Ashburn +17,8 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 7 Lap 2024
Ashburn +17,8 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 7 Lap 2024

Kas užtars vargšus šernus?

2014/02/08


Violeta LIUKAITIENĖ "ŪP" korespondentas

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius viešai pripažino, kad artėjančiam afrikiniam kiaulių marui (AKM) nebuvo tinkamai rengiamasi nei Lietuvoje, nei visoje Europos Sąjungoje. Apie sienų nepaisančio viruso grėsmę buvo žinoma jau seniai, tačiau nebuvo rengiami jokie veiksmų ar prevencijos priemonių planai. Galbūt todėl dabar desperatiškai bandoma griebtis kraštutinių ir labai abejotinų priemonių – šernų šaudymo ir tvorų pasienyje statymo.

Sukūrė mėsos ūkius miškuose

Liūdna pripažinti, tačiau dėl AKM didžiausias sujudimas jaučiamas sostinėje, tarsi ten ir yra šios ligos židiniai. Čia nuolat vyksta posėdžiai, politikai rado progą savo nuomonę pareikšti, o miškuose šernai ramiai sau knaisiojasi po medžiais ieškodami gilių ir gyvena savo gyvenimą. Atrodo, niekas neskuba jiems realiai padėti apsisaugoti nuo gresiančios nelaimės. Šiaip ar taip, didžiausia šios situacijos auka – būtent jie. Arba patys kris nuo viruso, arba tiesiog bus išnaikinti. Ekspertai sutaria: teks šernus miškuose iššaudyti, prireikus, gal net sunaikinti visą jų populiaciją. Kito kelio nėra. Tačiau visa bėda, kaip paaiškėjo, kad niekas tikrai net nežino, kiek tų šernų Lietuvos miškuose yra. Galima tik spėlioti. Dabar svarstoma, kad gal reikėtų tuos šernus žymėti, kad apskritai būtų galima juos suskaičiuoti, matyti, kur link jie juda. J. Milius sako, kad apie šernus kaip apie žvėrių rūšį, taip pat apie jų migravimo ypatumus ne kažin kiek yra žinoma. Dar mažiau duomenų yra apie patį virusą – mokama tik diagnozuoti šią ligą. „Rugsėjį, kai dar pirmininkavome ES Tarybai, buvo susirinkę per 300 įvairių ekspertų, - vienoje televizijos laidoje sakė J. Milius. – Patvirtiname šiuo klausimu įvairius dokumentus, tačiau griežtų priemonių, koordinavimo planų, ko labiausiai ir reikėjo, taip ir nebuvo priimta.“ Tad ką dabar kaltinti dėl tokio neveiklumo? Juk apie marą kaimyninėje Baltarusijoje buvo žinoma jau praėjusių metų liepą. Kodėl tada nebuvo uždrausta gausinti šernų populiaciją? Juk medžiotojai, intensyviai juos šerdami, sukūrė tarsi savo mėsos ūkius miškuose. Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys gamtininkas Andrejus Gaidamavičius „Ūkininko patarėjui“ sakė nesuprantantis, kodėl jau daug anksčiau nebuvo susirūpinta, kad bent jau dirbtinai nebūtų gausinama ta populiacija, kodėl buvo leista masiškai šerti šiuos gyvūnus. Jo įsitikinimu, ir marą į mūsų miškus atnešė visai ne šernai iš Baltarusijos. „Pažiūrėkime, kuo medžiotojai maitino tuos šernus? Maisto atliekomis ir dar visokiu iš kokios Kenijos atvežtu gyvūnų maistu, pirktu prekybos centrų gyvūnų prekių parduotuvėse, - piktinosi A. Gaidamavičius. – Su tuo maistu ir galėjo būti atneštas virusas. Juk toks pašaras nėra skirtas šiems gyvūnams, o kitiems tas virusas nepavojingas.“

sernaiŠernai advokatų neturi

Nereikia būti labai dideliu gyvūnų mylėtoju, kad šiandien jau imtum gailėti ketinamų iššaudyti šernų. Tačiau šiuo klausimu kažkodėl ilgokai tylėjo ir gyvūnų teisių apsaugos organizacijos, paprastai gana kategoriškai pasisakančios, pavyzdžiui, prieš delfinų laikymą nelaisvėje ar aukščiausių šalies ponių kailinių kilmę. Tik prieš porą dienų galų gale gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ oficialiai išplatino pranešimą, kuriame gamtosaugininkai neigiamai įvertino sprendimą iššaudyti šernus. Į klausimą, kodėl gamtos mylėtojai taip ilgai delsė, A. Gaidamavičius atsakė paprastai: „Mums net į galvą neatėjo, kad iš tiesų apie iššaudymą kalbama rimtai. Ar gali būti tokios egzekucijos dabar, dvidešimt pirmajame amžiuje?“ Pranešime pastebima, kad barbariškam sprendimui pritaria kone visos valstybinės institucijos, o paprieštarauti išdrįsta tik pavieniai gamtosaugininkai. Medžiotojai taip pat didelio entuziazmo neparodė, todėl bandoma juos paskatinti piniginėmis išmokomis. „Na, o ekologai – mokslininkai ir praktikai – murma taip tyliai, kad jų suvis negirdėti“, - rašoma pranešime. Kviečiama įsiklausyti, kad šernas – ne vien potencialus kepsnys ar tik užkrato nešiotojas, bet visos gyvūnijos dalis. Gamtos gynėjai klausia: kodėl palikti tik dešimt procentų šernų populiacijos? Kas sugalvojo tokius skaičius? Kuo jie pagrįsti? Ir kas garantuos, kad likusiuose dešimt procentų maro užkrato neliks? Šernai – visos ekosistemos dalis. Tarkime, jie ardo ir purena miško paklotę, sudarydami geresnes sąlygas sudygti sėkloms. Jie yra ir trečia dalis viso vilkų maisto. Po pastarųjų dar pasimaitina smulkūs plėšrūnai ir maitėdos. Tad palikę problemą spręsti pačiai gamtai, sulauktume geresnių rezultatų – vilkai juk pirmiausia suės jau užsikrėtusius, mažiau gyvybingus šernus. Įvyks natūrali atranka. Pažadą sumokėti medžiotojams už kiekvieną nušautą šerną gamtos apsaugos specialistai taip pat vertina skeptiškai. Juk medžiotojai nušautus šernus, jeigu jie bus sveiki, suvartos maistui, parduos. O iš valstybės vis tiek gaus išmokas. „Valstybė išleis šešis milijonus litų, kad nupirktų medžiotojams šernienos“, - rašoma pranešime.

Ispanai nešaudė užsikrėtusių gyvūnų

A. Gaidamavičius domisi kiaulių maro tema, dėl to jam pavyko susisiekti su Ispanijos gamtininkais, iš kurių gavo nemažai medžiagos apie šioje šalyje siautusią šią ligą ir priemones, kurių buvo imtasi marui kontroliuoti. Tačiau niekas ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje nekalba apie šernų šaudymą. „Europos maisto saugos agentūra, kurios nurodymų klusniai visada laikėsi mūsų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, medžioklės nerekomenduoja, nors ir teigia, kad išmedžiojant ekstremaliai, 80 proc. šernų populiacijos, virusas bus sustabdytas dėl šernų išnykimo, - sakė gamtininkas. - Bet tai nerekomenduota, parašyta lyg apie neįsivaizduojamą dalyką.“ Šis drastiškas būdas minimas kaip absoliučiai kraštutinė priemonė. „Be to, šaudydami ir dorodami šernus medžiotojai patys tampa didžiausiu užkrato šaltiniu, - sakė A. Gaidamavičius. – Juk medžiotojai turi tiesioginį sąlytį su šernais.“ Ispanijos specialistai nerekomenduoja masiškai šaudyti ir dėl kitos priežasties – būtų išblaškyta populiacija. Dabar gamtininkai rengia oficialią peticiją dėl šernų šaudymo, kurią žada įteikti Vyriausybei.

Sieną reikia ir pastatyti, ir prižiūrėti

Lietuvos valstybės siena su Baltarusija tęsiasi 679 kilometrus. Didžioji dalis pasienio – miškinga teritorija. Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, didžiausi pastaraisiais metais į mūsų šalį plūstantys cigarečių kontrabandos srautai atkeliauja būtent iš Baltarusijos. Nemenka dalis nelegalių krovinių pervežami, pernešami miškais. Tai, beje, taip pat gali prisidėti prie užkrato pernešimo. Tad ar ketinama statyti tvora nuo šernų neprisidės ir kovojant su kontrabandininkais? Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Viešųjų ryšių skyriaus viršininko Giedriaus Mišučio teigimu, būtent dėl kontrabandos iš Baltarusijos Vilniaus teritorinio padalinio teritorijoje buvo pastatyta septyniasdešimt kilometrų besitęsianti tvirtų metalinių virbų tvora. „Nors tvora yra dviejų metrų, tačiau kontrabanda besiverčiantys prižmonės visokiais būdais bando ją įveikti, - „Ūkininko patarėjui“ pasakojo G. Mišutis. – Mėto per ją dėžes su cigaretėmis, bando perlipti ir perlipa.“ VSAT atstovas sutinka, kad net ir nuo šernų atsitvėrus tvora ji suvaidins ir šiokį tokį kontrabandos prevencijos vaidmenį, tačiau suabejojo jos reikalingumu. „Mūsų tvora tikrai labai tvirta ir aukšta, tačiau ją prižiūrėti reikia nuolat ir tai kainuoja nemenkus pinigus, - sakė G. Mišutis. – Ją nuolat išjudina audros, vėjas. Be to, siena juk eina per miškus, pelkėtą teritoriją, tad dirvožemis nuolat juda, tvorą reikia tvirtinti.“ G. Mišučio teigimu, jeigu yra gerai apgalvota ne tik tvoros statybos finansavimas, bet ir jos priežiūra vėliau, tai ji gal ir duotų naudos. Tačiau kadangi kalbama apie vielinį tinklą, tai vargu, ar tai duos norimą rezultatą: „Juk žmonės, o ir patys žvėrys greitai išardys tą tvorą.“ Tvoros idėja nesižavi ir gamtininkas A. Gaidamavičius. „Taip, dabar, kai yra rizikos metas, tvora gal ir gali būti pastatyta, - sakė „Baltijos vilko“ atstovas, - tačiau ji negali būti palikta visiems laikams. Tai taip pat kenktų ne tik šernų, bet ir visų gyvūnų populiacijai. Gyvūnai juk sienų nepripažįsta.“

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis