Kelionių ir atradimų dienos: turizmo sėkmingiausia vietovė

Turizmo sėkmingiausiųjų vardas ne iš piršto laužtas. Telšiams praėjusių metų pabaigoje šį įvertinimą suteikė nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Pripažinimas yra daugelio metų pastangų įvertinimas.

Telšiai yra kūrėjų miestas. Prie jo veido kūrimo daugelį metų prisideda skulptoriai, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas. Miestas didžiuojasi skulptūrinėmis kompozicijomis ir miniatiūromis. Mažosios Telšių puošmenos senamiesčiui suteikia ypatingo savitumo – jos apie pasididžiavimą Telšiais, Žemaitijos istorija.

Su humoru

Telšiškiai juokauja, kad be kinų jie vieni pasaulyje turi Didžiąją sieną. Tik Kinijoje jis truputį ilgesnė.

Telšiuose  Didžioji Žemaičių siena (aut. prof. Petras Gintalas, prof. Romualdas Inčirauskas, doc. Mindaugas Šimkevičius), pradėta kurti 2010 m., miestui ne mažiau svarbi negu kinams Didžioji Kinijos siena. Didžioji Žemaičių siena yra atraminė Insultos kalvos siena su meninėmis plokštėmis, kuriomis pagerbiama žemaičių kalba, papročiai, unikali istorija. Naujausia (aštuntoji) meninė plokštė, atidengta 2022 m., yra skirta Žemaičių kalbos metams įprasminti.

Svarbiu miesto akcentu tapo 2012 m. istorinėje buvusio šulinio vietoje pastatytas rusvo granito Rotušės šulinys. Judesio jutikliams suveikus, iš meškų nasrų ima tekėti vanduo (meškos keturios, žvelgiančios į skirtingas pasaulio puses).  Kad būtų aišku, visomis Europos kalbomis užrašyta „Tas vondou ir gerams“ (Tas vanduo yra geriamas). Sako, kad Telšiuose lankęsi suvalkiečiai dėl to labai nudžiugo ir skubėjo iš autobuso atsinešti buteliukus – kalbėjo, kad tas vanduo bus labai geros lauktuvės namiškiams...

Mažosios miesto puošmenos tarsi siūlo pasivaikščiojimo maršrutą po Telšius. Juolab kad kai kurios iš jų esą turi stebuklingų galių: reikia tik sugalvojus norą patrinti meškino nosį ar apsisukti prispaudus nykštį ties sienoje inkrustuotu „žyduko“ medaliu. Ir esą norai pildosi. Taip jau tikina gidai.

Meškų meka – žemaičiai siekia rekordų

Žemaitijos simbolis meškinas Telšiuose žvilgčioja vos ne už kiekvieno kampo. Sako, kad žemaičius su šiais miško žvėrimis sieja ypatingas ryšys. Legenda pasakoja, kad badmečiais žmonės vaikus palikdavę miške tikėdami, kad radusi meška pasirūpins. Taigi žemaičiai meškų auginti... Kad ir kaip ten buvo su senovės žemaičiais, tačiau dabar tikriausiai sunkiai rastume kitą miestą, kur būtų įsikūrę tiek meškinų. Telšiai siekia kaip tik su jais susijusių rekordų.

Vienas tokių rekordų buvo per praėjusias Kalėdas. Miesto Turgaus aikštę papuošė 8 metrų dydžio meška (meškos formos metalinė konstrukcija), laikanti mažiausią – dviejų metrų dydžio – kalėdinę eglę.  

O kitas rekordas – Žemaitijos turizmo informacijos centre (ŽTIC). Čia įkurdintas Meškų muziejus. Prieš dvejus sumanę tokią iniciatyvą ŽTIC darbuotojai sukaupė jau per 5 tūkst. eksponatų iš beveik 30 pasaulio šalių. Teigiama, kad tai didžiausia kolekcija Europoje. Centro vadovas Egidijus Vaškelevičius pasakoja, kad žmonės meškinus siunčia, o mažieji telšiškiai juos atneša atsisveikindami su savo vaikystės žaislu (kartais sugrįžta aplankyti, pažaisti). Pasak E. Vaškelevičiaus, Meškų muziejus neretai dar vadinamas meškų meka, meškų ministerija.

Telšiai pateikė paraiškas, kad rekordai būtų pripažinti oficialiai. Patvirtinimo tikisi sulaukti per artimiausius mėnesius.

Sakralinės architektūros paminklai – su mūsų dienų ženklais

Įspūdinga yra Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra (1650, 1762-1765, 1862). Ilgiau stabtelėti šventoriuje paskatina jau Didžiosios durys.

Jas puošia 600 metų Žemaitijos krikšto jubiliejui skirta, 2009-aisiais J.E. Telšių vyskupo Jono Borutos iškilmingai pašventinta reljefinė - skulptūrinė metalo kompozicija. Reljefinę durų kompoziciją sudaro 8 plokštumos, pasakojančios apie keturis svarbiausius krikščioniškosios Žemaitijos etapus: iki krikšto, Žemaitijos krikšto, Žemaičių vyskupystės, Telšių vyskupijos istoriją.

2015 metais Katedros durys, kaip išskirtinis meno kūrinys Lietuvoje, buvo nominuotos Lietuvos Nacionalinei kultūros ir meno premijai. 

Telšiuose yra ir daugiau sakralinės architektūros paminklų su mūsų dienų ženklais. Tai praeityje dvasinės šventovės, dabar jautriai pritaikytos naujai paskirčiai.

Istoriniuose Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose įkurtas Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaičių vyskupystės muziejus. O istorinėje Telšių žydų aukštojoje rabinų mokykloje pernai rudenį atvėrė duris dar vienas Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys – muziejus, pasakojantis apie autentišką istorinės Telšių žydų bendruomenės gyvenimą, reikšmingą judaikos paveldą.

Čia galima sužinoti, kad nuo XIX a. II p. visoje žydų diasporoje garsėjo ne tik Telšių, bet ir Kauno (Viljampolės), Panevėžio ješivų vardai. Į šias, Lietuvoje veikusias, dvasines rabinų seminarijas studijuoti atvykdavo žydai iš viso pasaulio. Kiekviena ješiva, turėjusi tik jai būdingą dėstymo specifiką arba kaip anuomet buvo sakoma „dvasią“, sudarė unikalų Lietuvos žydų ješivų tinklą.

Visos trys ješivos dar karo metais buvo atkurtos Izraelyje ir Amerikoje, kur iki šiol tęsia savo veiklą. Telšių ješiva 1942 m. tuo pačiu pavadinimu buvo atkurta JAV, Klivlende, kur tęsiama Telšiuose susiformavusi mokymo sistema.

Telšių ješivos veikla buvo nutraukta per pirmąją sovietinę okupaciją. 1940-ųjų rugpjūtį komunistai liepė uždaryti ješivą ir atiduoti pastatą. Spalio mėnesį vienam iš ješivos vadovų Elijui Mejeriui Blochui (1895-1955) ir grupelei ješivos auklėtinių pavyko išvykti į Japoniją, pasinaudojus Japonijos diplomato Čijunės Sugiharos išduotomis vizomis. Iš Japonijos studentai išvyko į Australiją, o iš ten – į JAV, kur su Chaimu-Mordechajumi Kacu 1941 m. atkūrė Telšių ješivą Klivlende, o vėliau ir „mažąją ješivą“.

Apie graudų atsisveikinimo momentą pasakojama Atminties knygoje, „...Paskirtą dieną ješivos studentai išnešė baldus ir knygas į paruošiamojo skyriaus pastatą. Liko tik Toros ritiniai, o su jais kaip „sargybiniai“ – studentai, kurie ten visą naktį mokėsi. Ryte atėjo bolševikų tarnautojai perimti pastato. Tuomet Eli Mejeris priėjo prie aron kodešo (speciali spinta, kurioje laikomi Toros ritiniai – I.D. past.) išimti Toros ritinių ir kartu su studentais pratrūko graudžiai verkti. Jis pakėlė rankas į dangų ir tarė: „Viešpatie, tai – trečias kartas, kai išimu ješivos knygas. Pirmą kartą tai įvyko per didįjį Telšių gaisrą, kai dar buvo gyvas senelis. Antrą kartą – kilus Pirmajam pasauliniam karui. Dabar yra trečias kartas. Viešpatie, kiekvieną kartą turėjau garbės grąžinti jas į ješivos šventyklą, prašau, kad šią garbę suteiktum ir trečią kartą.“

Yra šimtai žemaitiškų patrovų

Ar yra vietų, kur galima gurmaniškai praleisti laiką ir kartu pailsinti kojas? Laimei, jų ne viena.

Telšiai – šimtmetį mininčio sūrio „Džiugas" gimtinė (mieste šis sūris net įpaminklintas), o gidai rekomenduoja išgirsti pasakojimų apie šį sūrį ir pasimėgauti degustacija. Taip pat telšiškiai atkreipia dėmesį į žymaus operos solisto Kipro Petrausko saugomą atminimą – restoranėlyje, kur artistas lankydavosi, dabar veikia kavinukė, interjeras dekoruotas art deko stiliumi, su daugybe artisto nuotraukų, o pastatą puošia atminimo lentelė. Vėlgi proga prisiminti, kad Telšiuose K. Petrauskas lankydavosi dėl ypatingos priežasties, mat jo nuopelnus kultūrai dėkingi žemaičiai įvertino dovanodami jam dvarelį, kurį nupirko susidėję pinigus... 

Charizmatiškas palydovas Andrius Dacius, Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus vadovas, pakviečia užsukti į tą kavinukę ir čia pats laikas papasakoti esą tikrą dalyką, susijusį kaip tik su šia vieta... Užėjus sovietų valdžiai, artisto dvarelis buvo nacionalizuotas. Pokariu kolektyvizacijai vadovavo KGB generolas majoras Kazimieras Liaudis. Sako, tuomet K. Petrauskas restoranėlyje ištaręs auksinę frazę: „Ką padarysi, liaudis davė – Liaudis atėmė"...

Norint pasimėgauti tikra žemaitiška virtuve nenuklystant nuo senamiesčio, miesto svečiams telšiškiai rekomenduoja užsukti pas Daivą Klingerienę. Kavinės „Senamiestis“ šeimininkė tvirtina, kad yra šimtai žemaitiškų patrovų (valgių): žemaitiška pusmarškonė košė, cibulynė, spirgynė, kastinys, šiupinys su kiaulės uodega... Tiesa, šių valgių kada sumanęs negausi – žemaitiškų valgių degustacijos yra užsakomos iš anksto. Mat tam reikia ir specialaus pasiruošimo, ir valgių pristatymo. Tuo netrunki įsitikinti, kai ponia Daiva pradeda pristatinėti jau pirmąjį valgį, taip pat paaiškindama ir kaip reikia valgyti, ir kam reikalingas menturis.

Pietų metas, tai į kavinę ir pats savivaldybės metas Tomas Katkus užsuka. Pasidžiaugia augančiais turistų srautais ir tuo, jog pernai buvo pirmieji metai, kai daugiau buvo sugrįžtančių negu išvykstančių gyventojų. Telšiai geografiškai labai patogioje vietoje – netoli Klaipėda, Šiauliai. Vis dėlto tam, kad žmonės čia norėtų pasilikti ir dirbti, auginti vaikus, reikia nuolat stengtis.

Autorės nuotraukos

Viršelyje: „Žemaitijos legendos“, aut. skulpt. Romualdas Kvintas. Meškino nosis nutrinta – žmonės viliasi, kad tai padės išsipildyti norams. Ką tik nosį patrynė ir ši Telšių viešnia Virginija.