Kol sodyboje šėlsta vaikai...

Kaip įkurdinti vaikų zoną, kad sodyba vis tik išlaikytų savo stilių?

Pirmiausia – nusiraminti ir dar kartą peržiūrėti viską, ką siūlo pardavėjai, pasvarstyti, ar tikrai viskas negražu ir ar tikrai viskas reikalinga. O išsirinkus tai, kas mažiausiai trikdo, prisiminti, kad ramybę sode užtikrins ne arbatinių rožių ir levandų jūra, o saugios ir visada matomos atžalos.

Esate minėjusi, kad vaikai diktuoja sodybos dizainą. Vaikų zona turėtų būti matoma iš visur. Kaip tai suderinti su tėvų noru sukurti stilingą namų aplinkos erdvę?

Jei tėvai nori pasidžiaugti poilsiu sode, turėtų pirmiausia pa­sirūpinti, kad vaikai būtų saugūs ir matomi iš bet kurios vietos. Lygiai taip, kaip į vaikus atsižvelgiame įrengdami namų interjerą, kompromisas būtinas ir sode. Juk neapstatysite namų vitrinomis su krištoliniais indais, kai mažylis bėgioja kosminiu greičiu ir ne visada pataiko ten, kur planavo! Tas pats galioja ir sode.

Kita vertus, sprendimus, kas bus vaikų zonoje, kokios vyraus medžiagos ir spalvos, priima tėvai. Ar ten bus daugiau natūralaus medžio, ar griežto, viską atlaikančio metalo, ar linksmo, spal­voto plastiko, kokios bus spalvos ir kaip jos derės su želdynais bei architektūra – visa tai renkasi suaugusieji. Taigi vaikų zoną iš dalies įmanoma pritaikyti ir prie tėvų skonio, ir prie bendros sodybos koncepcijos.

Be to, nepamirškime, kad viskas praeina. Vaikų zona aktuali, kol jie užauga, po to ją galima perdaryti į želdyną, pritaikant prie jau esančių, arba tiesiog užsėti veja.

Kokie elementai – be sūpynių ir smėlio dėžės – rodo, kad sodas įrengtas galvojant apie vaikus?

Vaikams gali būti skirtas medinis namelis, baseinas, batutas. Galima pastatyti palapinę, o sodininkavimo įgūdžiams lavinti įrengti pakeltą lysvelę. Vaikus džiugina lesyklėlės, paukščių gir­dyklos, inkilai, vabzdžių ir ežiukų viešbučiai, leidžiantys stebėti gyvūnus. Augalai, kurie pritraukia drugelius – budlėjos, ežiuolės – taip pat suteiks džiaugsmo atžaloms, ir tai nebūtinai turi būti vaikų zonoje. Veja, po kurią galima bėgioti basomis, takai, kurių danga leidžia važiuoti dviračiu ir nėra apsodinti sužeisti galinčiais augalais (parko rožėmis ar panašiai), jeigu vaikas netikėtai kristų.

Kokie augalai vengtini sode ir kokius rekomenduotumėte sodinti?

Vengti reikia labai nuodingų augalų, jų sąrašus galima rasti internete. Net mažas tokių augalų kiekis yra pavojingas. Tarp jų – paprastasis ricinmedis, tabakas, juodžolės, ožekšniai, narcizai, durnaropė, paprastoji rusmenė, labai mėgstama kaimiško tipo gėlynuose. Dėl gražių, skaniai atrodančių uogų nerekomen­duojama sodinti pakalnučių, šunvyšnių. Jos nesodinamos prie vaikų įstaigų ir soduose, kur laksto mažieji – ikimokyklinukai, pradinukai.

Be abejo, visada būtina mokyti vaikus, kas nevalgoma, taip pat, kaip tai darė mūsų tėvai, nes bet kurie maistui neskirti augalai gali būti šiek tiek nuodingi ir sukelti grėsmę suvalgius didesnį kiekį.

Vertingiausi augalai pirmiausia tie, kurie veda valgomas uogas ir vaisius (šilauogės, serbentai, sausmedžiai, avietės, braškės, žemuogės, obuoliai, kriaušės, slyvos, vyšnios ir t. t.). Taip pat vaistažolės, gėlės, auginančios kvepiančius žiedus, lapelius (melisos, mėtos, ramunėlės). Per kvapus vaikai taip pat susipa­žįsta su augalais, jų teikiama nauda ir apskritai su gyvąja gamta.

Vaikus labai domina vabzdžių viešbučiai, bet ar jiems vieta sode su mažais vaikais? Kokie jie turėtų būti, kur stovėti?

Vabzdžių viešbučiai tikrai papildo sodą ir skatina vaikus pa­žinti, mylėti gamtą. Tačiau prieš įrengiant juos savo sode, reikia atsižvelgti į tai, ar vaikai neturi alergijų vabzdžių įgėlimams. Net jei vaikai nėra alergiški, vabzdžių viešbučius rekomenduočiau statyti vaikams matomoje, bet lengvai neprieinamoje vietoje – pačiame želdyne tarp augalų arba pakabinti ant sienos ne mažiau kaip 1,5 metro aukštyje.

Vaikai smalsūs, jie nori viska pačiupinėti. Tad reikėtų jiems paaiškinti, kad liesti ir trikdyti vabzdžių negalima. Jie turi jaustis saugiai, kaip ir patys vaikai.

Turiu mažų vaikų, bet įsigijau sodybą su tvenkiniu – kokios būtų rekomendacijos, negi tvenkinį užpilti?

Tvenkinys tikrai pavojingas sodyboje, kurioje yra mažų vai­kų. Tokiu atveju pirmiausia teks susitaikyti, kad savo mažylius reikės itin akylai stebėti, nė minutei neišleisti iš akių. Taip pat vaikams privalo būti žinoma aiški taisyklė, kad tvenkinio zona jiems vieniems yra griežtai draudžiama.

Šiokia tokia apsauga – aplink tvenkinį pasodinti augalai, nelei­džiantys lengvai pasiekti vandens. Žinoma, labiausiai apsaugotų segmentinė tvora. Susigriebusiems už galvos dėl būsimo sklypo vaizdo galima priminti, kad viskas dėl vaikų saugumo ir tik tol, kol jie užaugs.

Kokios dar galėtų būti sodo planavimo, mažosios archi­tektūros klaidos?

Mažojoje architektūroje neturėtų būti aštrių kampų, nusu­kamų detalių, nestabilių suolų ar šviestuvų – nieko, su kuo ar greta ko žaisdami vaikai galėtų susižeisti. Taip pat nekoks spren­dimas – didelis želdynų kiekis. Viena vertus, bus sudėtingiau stebėti mažuosius, antra vertus, vaikams reikia erdvės lakstyti. Rekomenduočiau palikti daugiau vejos. Ateityje vietoje jos bus galima įrengti gėlynus, daržus ar kitaip apželdinti.

Vaikai auga, smėlio dėžės ir čiuožyklos tampa nebeaktu­alios. Kaip tada transformuojasi sodas?

Tai priklauso nuo žmonių poreikių. Gali atsirasti dar viena poilsio zona ar įrengti pageidaujami želdynai. O galima tiesiog išplėsti esamos vejos plotą. Pasirinkimų daug, o sprendimas kiekvieną kartą individualus.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Joanos Bakūnės vizualizacijos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.