaus rinkos galia gerokai išaugo, be kita ko, dėl daugybės susijungimų per pastaruosius du dešimtmečius. Pastaraisiais metais įvykę susijungimai lėmė, kad maždaug 85 procentus maisto produktų mažmeninės prekybos rinkos kontroliuoja keturios pagrindinės įmonių grupės: „Edeka“, „Rewe“, „Schwarz“ („Lidl“) ir „Aldi“. Plėsdamiesi į gamintojų lygmenį, mažmenininkai stiprina savo derybines pozicijas gamintojų atžvilgiu.

Tuo pačiu metu padidėjo ir vidutinės pelno maržos. „Edeka Group“, „Rewe Group“, „Schwarz Group“ ir „Aldi Nord“ bei „Aldi Süd“ rinkos dalis 2023 m. siekė daugiau nei 87 proc. Palyginimui, 2015 m. ši dalis buvo 80 proc., o 2005 m. – kiek mažiau nei 71 proc.

Be to, didėjant privačių prekių ženklų skaičiui ir nuosavų gamybos įrenginių skaičiui, mažmenininkai vis labiau plečia savo gamybinę veiklą. Ypač savitarnos dešrų ir sūrių linijose privačių prekių ženklų rinkos dalis gerokai viršija 60 proc., o pieno, jogurto ir kitais atvejais – jau daugiau nei 50 proc.

Pasak Monopolijų komisijos, nors ši integracija gali padidinti efektyvumą, ji taip pat kelia galios pasikeitimo riziką, pakenkdama kitiems maisto grandinės segmentams, pavyzdžiui, pieninėms, skerdykloms ar malūnams. T. Duso rėžia dar vieną išvadą: „Koncentracijos procesas maisto produktų mažmeninės prekybos sektoriuje neturi tęstis gamybos lygmeniu.“

Rinkos koncentracija

Tačiau realybė yra kitokia. Koncentracija neapsiriboja pieninėmis, skerdyklomis ar malūnais. Stebina tai, kad antkainių padidėjimas įvairiuose maisto tiekimo grandinės etapuose sutampa su rinkos koncentracijos padidėjimu.

Monopolijų komisijos rekomendacijos pagrįstos įvairiomis empirinėmis analizėmis. Jos rodo, kad vidutinės mažmenininkų ir gamintojų pelno maržos auga jau daugiau nei dešimt metų – lygiagrečiai su koncentracijos procesais abiejuose lygmenyse. Tuo pačiu laikotarpiu vartotojų kainos Vokietijoje augo sparčiau nei daugelyje kitų ES šalių. Dėl to didėja atotrūkis tarp gamintojų ir vartotojų kainų. „Didelė rinkos koncentracija ir augantys gamintojų bei mažmenininkų antkainiai maistui kelia nerimą. Konkurencija šiais lygmenimis yra susilpnėjusi, o ūkininkai, ypač pieno ir mėsos sektoriuose, ilguoju laikotarpiu beveik negavo naudos“, – aiškina T. Duso. Nors kai kuriais finansiniais metais ūkiai sugebėjo užfiksuoti didelį trumpalaikį pelną, ilguoju laikotarpiu jie beveik negavo naudos iš kylančių maisto kainų.

Pavyzdžiui, šešios didžiausios pieninės, įskaitant DMK, „Müller Group“ ir „Hochland“, užima daugiau nei 54 poc. rinkos, o jų apyvarta viršija 16,3 mlrd. eurų. Prekybos centruose pieno produktų kainos pastaraisiais metais išaugo gerokai labiau nei gamintojų kainos. Net ir tais atvejais, kai pieno ūkininkams taikomos gamintojų kainos vėl sumažėjo, prekybos centruose šių produktų kainos nesikeitė.

Ataskaitoje teigiama, kad remiantis turimais duomenimis, negalima iki galo nustatyti šio didėjančio kainų skirtumo priežasčių. Tačiau Komisija pažymi, kad yra daug įrodymų, leidžiančių manyti, jog didėjanti koncentracija pieno produktų lygmeniu ir maisto produktų mažmeninės prekybos sektoriuje greičiausiai atlieka svarbų vaidmenį.

Konkurencijos paradoksai

Ataskaitoje akcentuojama, jog mėsos sektoriuje rinkos koncentracija dar didesnė. 2024 m. šešių didžiausių kiaulių ir galvijų skerdyklų rinkos dalis sudarė beveik 65 proc. Paukštienos sektoriuje šešios didžiausios įmonės jau užima daugiau nei 79 proc. rinkos dalies. Tačiau, pasak ekspertų, ūkininkai iki šiol sugebėjo iš dalies išlaikyti savo derybines pozicijas su skerdyklomis dėl kiaulių ir jautienos kainos.

Skerdyklų rinkos galia pastaruoju metu gerokai išaugo. Pasak Monopolijų komisijos, ji pasiekė tokį lygį, kad dabar kelia problemų konkurencijos požiūriu, ypač skerdimo ir perdirbimo srityse. „Konkurencija šiuose lygmenyse susilpnėjo, o ūkininkai, ypač pieno ir mėsos sektoriuose, ilguoju laikotarpiu beveik negavo naudos“, – glaustai apibendrina T. Duso.

Skirtingai nuo pieno ir mėsos sektorių, specialiojoje ataskaitoje nurodoma, jog konkurencija grūdų sektoriuje vis dar yra intensyvesnė. Šešios didžiausios miltų gamybos įmonės užima kiek didesnę nei 34,5 proc. rinkos dalį, o krakmolo pramonėje šis skaičius siekia beveik 79 proc., ir ši dalis dar didėja. Koncentracija taip pat didėja kepyklų pramonėje. Tačiau Komisija pažymi, kad konkurencija dėl žaliavų gyvūnų pašarų pramonėje išlieka stipri.

Mokslininkų patarimai

Siekdamos neutralizuoti gamintojų ir maisto mažmenininkų rinkos galią, kai kurios žemės ūkio organizacijos ragina nustatyti minimalias kainas, padengiančias sąnaudas, arba uždrausti pirkti pieną, mėsą ar grūdus už mažesnę nei gamybos sąnaudos kainą. Tačiau T. Duso kategoriškai tai atmeta.

Jo požiūriu, tokia praktika yra labai jautri lobistų ir interesų grupių įtakai. Be to, kainoms nustatyti ir stebėti bei kompensacijoms mokėti reikalinga sudėtinga biurokratinė sistema. Pasak T. Duso, šios biurokratinės išlaidos ir netinkamo lėšų paskirstymo rizika akivaizdžiai nusveria galimą naudą.

Kitas komisijos narys prof. Rupprechtas Podszunas pataria sukurti geresnes pagrindines sąlygas, kurios sustiprintų rinkos mechanizmus ir pašalintų rinkos trūkumus. Jis akcentuoja griežtesnę antimonopolinių institucijų vykdomą susijungimų kontrolę maisto produktų mažmeninės prekybos ir gamybos sektoriuose. Federalinė kartelių tarnyba turėtų atlikti išsamesnes rinkų analizes, atidžiau išnagrinėdama vertikalius santykius maisto produktų tiekimo grandinėje ir pirkėjų perkamąją galią.

Be to, mokslininkas pataria antimonopolinėms institucijoms atidžiai išnagrinėti pasekmes tiekimo grandinėms net ir po susijungimų. Pavyzdžiui, kaip rašo „Spiegel“, 2016 m. „Edeka“ įvykdytas „Kaiser's Tengelmann“ perėmimas turėjo neigiamų pasekmių. Tuometinis federalinis ekonomikos reikalų ministras Sigmaras Gabrielis pritarė sandoriui, nepaisydamas Federalinės kartelių tarnybos rekomendacijos. Todėl konstatuojama, jog „likusi konkurencija tiekimo grandinėse turi būti skubiai apsaugota“.

Įstatymų pakanka

Komisijos pirmininkas mano, kad teisinė bazė, pavyzdžiui, antimonopoliniai draudimai piktnaudžiauti rinkos įtaka ar taisyklės prieš nesąžiningą prekybos praktiką, yra pakankama. Tačiau jis įžvelgia vykdymo užtikrinimo trūkumų iš dalies ir dėl to, kad ūkininkai dažnai nenoriai apie pažeidimus praneša atitinkamoms institucijoms.

„Todėl mums reikia nuoseklesnio galiojančių taisyklių vykdymo užtikrinimo“, – teigia R. Podszunas. Jis mano, kad būtų geriau, jei ateityje už prekybos taisyklių peržiūrą būtų atsakingas Federalinis kartelių biuras, o ne Federalinis žemės ūkio ir maisto biuras. Tuo pačiu metu ūkininkai turėtų būti geriau apsaugoti nuo nesąžiningos prekybos praktikos nei perdirbėjai. Ekspertai taip pat rekomenduoja suteikti asociacijoms teisę imtis teisinių veiksmų.

Portalas agrarheute.de, išnagrinėjęs ataskaitoje pateiktus duomenis, konstatuoja, jog politikos formuotojai turėtų skatinti arba bent jau netrukdyti efektyvumo didinimui ir ūkių augimui. Tai turėtų sumažinti ūkininkų išlaidas. Be to, patariamoji grupė mano, kad vyriausybės žemės ūkio išmokos turėtų būti labiau orientuotos į produktyvumą, inovacijas (ypač tikslųjį ūkininkavimą) ir tvarumą, o ne vien į dirbamos žemės plotą. Tai leistų mažesniems ūkiams tapti konkurencingesniems.

Parengė Ričardas Čekutis