Kodėl Kovo 11-osios aktas nebuvo saugomas Šveicarijos banke?

1918 m. vasario 16-osios valstybės atkūrimo akto paieškos bevaisės – prieš 76 metus dingusio dokumento iki šiol nerasta, nors išstuksentos ir patikrintos visos vietos, kuriose dokumentas galėjo būti paslėptas. Tačiau ne mažiau nuotykių, intriguojančių istorijų patyrė ir 1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės deklaracija, o Kremlius tebetvirtina, kad 1990–ųjų kovo 11-osios naktį Lietuvos deputatai „atgaivino“ autoritarinį režimą, nes pusvalandžiui atkūrė „smetoninę“ Konstituciją. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (AT – AS) prezidiumo narių, kodėl Kovo 11-osios akto versija su 124 parašais ilgai (net ir tada, kai Lietuvą pripažino pasaulis) buvo slepiama vienos arkivyskupijos kurijoje tarp bažnytinių vertybių ir liturginių reikmenų, o dokumento dublikatas su dviem parašais, registracijos numeriu ir antspaudu pasiekė net lietuvių kolonijas Kanadoje. „Nenorėjome, kad Kovo 11-osios aktą ištiktų Vasario 16-osios nutarimo likimas“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė pašnekovai, nesutariantys, kurį iš kelių visuomenei žinomų 1990 m. Nepriklausomybės akto variantų derėtų laikyti dokumento originalu.

Kolektyvinis darbas Istorikai teigia, kad 1918–ųjų vasario 16-osios aktą parašė ne visi Lietuvos Tarybos nariai, bet tik keturi – Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Nuo 1990 m. kovo 11-osios prabėgo kur kas mažiau metų, subrendo tik viena karta, tačiau dažnam Lietuvos piliečiui atrodo, kad Nepriklausomybės aktą, kaip ir daugelį to meto valstybės dokumentų, galbūt kūrė ir redagavo vienas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, jam šiek tiek padėjo Sąjūdžio deputatų klubas. „Akto tekstas – kolektyvinis darbas. Jį rašė deputatų grupė: V. Landsbergis, Romualdas Ozolas, Valdemaras Katkus, Algirdas Saudargas. Ir dar Vytenis Povilas Andriukaitis“, – „Ūkininko patarėjui“ paaiškino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, kuris didžiuojasi, kad ne tik padėjo sukurti Kovo 11-osios akto tekstą, bet ir pristatė jį kolegoms deputatams, dešimtims tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje buvusių žurnalistų iš viso pasaulio, o svarbiausia – Lietuvos visuomenei.

Duomenys skiriasi Anot Č. V. Stankevičiaus, pagrindinio šiuolaikinės Lietuvos dokumento bendraautoris yra ir tuometis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Sinkevičius, vėliau valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, Konstitucinio Teismo teisėjas (1999–2008 metais), Mykolo Romerio universiteto profesorius. „Teisininkai Juozas Žilys, V. Sinkevičius ir deputatas V. P. Andriukaitis“, – „Ūkininko patarėjo“ pakalbintas tik tiek Kovo 11-osios akto autorių prisiminė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys (nuo 1990 m. kovo 29-osios) Aloyzas Sakalas.

Valstybiška logika 1990 m. žiemą išeivijos atstovai (pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Algimantas Gureckas) patarė parlamento rinkimus laimėjusiam Sąjūdžiui neskelbti naujo dokumento, bet perrašyti Vasario 16-osios aktą. „1918 m. reikėjo atkurti valstybę, 1990 m. – nepriklausomybę. Kovo 11-osios akto tekste paminėta ir 1918 m. vasario 16-oji, ir 1920 m. gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo darbo pradžia. Kitaip tariant, paryškinti valstybės rūmų pamatai. Vadovavomės tokia logika – atkuriame valstybę, kuri buvo pusę amžiaus okupuota“, – „ŪP“ teigė Č. V. Stankevičius. Tačiau, pasak A. Sakalo, išeivijos atstovas A. Gureckas nesiūlė perrašyti Vasario 16-osios akto, bet 1990 m. kovo 11-ąją labiau pabrėžti 1918 m. vasario 16–osios nutarimo teiginius. „O naujo akto reikėjo dėl to, kad jis būtų suderintas su pasikeitusia nuo 1918 m. politine aplinka“, – redakcijai tvirtino A. Sakalas.

Tęstinumo principas 1990 m. kovo 11-ąją kartu su nepriklausomybės deklaracija buvo atkurta 1938-ųjų, o ne 1922-ųjų Konstitucija. Dėl to Maskva iki šiol apsiputojusi aiškina, kad 1990–ųjų kovo 11-osios naktį Lietuvos deputatai „atgaivino“ autoritarinį Antano Smetonos režimą. Bet ir 1949 m. vasario 16-ąją slapta susirinkę Lietuvos partizanų vadai juk nutarė, kad, atkūrus valstybingumą, įsigalios Steigiamojo Seimo patvirtinta 1922-ųjų Konstitucija. „Buvo atkurta paskutinė iki sovietų okupacijos galiojusi Konstitucija. Vėlgi stengėmės skrupulingai laikytis valstybės tęstinumo principo. Nesvarbu, kad Lietuvos suverenitetas tiek daug metų buvo pamintas. 1938 m. Konstitucija galiojo pusę valandos, o gal ir trumpiau, paskui patvirtinome laikinąjį pagrindinį Lietuvos įstatymą. Negalėjome toliau gyventi pagal 1938 m. Konstituciją, nes daugelio pareigybių, institucijų, kurių įgaliojimus ji nustatė, paprasčiausiai tuo metu jau seniai nebuvo, pavyzdžiui, sovietų panaikintos prezidento institucijos“, – pasakojo Č. V. Stankevičius. Pasak buvusio parlamentaro, 1990 m. kovo 11–12 dienomis jau pagal laikinąjį pagrindinį įstatymą teko derinti civilinius teisės aktus. „Jei būtume pasinaudoję 1922 m. Konstitucija, tai kiekvienas skeptikas galėtų suabejoti– o kas per Lietuva buvo 1922–1938 metais, gal tai kažkas kita?“ – klausimu į klausimą atsakė A. Sakalas.

Asmeniniai Nepriklausomybės aktai Dabar įvairiose parodose, konferencijose matome Kovo 11-osios aktą su 124-iais įvairių spalvų parašais. Bet Seimo archyve laikomas kitoks aktas – su dviem parašais, registracijos numeriu ir antspaudu. Teisininkai tvirtina, kad jis yra oficialus. „Tikrasis simbolinis aktas buvo istorinis balsavimas. Mažuosiuose, asmeniniuose Nepriklausomybės aktuose – vardinio balsavimo kortelėse – išsakėme savo valią dėl valstybės ateities ir pasirašėme. Suskaičiavus balsus, Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui garsiai perskaičius, kaip kiekvienas deputatas apsisprendė, Nepriklausomybės aktas buvo patvirtintas“, – priminė Č. V. Stankevičius. Anot signataro, pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą posėdžio pirmininkas V. Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis pasirašė balsavimo teisėtumą patvirtinantį dokumentą.

Pasirašė be jokios sistemos „Sumanymas, kad visiems parlamentarams reikia pasirašyti po aktu (atspausdintu ant didelio lapo) kilo truputį vėliau. Tai buvo užuomina į 1918 m. vasario 16-osios nutarimą, po kuriuo – visų dvidešimties Lietuvos Tarybos narių pavardės“, – teigė Č. V. Stankevičius. Tačiau 1918-aisiais tuomečiai signatarai pasirašė tvarkingai, pagal abėcėlę, o 1990-aisiais – skersai ir išilgai, be jokios sistemos. „Pasirašiau Aktą, kuris jau buvo išmargintas kitų deputatų parašais. Jis ir laikytinas tikrąja Nepriklausomybės deklaracija. Sutrumpintas aktas – tik originalo atspindys, kurio prireikdavo bendraujant su užsienio valstybių dip­lomatais“, – tvirtino A. Sakalas.

Agresijos grėsmė privertė gaminti dublikatus Kovo 11-osios aktas buvo atiduotas saugoti kardinolui Vincentui Sladkevičiui, o ne patikėtas kokiai autoritetingai advokatų kontorai ar padėtas į Šveicarijos banko seifą, kaip paprastai elgiamasi su ypač vertingais daiktais. „Tai buvo saugesnė vieta nei bet kuri advokatų kontora. Vargu, ar KGB būtų ieškojusi Akto pas dvasininką“, – svarstė A. Sakalas. Buvęs AT – AS pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius atkreipė dėmesį, kad Sausio 13-osios agresijos grėsmė privertė pagaminti Kovo 11-osios akto dublikatus. „Bet kokį oficia­lų valstybės archyvą okupantai būtų užgrobę ir aktą sunaikinę. Dokumentai buvo išsiųsti saugoti trims adresatams. Vienas – į Kauno arkivyskupijos kuriją, kardinolui V. Sladkevičiui. Ir asmuo, ir vieta buvo labai patikimi. V. Landsbergio ir L. Sabučio pasirašytą Nepriklausomybės akto dublikatą patriotiški žmonės slapta nuvežė į Kanadą, atidavė Ontarijo provincijos Misisogos mieste įsikūrusio Lietuvių muziejaus-archyvo direktorei Rasai Joanai Mažeikaitei“, – atskleidė Č. V. Stankevičius.

Kas atsitiko kopijoms – neaišku Anot Atkuriamojo Seimo nario, kita akto kopija pateko į Lenkiją kartu su užsienio reikalų ministru A. Saudargu, kuriam buvo suteikti įgaliojimai vadovauti Vyriausybei tremtyje, jeigu sovietai būtų sunaikinę Lietuvos parlamentą ir išvaikę ministrų kabinetą. „Troškome, kad Kovo 11-osios akto neištiktų niekaip nerandamo Vasario 16-osios nutarimo likimas. Neseniai pasitikrinau ir galiu pasakyti, kad Seimo archyve yra akto originalas, o kas atsitiko kopijoms – nežinau“, – šiek tiek apgailestaudamas „Ūki­nin­­ko pa­tarėjui“ sakė 1990 m. kovo 11-osios Nepri­klausomybės akto signataras Č. V. Stankevičius.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.