Kas slepiasi po Užgavėnių kauke?

Kokios Užgavėnių ištakos? Ar žinoma šios šventės kilmė? Sakoma, kad tradi­cijos siejamos su karnavalais.

Pirmieji pasakojimai apie Lietuvos kaime švęstas Užgavėnes pasirodo XIX a. pradžioje. Nuomonė, kad šventė kilo iš viduramžių miesto karnavalo, atsirado dėl ne visiškai korektiškos istorinių faktų interpretacijos. Seniausi karnavalinės kultūros paminėjimai ateina iš miesto aplinkos. Kaimo žmogui buvo būdinga savitai kopijuoti dvaro kultūrą. Apie tai byloja ir kaimo medinės architektūros, ir valstiečių aprangos istorinės raidos tyrimai.

Visgi svarbu suprasti, kad karnavalas bendražmogiškos kultūros kontekste yra gerokai modernesnis reiškinys. Jo ištakų galima ieškoti Artimųjų Rytų senovės ci­vilizacijų religinių misterijų vaidinimuose. Tačiau Europos viduramžių miesto karna­valai jau neturėjo religinės paskirties, o kaimo persirengėlių vaikštynės beveik iki XX a. išlaikė ritualo svarbą. Kitaip sakant, kaukės – esminė tradicinę gyvenseną išlaikiusių bendruomenių kultūros dalis ir ritualine prasme nedaug tepakitusios išlieka kone iki mūsų dienų.

Kadaise Užgavėnės galėjo būti laiko pasikeitimo šventė. Žemdirbių bendruo­menėje apeigos pirmiausia atspindėjo žemdirbių poreikius: turėjo garantuoti ūkinę sėkmę ir asmeninę laimę (sveikatą, ilgą gyvenimą, vedybinę sėkmę). Tarpuka­riu, tai ir pramoga, ir galimybė priešingos lyties jaunuoliams susitikti, parodyti save ir įvertinti kitus. Šiais laikais, tai ir pramoga, ir galimybė susipažinti su tradicija. Taigi šventės paskirtis ilgainiui kito.

Užgavėnėms labai svarbus laikas: jos priklauso nuo Velykų datos, be to, artėja pavasario lygiadienis. Tai rodo žmonių artumą cikliškumui?

Rašantieji apie tradicines žemdirbių šventes žūtbūt siekia įrodyti ikikrikščionišką jų kilmę. Kalendoriuje Užgavėnės susietos su kilnojamos Velykų šventės laiku. Tuo metu jau laukiama pavasario pradžios, artėja ir pavasario lygiadienis. Kita vertus, Užgavėnės turi labai aiškius laiko virsmo šventės bruožus. Ir naujametis švenčių ciklas dar neseniai pasibaigęs. Tad neretai teigiama, kad dalis Užgavėnių papročių perkelta iš Naujųjų metų, dalis – iš pava­sario ritualų.

Visgi Užgavėnių unikalumas slypi ki­tur. Beveik visos liaudiškos kalendoriaus šventės yra susietos su krikščioniškuoju kalendoriumi, o Užgavėnės yra kone vie­nintelė šventė, kurios tuose kalendoriuose nėra. Tačiau liaudiškoje tradicijoje tai labai svarbi data. Užgavėnių visiškai nepaveikė krikščioniška liturginė tradicija, todėl kaimo Užgavėnės turėtų būti išlaikiusios daugiausia ikikrikščioniško žemdirbių ritualo elementų.

Mitologine prasme, šioje šventėje gali­ma rasti labai archajiškų apeigų, tarkime, pamėklės tampymo ir naikinimo apeigą. Visiems įprastas žiemos išvarymo veiksmas atsirado visai neseniai, jam ne daugiau nei 40 metų.

Kaukės – vienas pagrindinių Užga­vėnių atributų. Papasakokite, kaip ir iš ko lietuviai jas gamindavo?

Dauguma kaukių kaime buvo gamina­mos iš priemonių, kurias turėjo kiekvienas: paimdavo tošies gabalą, seną avikailio skiautę, iškirpdavo skyles akims, prikli­juodavo linų ūsus ar barzdą. Tokių kaukių galima matyti ir XX a. pirmosios pusės nuotraukose. Avikailis buvo pagrindinė medžiaga. Pats kailis simboliškai susijęs su turtu, gausa, požemių pasauliu.

Senosios kaukės nuo dabartinių skiriasi tuo, kad turėjo prasmę. Tarkime, Mykolas Brenšteinas, tyręs Lietuvių Mokslo Bičiulių draugijos Šiaulių apylinkėse surinktas kaukes, aprašė, iš kokio medžio jos buvo gaminamos: beržo, drebulės, eglės žievės. Kitaip tariant, trijų medžių, kurie susiję su anapusiniu pasauliu. Dabar meistrai dažnai naudoja liepos medieną, nes ji lengvai apdirbama.

Seniausios kaukės neturi išraiškingų bruožų, etninių požymių, yra labai statiškos, tai nuoroda į anapusinį pasaulį. Visuose kraštuose kaukės simbolizavo protėvius. Apie tai byloja viskas: medžiagos, iš kurių gamintos kaukės, persirengėlių retorika, elgesys. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietu­voje ir kituose kraštuose sparčiai pradėjo plisti papjė mašė technika. Aišku, kuo arčiau mūsų laikų, tuo daugiau naujovių, linksmybių, o ritualų mažiau.

Ar senovinės kaukės skirtinguose Lietuvos regionuose skyrėsi?

Senosios, ypač vaizduojančios gyvūnus, kaukės visoje Europoje buvo panašios. Žinoma, skirtumų galima rasti. Tačiau ne tiek kaukių, kiek persirengėlių būrio sudėtyje. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje ožio kaukė pasitaikydavo labai retai. Žemaitijoje svarbiausias Užgavėnių būrio veikėjas buvo žydas, o Aukštaitijoje, kaip ir Latvijos, Lat­galos teritorijoje, dominavo čigono kaukė.

Daugiau pokyčių atsirado tik XX a. Pavyzdžiui, anksčiau tradicinės kaimo kultūros bastionu laikytų Balkanų kaukės pavirto ilgavilniais, raguotais, galvijų skambalais apsikarsčiusiais padarais, kurie šiandien laikomi šio regiono per­sirengėlių kostiumų etalonu. XX a. pra­džioje, veikiant miesto kultūrai, panašūs procesai vyko ir Lietuvoje. Būtent tada vienodai kuproti, kailiu į viršų išvers­tus avikailius ir grėsmingas bedantes kaukes dėvintys padarai įgijo bruožų, leidžiančių nesunkiai atspėti jų etninę kilmę (Žydas, Čigonas) ar užsiėmimą (Ubagas, Daktaras ir kt.).

Galima pastebėti, kad kaukių persona­žai skirstomi į kelias grupes: socialinius (pirklys, medikas), gyvūnus (ožys, ožka), anapusinio pasaulio (giltinė, velnias). Ką visi šie personažai reiškė?

Seniausiomis laikomos zoomorfinės (vaizduojančios gyvūnus) kaukės. Meškos kaukė – bene svarbiausia. Rečiau Užga­vėnėse pamatysite vilką, nors tai viena anksčiausiai Lietuvoje paminėtų kaukių. Ne mažiau iškalbinga ir kūmo vilko kaukė. Vilkas – tradicinis valdančiųjų dinastijų protėvis. Įskaitant ir Vilniaus geležinio vilko legendą.

Iš naminių gyvūnų svarbūs ožys arba ožka. Šio gyvūno chtoniškumas akivaiz­dus. Folkloro tekstuose juodu ožiu pasi­verčia velnias, o ožka – velnio žmona. Arklys taip pat sutinkamas Užgavėnėse, nes mitiniame kontekste šis gyvūnas gali keliauti į visas visatos sritis: tiek į dangų, tiek į požemius. Raitelio kaukė šiek tiek vėlesnė, atsiradusi sujungus atskirus personažus. Dažnai sutinkama gervė arba gandras. Užgavėnėse tradiciškai bergž­dinių vardu pašiepiamos neištekėjusios pilnametės merginos, kurios neatlieka pagrindinės moters paskirties ir todėl lygi­namos su pieno neduodančia užtrūkusia (bergždžia) karve. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos kaime jau galima pamatyti ir ne­būdingus gyvūnus vaizduojančių kaukių: lapės, gaidžio. Spėjama, kad jos į kaimo šventę atėjo iš mokyklinių karnavalų.

Su požemių gyvenimu susietos ir mitinių būtybių (velnio, raganos, giltinės) kaukės, bet iš jų sena tik giltinės. Bent jau baltų ir slavų (tiek rytų, tiek vakarų, tiek pietinių) kraštuose ji vaizduojama vienodai – tai balta mirties dvasia. Prie mitinių būtybių būrio reikėtų priskirti ir beždžionės ar mažo žmogučio, neišsivysčiusios būtybės su didžiule galva kaukę. Ją norisi palyginti su A. J. Greimo apibūdintu Kauku.

Sakoma, kad kaukės leisdavo išsi­laisvinti, pabūti kažkuo kitu...

Kadaise buvo tikima, kad žmogus pavirs­ta padaru, kurio kostiumą dėvi. Vėlesniais laikais tiesiog įsijaučiama į tradicijos sąly­gojamą vaidmenį, stengiantis kuo įdomiau jį atlikti. Be to, kaukė suteikia galimybę išsivaduoti iš įprastų socialinio elgesio ste­reotipų. Moderniaisiais laikais tai galimybė persikelti į asmeninės vaizduotės pasaulį ir išsivaduoti iš primestų socialinio elgesio normų. Leisti sau pabūti tuo, kuo negali būti kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, populiari komedija ,,Kaukė“ tobulai nusako kaukės vaidmenį ritualinio tipo kultūrose.

Šiuolaikiniai karnavalai pritaikyti var­totojiškai miesto visuomenei: jie vizualiai patrauklūs, dinamiški ir įtraukūs. Žmogus įgyja galimybę pabūti tuo, kuo negali būti realiame gyvenime. Tarkime, itališkame karnavale dominuoja vienuoliai, vyskupai, prostitutės, nusikaltėliai. Dar būna isto­rinių ir filmų herojų, pasakų personažų. Karnavalo tyrėjai dažnai mėgina pasiremti V. Ternerio teiginiais, kad taip individas išsilaisvina iš ankstesnės savo būties, patiria bendrumo jausmą, sugrįžta į normalią būtį įgijęs naujų patirčių.

„Rasų“ korespondentė Aurelija UŠACKĖ

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.