Kokią vyšnią ar trešnę pasirinktumėte?

Renkasi klasiką

„Didžioji dalis žmonių rinkosi iš patir­ties, nes visos veislės seniai auginamos, patikrintos laiko, atsparios ligoms ir šalčiui. Jos pasižymi kokybišku ir gausiu derliumi. Sąrašo viršūnėje atsidūrusios veislės beveik nepramečiuoja. Tiesa, pramečiavimą gali lemti ir oro sąlygos, pavyzdžiui, šalnos. Jei vyšnioms ir trešnėms žydint pavyksta jų išvengti, populiariosios veislės dera kasmet“, – apklausos rezultatus trumpai apibendrina dr. K. Malinauskas.

Jo nuomone, šios veislės tokios populia­rios, nes santykinai atsparios šalčiui ir ligoms.

Pranašumai ir trūkumai

Vyšnia ‘Žagarvyšnė’ labai ankstyva, savidulkė, jautri moniliozei ir kokomikozei. Šalčio nelabai bijo, tik netradicinės žiemos galėtų išprovokuoti ligų protrūkius. Jos populiarumą lemia du dalykai. Pirma, „Žagarvyšnė“ apibūdinama kaip pati tikriausia vyšnia. Medis, uogų spalva, skonis yra kaip standartinės vyšnios. Rūgš­tokas uogų skonis nepatiks mėgstantiems saldžiau, tačiau puikiai tinka uogienėms.

Antra, ši vyšnių veislė kelia sentimentus.

Dažnas lietuvis, atėjęs į turgų vyšnios so­dinuko, užmerkia akis prieš ‘Žagarvyšnės’ trūkumus, nes nori sode to, su kuo užaugo, ką pažįsta. „Yra žmonių, ypač jaunesnių, kurie net nesuvokia, kad ‘Žagarvyšnė’ – tik viena veislė, ir žagarvyšnėmis vadina visas vyšnias. Sužinoję apie kitas veisles, nustemba, bet sako: „Ai, verčiau duokite ‘Žagarvyšnę’ kaip pas mamą ir močiutę“, – sako patyręs sodininkas. Dar vienas pra­našumas – ji savidulkė, o medis nedidelis.

Vyšnia ‘Turgenevka’ – dar viena sodi­ninkų pažįstama veislė. „Praėjusio amžiaus viduryje ji buvo įrašyta į nacionalinį veislių sąrašą. Šiame sąraše tebėra, vadinasi, jos savybių visuma yra vertinga. Vyšnia iš dalies savidulkė – tai kelia problemų, tačiau jei kaimynystėje yra nors viena vyšnia, derlius bus gausus. Uogos gana didelės – 1,5 karto didesnės už ‘Žagarvyšnes’ ir atsparesnės kokmikozei ir moniliozei. Priskiriama prie labai skanių, nors nėra saldžiausia, tačiau saldesnė už minėto sąrašo lyderę. Gana vyšniška, nesumaišysite su trešne. Tinka perdirbti. Medelis nelabai didelis – šiuo metu visi nori kuo mažesnių“, – pastebi K. Malinauskas ir primena, kad bet kurio vaismedžio ūgį galima reguliuoti genint.

Vyšnia ‘Vytėnų žvaigždė’ – lietuvių selekcijos vaisius, A. Lukoševičiaus su­kurta veislė. „Ji sulaukia daug pagyrų. Labai didelės, gražios, raudonos spalvos uogos. Tvirtos, lengvai išsiima nedidelis kauliukas. Nesunkiai atsiskiria nuo kotelio ir nešlapiuoja – tai didina transportabi­lumą. Labai aromatinga, saldi, tinkama perdirbti. Ankstyva, neaugi, savidulkė, jei ne pavasarinės šalnos, dera kasmet ir derlius tikrai geras“, – pranašumus vardija pašnekovas.

Vyšnia ‘Groniasta’ atkeliavo vėliausiai iš minimų veislių, maždaug prieš 20 metų. „Jos pranašumai: didelės, skanios uogos, gausiai dera. Vidutinio ankstyvumo, tad uogų ragausite liepos viduryje. Uogos iki 7 g – kaip vyšniai, tai labai daug (‘Žagar­vyšnės‘ uoga sveria vos 3 g), – tvirtina K. Malinauskas. – Lengvai nusiima nuo ko­telio ir nešlapiuoja, transportabili. Iš dalies savidulkė, dėl to reikėtų kompaniono – tai turbūt didžiausias jos trūkumas. Šios vyšnios medis yra didžiausias iš paminėtųjų. Uogas galima šaldyti, jos kremzliškesnės, tad atšilusios neištyžta.“

Trešnių trejetukas

Trešnė ‘Regina’ (raudona) į Lietu­vą atkeliavo neseniai, maždaug prieš 10 metų. „Yra ir didesnes uogas vedančių veislių, tačiau jos uogos irgi labai didelės – 8–10 g“, – pastebi specialistas. Vidutinio ankstyvumo, uogos labai saldžios, tvirtos, kremzlinės konsistencijos, galima transpor­tuoti, šaldyti. „Sunokusios nepūva ir ilgai laikosi ant medžio – jei spėsite uždengti nuo paukščių, galite važiuoti atostogauti, o grįžę uogas rasite ant medžio“, – šypsosi medelyno savininkas.

Yra veislių, kurios nuo gausių kritulių trūkinėja – ‘Reginai’ tai nebūdinga. Nėra savidulkė, todėl reikia bet kokios vėlyves­nės trešnės. Tai didžiausias jos trūkumas. Tačiau jei yra galimybė auginti du medžius, ją turėti verta. Atspari medienos ir lapų ligoms, bakteriniam vėžiui. Visos trešnės mažiau atsparios šalčiui negu vyšnios, perspėja K. Malinauskas ir pataria joms vietą rinkti atsakingiau, saugoti nuo vėjų.

Trešnės ‘Lapins’ (raudona) populia­rumą ir atpažįstamumą pirmiausia lemia, kad ji yra viena pirmųjų (jei ne pirmoji!) savidulkė veislė. „Pradėję ją auginti sodi­ninkai galėjo sodinti ir vieną trešnės medį. Vidutinio ankstyvumo, noksta anksčiau už ‘Reginą’. Uogos didelės (8–9 g), širdiškos formos, gana tvirtos konsistencijos, todėl gali būti šaldomos, transportuojamos. Saldi, aromatinga, jos degustacinis balas yra net 4,9 balai iš 5. Tiesa, visos savidulkės veislės dera kiek mažiau negu kryžma­dulkės“, – neslepia pašnekovas, tačiau pastebi, kad gerosios savybės jas atsveria. Dėl didesnio derliaus galite sodinti kitą medį, tačiau rinkitės ne ‘Lapins’.

Dar viena mūsų sodininkų gerai žino­ma latviška trešnių veislė – ‘Paula’. Jos populiarumą lėmė labai intensyvi, graži geltona spalva. „Sakoma, kad geltonos uogos mažiau puolamos paukščių. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, bet gal geltona uoga paukščiams asocijuojasi su nesunoku-sia, – svarsto K. Malinauskas. – Iš minėtų veislių ši yra ankstyviausia, nevėluojant pavasariui dera birželio antroje pusėje. Kryžmadulkė, tad jai ieškokite kompani­jos, geriausiai kitos ankstyvos arba bent vidutinio ankstyvumo veislės, kad augalai žydėtų panašiu metu.“

Dar nepopuliarios, bet geros

„Mėgstu saldesnes uogas, todėl rink­čiausi iš sąraše neminėtų, pavyzdžiui, vengrišką vėlyvą vyšnių veislę ‘Pandy’, – sako dr. K. Malinauskas. – Tai nauja veislė, gal dėl to mažiau populiari, tačiau verta dėmesio. Ji pusiau savidulkė, net vienas medis duos šiek tiek derliaus. Trūkumas – išauga aukštesnis nei kitų veislių medis, taigi negenima sode užims daugiau vietos. Greta sodinčiau vidutinio ankstyvumo, pusiau savidulkę vyšnią ‘Nefris’. Labai skanios didelės uogos, atspari šalčiui. Ji padėtų ir ‘Pandy‘ medeliui.“ Šių veislių uogos kietesnės konsistencijos, kauliukai išsiima lengvai, tad galima ir šaldyti, ir virti.

„Iš trešnių rinkčiausi birželį–liepą de­rančią veislę ‘Vega’. Uogos labai gražios, gelsvai rožinės. Nėra kremzliškos, todėl patiks mėgstantiems sultingas, burno­je tirpstančias uogas, bet netiks šaldyti. Uogos sveria 7–8 g, širdiškos formos, veislė atspari ligoms ir šalčiui. Trūkumas, kad ji kryžmadulkė. Todėl į porą jai so­dinčiau Kanadoje sukurtą trešnę ‘Van’, derančią dviem savaitėmis vėliau. Jos uogos raudonos, 5–6 g, širdiškos formos, transportabilios, kietesnės, o degustacinis balas aukštas – 4,7“, – patarimų negaili pašnekovas ir priduria, kad šios veislės uogos nuostabaus skonio, aromatingos, lengvai išsiima mažas kauliukas, lengvai ištraukiamas kotelis, tinka šviežiam var­tojimui ir perdirbti. Nors trešnės dideli medžiai, tačiau ‘Van‘ pasižymi mažesniu augumu. Derlius gausus ir stabilus – jos tikrai galėtų atsirasti lietuvių soduose.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Kęstučio Malinausko nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.