Kokio žemės ūkio nenorime? Ir kokios kultūros?

„Išradingais politiniais protesto performansais pagarsėjusios kultūrininkų asamblėjos įkvėptas mitingas Seimo pašonėje nors ir skelbėsi, kad jame bus pasakyta, kokios valstybės norime, tačiau nuskambėjo nors ir jausmingomis, bet pakankamai įvairaus intelektualumo lygio prakalbomis. Jų „barometras“ kilo nuo lėkštokų ūkininkų, sportininkų, policininkės iki įžvalgesnių, emocionalių medikų, režisierės, istoriko, mokytojos bei filosofės ir rašytojo viešų pasisakymų. Beje, paįvairintų įvairaus plauko muzikiniais intarpais: nuo improvizuoto repo iki nemarios „Kur giria žaliuoja“, dailiai atliktos Mokslų akademijos choro.

Galima teigti, kad mitinginė Lietuvos kultūra kilstelėta aukštėliau neprastu renginio režisavimu su pamokomaisiais vaizdiniais archyviniais intarpais gausiai studentijai didžiajame ekrane: jautėsi informacinių technologijų ir vaizdo meno kartos ranka.

Ne, ne iš neturėjimo ką veikti ūkininkai jau prieš penketą metų savo laukuose statė žalius kryžius, o labiau prasimanę iš savos žemės, pamatę, kad niekas nesikeičia, su moderniais traktoriais suvažiavo į Gedimino prospektą Vilniuje prieš beveik dvejus metus. Tada po pokalbio su premjere Ingrida Šimonyte, kuri pasakė, kad „ant pinigų maišo nesėdi“, ne kažką pešę, sakė sugrįšią vėlei. Į ką tik ūžtelėjusį kultūrininkų asamblėjos mitingą atpypsėjo dar tik vienuolika didžiaračių, tačiau atrodo, kad tai tik preliudija, nes jei nepatenkinti modernesnieji ūkiai, tai ką jau bekalbėti apie smulkesnius.

Nesakyčiau, kad ir ši valdžia ūkininkų balso negirdi, tačiau premjerė Inga Ruginienė – ne kalėdinė fėja ant šluotos. Kadangi daug kur tebevykstant kapitalo koncentracijai, darbo ir pinigų nuvertėjimo užkardymo sprendinys glūdi Lietuvos konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Vidaus prekybos skyriaus, Finansų ministerijos Mokesčių ir Investicijų skyrių bei Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ekonomistų bendroje sąveikoje su Socialinių tyrimų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto bei kitais mokslininkais, tai jo ir iki šiol nėra, nes tam reikia ne tik kietos premjero rankos, bet ir proto bei sudėtingokų kompiuterinių skaičiavimų. Ką sugalvojo tame viešųjų ryšių technologai socdemuose? Ogi, įkūrė Maisto tarybą, kuri tikrai neįstengs nudirbti to, ką privalėjo anksčiau išvardyta šūsnis palaidų institucijų ir pareigybių. Todėl laukime dar vienos visai natūralios ūkininkų „transformeriškos“ dvasios akcijos, juolab jie ir Briuseliui šiomis dienomis ramiai posėdžiauti neduos.

Gal į tokią vėl nokstančią reikalingą viešą akciją smarkesni ūkininkai besišiaušiančius Vilniaus menininkus pasikviestų talkai? Juolab šie dar, matyt, gerai neišsiaiškinę pačios labai jau plačios kultūros sąvokos. Ji anaiptol nesutampa su tuo, kuo dabar rūpinasi Kultūros ministerija ar užsiima smulkesni kultūros centrai, kuriuos anksčiau vadino kultūrnamiais. Kultūra yra gerokai daugiau nei teatrai, koncertai, muziejai, parodos ir bibliotekos, nors tai irgi svarbu. Jei pradėtume nuo bendravimo kultūros, tai kaimo žmonės gerokai lenkia miestiečius, nes šie amžinai skuba, lekia, dažnai nepažįsta daugiabučio laiptinės kaimynų, o kaimuose žmonės yra bendruomeniškesni, „parapijietiškesni“ ir atidesni bei geresni vieni kitiems, nes dažnai ir bendras darbas tokiais vertė būti, o ir laimė nelaimė laikė vienus prie kitų. Kinta, tobulėja darbo kultūra – pažangios technologijos su robotizacija mažina sunkaus fizinio darbo poreikį, o dirbtinis intelektas per kompiuterizaciją prieinamas kiekvieniems namams, tačiau su verslų ir valdymo bei politine kultūra – dažna bėda.

Prieš keletą savaičių sukau galvą Vyriausybėje su bičiuliu ministru Andriumi Palioniu, kaip padėti ir kur rasti resursų pieno ūkiams. Su mažų skerdyklėlių „ant ratų“ perspektyva lyg ir neblogai, mažesnėms pieninėms tokio pakaitalo nėra. Trumpųjų grandinių fondas vegetuoja, nėra populiari priemonė ūkiuose, tad gal ją reikia kitaip pristatyti? Imkite, ūkininkėliai, susimetę furgoniukus prekybai, ir važiuokite į miestus prekiauti pienu, mėsa, daržovėmis patys – keletas gerų sėkmingų pavyzdžių juk yra. Nežinau, dėl kokių priežasčių įstrigo ir regioninių sandėlių idėja, kurią ŽŪM kaip pavyzdį švedai pristatė prieš dešimtmetį. Kasdien morkų 1 kg į mokyklos valgyklą nevežiosi, o štai pristatei visą derlių į sandėlį – ir ramu.

Briuselio politikieriai, pagaliau pamatę ištuštėjusius kaimus ir Vakaruose, niekaip negali sutvarkyti teisės aktų, kad ūkininkams niekada netektų dirbti į „minusą“. Vieni kaip užkietėję rinkos fundamentalistai – liberalai – aiškina, kad valdžioms kištis į rinką negalima. Kiti protingesni, matydami, kaip rinkos iškraipymai stambiems perdirbėjams bei prekybininkams nukonkuravus smulkiuosius ir vidutiniokus, nuvedę prie minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų vos ne diktato, nuvarinėja žmones nuo žemės, gerokai vėluoja „skambinti pavojaus varpais“ ir tebemąsto, kaip sureguliuoti rinkas, grąžinant į jas konkurenciją. Lietuvoje labiausiai dėl neteisingai mažų produkcijos supirkimo kainų per du dešimtmečius ūkių skaičius krito perpus, o ir ūkininkaujančiųjų amžius nieko gero nežada, nors pagal jaunus ūkininkus ir lenkiame Europos Sąjungos (ES) vidurkį.

Ir gamta, ir visuomenė tuštumos nemėgsta, todėl Europą ir užplūdo milijoninės migrantų armijos iš Azijos ir Afrikos. Kliūva ir Lietuvai pabėgėlių nuo karo, neregėto karščio ir skurdo į išsvajotą ekonominį gerovės rojų. Viktorija Čmilytė turėjo paraudonuoti, kai papriekaištavau, kad liberalai nesirūpino sveikos laisvos konkurencijos maisto grandinėse nuo perdirbėjo iki prekybos išsaugojimu, todėl sukeltas kainų šėlsmas visiems, ir ypač pensininkams, stipriai kirto per pinigines, o ūkininkams ne kažką davė. Niekaip neįstengiau išaiškinti ir rinkos fundamentalistui Viktorui Pranckiečiui, ir snūduriuojančiai Mokslų akademijai, kad kaimas tai nėra vien žemės ūkio technologijos ir produktyvumas, o seniausiai laikas pradėti galvoti ir apie jo ekonominę, socialinę, aplinkosauginę, kultūrinę bei demografinę raidą, ir imtis realių veiksmų. Tartis Seimo Kaimo reikalų komitetui su kitais ir tą patį priversti daryti ministerijų valdininkus, tačiau tam jau reikia premjero rankos. Kuriam jų „skaudėjo“ dėl Lietuvos kaimo? Gal tik Algirdui Butkevičiui, kuris ir išprašinėjamas nėjo iš Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio kabineto, kol negavo bent dalies reikiamos sumos pieno ūkiams. Bėda, kad socdemai jau dešimtmečius nebeturi tokių Lietuvos kaimo patriotų, kokiais buvo šviesaus atminimo ministras Vytautas Einoris ar viceministras Albinas Ežerskis, o su politikos „piemenimis“ toli nenuvažiuosi.

O štai Prezidentūra, svajojusi apie sprendinį – Regionų ministeriją – prieš metus organizavo didelį pasitarimą. Deja, ir ten supratimas apie regionus bei jų politiką remiasi teisės aktu, kuris eliminuoja kaimų teritorijas su visais ūkiais iš regionų. Vaizdžiai kalbant, regionai ponams Prezidentūroje prilygo... olandiško sūrio skylutėms, tad su tokiu fragmentuotu mąstymu – nė iš vietos. Paklauskime – kodėl nacionalinis biudžetas nėra pakankamai „riebus“? Todėl, kad ir kvalifikuotos darbo jėgos trūksta. Kodėl jos mažai? Kad daug jaunimo išemigravo, o kaimas nepriaugino. Kodėl vaikų kaime mažai? Todėl, kad smulkieji ir vidutiniai ūkiai gavo per mažai paramos ir išsipardavė. Kodėl taip nutiko? Nes nacionalinis biudžetas per menkas, o ir stambiausiems grūdininkams bei perdirbėjams su prekyba pernelyg daug teko – šie nusavino visos ūkininkijos sukurtos vertės didžiąją dalį. Ratas užsidaro, nes Lietuvos valstybėje ir Briuselyje stigo sveiko proto bei politinės valios, o dabar ne tik Seime verkiama dėl demografinės duobės bei karštligiškai mąstoma, kaip stabilizuoti lietuvių skaičių  ties... 2,4 mln. riba.

Betgi ir sveikiau mąstančio Seimo Kultūros komiteto pirmininko Kęstučio Vilkausko „kibucų“ įteisinimo idėją, pasak kurios, jaunos šeimos lengvatinėmis sąlygomis galėtų bandyti kurtis valstybinės žemės lopinėliuose, seimūnai atidėjo tobulinimui, gal ją net matydami „korta“ prieš savivaldos rinkimus.

Kaimo vietovėse gyventi, jei vairuoji automobilį ir kelias ne itin duobėtas, gera, nes ten daug pievų, dangaus ir debesų, gryno oro bei saulės, kad ir darbas žemės ūkyje bei savam darže ir sode nelengvas, pinigas ne taip paprastai duodasi, o ir purvo po lietaus ar atlydžio daugiau nei mieste. Tačiau žmogaus gyvenimo trukmė kaime vidutiniškai ilgesnė dešimčia metų, tai ar neateis laikas, kai migracijos srautai stipriai pasisuks atgalios?

Nereikia stebėtis ir dėl to, kad naujieji kaimo likučių lietuviai yra su kultūrininkais. Kol neliečia jų „lesyklos“ su europiniais euriukais, šie parankūs, nes dėmesį nukreipia visai kitur. O laisvosios rinkos iškraipymai, ekonomikos sektorių oligopolizacija, stambesnių „savų“ protegavimas, korupcija ir nepotizmas senokai yra ir Lietuvos kasdienybė. Ir nesvarbu, kad trumpai pabuvęs ministru Ignas Adomavičius savo tikru, nesuvaidintu emocionalumu visiškai netiko į „kalbančiųjų galvų“ standartą, betgi jis bandė nuoširdžiai kalbėti apie vargingesnius, kuriuos mūsų naujieji kultūrininkai akivaizdžiai yra „nurašę“.

Todėl artėjančiuose savivaldos rinkimuose etiketė „Žemaitaitis yra totalus blogis“ provincijoje nesuveiks, nes jis dar kartą sakys kaimo varguomenei tiesą: „Jus elementariai apšvarino Vilniaus mafija. Ir ne vienu milijardu.“

Kultūrininkams, kurių vedliai turi ir savų „lesyklėlių“ interesų, kažkuo labai jau patinka ir LRT. Aš irgi mėgstu nemažai jų meniškų ar istorinių laidų, tačiau kol „LRT plius“ tarp kultūros ir meno tebedėlios lygybės ženklą ir nepradės rengti meninės kultūros laidų apie jos vyksmus kaimyninėje Latvijoje bei toliau atsirašinės, nors buvo LRT vadovybei pirštu parodyta į Seimo aprobuotus dokumentus, tol S. Konarskio gatvės televizijos – LRT – negalėsiu laikyti nacionaline. Žydų, ukrainiečių, rusų, baltarusių, lenkų bendruomenės turi savo savaitines kultūrines laidas, o latviai ignoruojami. Štai jums ir visa baltų vienybė, nekalbant apie mūsų kultūros atašė neturėjimą Rygoje.

Dabar dar sunku pasakyti, kur iš gatvių pasuks ir kuo išvirs šis visas kultūrininkų gaivalas. Iš vienos pusės – jauna energija, tarp vedlių – režisieriai, o tai reiškia, kad jie įvaldę bent savų teatrinių ar kino studijų scenų konstruktyvų valdymą. Bet ar pasirodžius naujiesiems gelbėtojams neteks prisiminti – „Drakonas mirė. Tegyvuoja naujas drakonas!“

Šiuo metu vyraujanti protesto, griovimo ir ardymo energija su esama Lietuvos valstybės strategija, kurios tikslas yra tapimas reklamine... „Šiaurine žvaigžde“, toliau veda į tylų hedonistinį demografinį susinaikinimą, juolab visas žadamas pinigines lengvatas šeimoms susižers tie, kurie labai sutartinai moka kelti kainas, netgi iš anksto.

Tai kodėl kultūrininkai nori tokios Lietuvos ir tokio jos kaimo?

Kiekvieno tikro išsilavinusio inteligento-mąstytojo, tyrėjo prievolė yra būti ne tik  konstruktyvioje opozicijoje kiekvienai valdžiai, bet ir visokio plauko judėjimams bei visoms partijoms, kurios nori brutaliai nugriauti tas valdžias, nes jos yra teisėtai šalies piliečių išrinktos.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.