Kaulavaisių TOP su specialisto komentarais

Feisbuko grupės „Stilingo sodo augalai“ narių teiravomės, kokias vyšnių ir trešnių veisles geriausiai žino ir augina sodybose. Atsakymas buvo vienareikšmis – žagarvyšnė tapo šių vaismedžių lydere. Įdomu, koks slyvų pavadinimas dažniausiai minimas lietuviškuose soduose? Jei pagalvojote apie vengrines slyvas, vadinamąsias „vengerkas“, pataikėte į dešimtuką! Nors taip pat gyrė ‘Skoroplod­naja‘ ir ‘Kometa‘. Internautų pasirinkimus komentuoja „Malinausko medelyno“ savininkas dr. Kęstutis Malinauskas.

Giedrė RYMEIKĖ

Populiarumas pelnytas

„Toks veislių pasirinkimas nėra keistas. Tiek violetinės spalvos uogas vedanti ‘Kometa‘, tiek rausvai geltonomis stambesnėmis uogomis ‘Skoroplodnaja‘ lietuviams yra įprastos – anksčiau, kai veislių pasiūla dar buvo nedidelė, jas augino kiekviename sode. Atlaikė net kelių dešimtmečių išbandymą ir karaliauja iki šiol, nes ir skanios, ir nereiklios, – lietuvių sodininkų pasirinkimu nesistebi specialistas. – Medžiai augūs, atsparūs ligoms. Abi veislės derlingos. Uogos noksta viena prie kitos – jau žydint matyti, kad pumpurai išsidėstę ne pavieniui ar kekėmis, o aplipę šaką. Derliaus nuo suaugusio medžio galima priskinti 20–30 kg, priklauso, kaip pavyksta suvaldyti medžio dydį. Trūkumas – dėl daugybės vaisių šakos gali lūžti.“

Jis pasakoja, kad ir ‘Skoroplodnaja‘, ir ‘Kometa‘ yra ankstyvos veislės. Antroji kiek ankstyvesnė – uogas valgysite jau liepos viduryje. Šiemet noksta vėliau nei įprasta, tačiau palankiais metais ‘Kometa‘ slyvas sunokina liepos 10–15 dieną, o ‘Skoroplodnaja‘ apie savaitę vėliau. Tai irgi labai patrauklu žmonėms – juk visi laukia derliaus kuo anksčiau!

„Šių medžių problema – gausiai derėdami greičiau save nualina, susilpnėja atsparumas ligoms, tampa jautresni šalčiams. Gera priežiūra padeda to išvengti: nuosekliai genėti, pavasarį ir rudenį purkšti nuo ligų ir vabalų. Jei augalui nepadedi ir tik renki derlių, jis augs trumpiau“, – sako K. Malinauskas.

Abi veislės pirmiausia skirtos valgyti šviežios – jų kauliukai atsiskiria ne itin gerai (ypač ‘Skoroplodnaja‘), todėl perdirbti tinkamos mažiau. Netingint šias slyvas galima virti ar džiovinti, tik daugiau darbo.

Senoviškos vengrinės slyvos

Dalis žmonių apklausoje pasigedo savo mėgstamų vadinamųjų „vengerkų“ ir klausimyną papildė jomis. Specialistas komentuoja: „Vengrinės slyvos – tai vėlyvų mėlynų slyvų veislių grupė. Tokių veislių yra nemažai – jų pavadinimuose dažnai (bet nebūtinai) nors vienas žodis yra „vengrinė“. Tačiau žmonės taip dažniausiai vadina visas mėlynas vėlyvas slyvas. Šios grupės slyvų uogos nedidelės (nors atskirų veislių būna ir visai didelių), noksta nuo rugsėjo antros pusės iki spalio. Slyvų minkštimas geltonas į rudumą, kauliukai lengvai išsiima, todėl tinkamos perdirbti. Tinka ir valgyti šviežias, tačiau šaldyti, džiovinti, uogienėms – nepakeičiamos.“

Šias slyvas žmonės gerai atsimena iš vaikystės sodų. Sodininkas svarsto, iš kur galėjo atsirasti senovinė vengrinė slyva, tačiau visi žino jai būdingą savybę daugintis atžalomis, todėl sodinukų nė nereikėdavo pirkti – vaismedis natūraliai atsinaujindavo pats. „Tai ir suformavo požiūrį, kad dėl vengrinių slyvų nereikia sukti galvos, žmonės kartais sako: „Išsikasiau senelio turėtą, pasisodinau ir laukiu!“ – šypsosi K. Malinauskas ir primena, kad atžalomis dauginamos senovinės vengrinės slyvos.

Dabar yra naujesnių labai puikių veng­rinio tipo veislių su didesnėmis uogomis, pavyzdžiui, senos amerikietiškos veislės ‘Stanley‘,‘President‘,‘Jubileum‘. Yra net lietuviška ‘Štaro vengrinė‘ – labai puiki vengrinio tipo slyva. Visos dauginamos tik skiepijant, dažniausias poskiepis – kaukazinė slyva. Jei išsikasite tokios slyvos atžalą, tai bus jau ne vengrinė slyva, o kaukazinė ir ves tik smulkias, rūgščias geltonas uogas.

Lepūnai persikai ir nektarinai

Daug mažiau žmonių rinkosi sąraše pasiūlytus persikus, nektarinus, abrikosus. „Jie ne tokie atsparūs – sodininkai dažnai nesulaukia derliaus, nes žiedai pavasarį nušąla“, – tendenciją paaiškina K. Malinauskas.

Iš jų atspariausi abrikosai. Pasak specialisto, persikai ir nektarinai patys lepiausi iš visų sodo augalų. Norintiesiems ragauti savų persikų, rekomenduoja atsakingai parinkti sodinukui vietą. „Nevėjuota, nešaltiniuota, gera derlinga žemė, pietinė pusė – tokioje vietoje tikėtina, kad lepūs augalai augs ir derės“, – tvirtina pašnekovas.

Svarbi ir priežiūra

Socialinėje erdvėje žmonės dalijosi patirtimi, kad pasodinę net ir gerą veislę, ne visuomet sulaukia slyvų arba jos kirmija. „Dažnai galvojama, kad kirmija, nes prastas medis. Dėl to nei medis, nei jo veislė nekalta – vaisėdžiai puola visus. Taip dažnai nutinka po šiltų žiemų. Kai derlius gausus, visų uogų nepažeidžia. Vaisėdžių išvengti be chemijos sunku – būtina purkšti“, – paaiškina K. Malinauskas ir rekomenduoja slyvą purkšti prieš žydėjimą (nuo kitų kenkėjų), o praėjus 2–3 savaitėms po žydėjimo – insekticidais nuo vabalų.

Prastas derlius, specialisto teigimu, gali būti ir dėl to, kad kryžmadulkis augalas pasodintas vienas. Jei šalia ir auga kitos slyvos, gal jos žydi kitu metu ir jis negali būti apdulkintas? Persikai, nektarinai – savidulkiai. Abrikosai ir slyvos – kai kurie savidulkiai, bet dauguma kryžmadulkiai, tai irgi lemia derlių. Bet sodininkas atkreipia dėmesį, kad ir savidulkis augalas kompanijoje dera gausiau.

Jis pabrėžia ir kokybiško medžių genėjimo svarbą: „Veisles ‘Kometa‘ ir ‘Skoroplodnaja‘ būtina gerai išgenėti. Jų šakos linkusios svirti (nusveria ir derlius), nėra aiškios viršūnės, todėl negenimi medžiai išauga labai platūs, vainikas gali siekti ir 4 m pločio (medžio aukštis 3 m), todėl nurinkus derlių, reikėtų stipriai apgenėti. Šių slyvų gailėti neverta, geriau patrumpinkite šakas.“

Kokybiškai genimo medžio ir uogos didesnės, o negenimo smulkesnės. Žinoma, sulaukti gausesnio derliaus padės ir profilaktiniai purškimai pavasarį bei rudenį vario sulfatu arba su vario turinčiais preparatais.

Susijusios temos - skaitykite: slyvos, slyvų veislės, abrikosai, abrikosų veislės, persikai, persikų veislės