Kooperacija vis dar „buksuoja“

Kaip diena ir naktis

Šiandien vargu ar būtų galima surasti abejojančiųjų kooperacijos nauda, mat ji gali nulemti geresnes sąlygas rinkoje – susivieniję ūkininkai gali parduoti produkciją didesniais kiekiais, derėtis dėl palankesnių kainų ir sutaupyti pirkdami sėklas, trąšas ar techniką. Kooperacija leidžia ūkiams bendrai investuoti į brangią techniką ir naujas technologijas, kurios atskirai būtų neįperkamos. O kur dar galimybės keistis patirtimi, inovacijomis ir gerąja praktika, taip didinant gamybos efektyvumą ir gerinant produkcijos kokybę. Be to, agroserviso kooperatyvai teikia įvairias paslaugas, pavyzdžiui, sėjos ar tręšimo darbus, leidžiančius smulkesniems ūkiams pasinaudoti modernia technika.

Deja, kooperacija Lietuvoje nėra itin populiari – į kooperatyvus yra įsitraukę tik apie 12 proc. ūkininkų. O štai Europos Sąjungos (ES) šalyse į kooperaciją įsitraukusių ūkių yra keliskart daugiau. Kitose šalyse kooperatyvai užima 60–70 proc. rinkos, o Lietuvoje tik 30 proc. pieno sektoriuje ir 17 proc. – grūdų. Skaičiuojama, kad ES veikia apie 130 tūkst. kooperatyvų, kuriuose dirba apie 4 mln. darbuotojų, bendra kooperatyvų metinė apyvarta viršija 1 trlj. Eur. Vakarų Europos šalyse – ES senbuvėse – ūkininkavimo tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą, o įsitraukimas į kooperatyvus yra savaime suprantamas reikalas, sukuriantis didesnį stabilumą ir sudarantis palankesnes galimybes vis labiau augančiai konkurencijai.

Pakartoti nepavyko

Parlamentaras, Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pastebėjo, kad tarpukariu žemės ūkio kooperacija Lietuvoje jau buvo savotiškas visos ekonomikos garvežys. Deja, okupacijos metais kooperacijos samprata buvo iškraipyta ir iš tikrosios kooperacijos žemės ūkyje nebuvo likę nieko. Paskelbus nepriklausomybę, ir vėl buvo užmojų Lietuvos žemės ūkyje įtvirtinti tikrąją kooperaciją. Žemės ūkio produkcijos gamintojai tapo žemės ūkio įmonių pajininkais, akcininkais. „Gaila, kad tuomet mes nesupratome, kokia tai yra vertybė, nes žemdirbiams buvo suteikta teisė turėti turto toje įmonėje, kuriai tiekė žaliavą, ir net dalyvauti jos valdyme. Tačiau mažieji akcininkai nesugebėjo ir nenorėjo burtis į vieną būrį, verslūs veikėjai supirko pajus bei akcijas, o žaliavos tiekėjai liko be nieko. Kaip ir be gero kooperacijos prado“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė K. Starkevičius.

Pasak jo, vėliau valstybė atskiriems kooperacijos projektams nors ir skirdavo lėšų, tačiau pinigai patekdavo ne į kooperatyvų rankas ir būdavo panaudojami neefektyviai. Nors ir kūrėsi pavieniai kooperatyvai, tačiau dažniausiai jų iniciatoriai buvo buvę pieno punktų surinkėjai, kurių siekis buvo kuo daugiau supirkti pieno iš smulkiųjų gamintojų. Vieni tokių kooperatyvų išliko, kiti – sunyko.

„Manau, kad jau atėjo laikas kurtis ir tikriesiems žemdirbių kooperatyvams. Pirmoji kregždė – „Pienas LT“, į kurį susibūrė patys ūkininkai, gavo solidžią valstybės paramą ir jau kurį laiką sėkmingai veikia. Yra ir daugiau besikuriančių panašių kooperatyvų kitose srityse. Tačiau to neužtenka. Atėjo metas, nes ir ūkininkai tam pribrendo. Girdėjau apie ketinimus burti kooperatyvą, kuris užsiimtų ne tik bulvių auginimu, bet ir jų perdirbimu į krakmolą, taip pat ir gyvulininkystės srityje. Bet kaip bus – parodys laikas“, – kalbėjo parlamentaras.

Reikėtų korekcijų

KRK pirmininkas, buvęs europarlamentaras Bronis Ropė ŪP pripažino, kad kooperacija Lietuvos žemės ūkyje iš tikrųjų žengia pirmuosius, dar labai nedidelius ir nedrąsius žingsnelius. „To priežasčių, ko gero, yra daug. Svarbiausia, kad iki šiol didžiausio valdžios dėmesio, bet ne kontrolės, sulaukdavo žemės ūkio produkcijos perdirbimas ir prekyba, kurie Lietuvoje monopolizavosi. Monopolinės struktūros pradėjo diktuoti savo sąlygas žemės ūkio produkcijos gamintojams ir paliko galimybę žemdirbiams burtis tik į pirminės gamybos kooperatyvus. Buvo bandymų susibūrus į kooperatyvus užsiimti ir žemės ūkio produkcijos perdirbimu, tačiau dažniausiai stambieji monopoliniai perdirbėjai rasdavo būdų, kaip atsikratyti konkurentų“, – pastebėjo KRK pirmininkas.

Anot jo, matyt, jau pribrendo laikas dar kartą susėsti politikams, savivaldybių, žemdirbių organizacijų atstovams ir dar kartą pasišnekėti apie kooperacijos ateitį kaime. Mat jau dabar kai kuriuose šalies regionuose kyla iniciatyvų burti žemdirbių kooperatyvus, kurie užsiimtų ne tik žemės ūkio produkcijos gamyba, bet ir perdirbimu, prekyba. „Tokias iniciatyvas reikėtų paremti, padėti jiems sukurti ir perdirbimą, ir prekybą, nes jei nevaldai visos grandinės nuo pirminės gamybos iki prekybos, esi priklausomas nuo kitų. Kai pats valdai visus procesus ir galutinę produkto kainą, tada jau turi galimybę pajamas paskirstyti taip, kad jos padengtų visus pirminės gamybos, perdirbimo ir pardavimo kaštus“, – tvirtino B. Ropė.

Dirbant europarlamentaru, jam teko pabuvoti ne vienoje šalyje, susipažinti su tų šalių žemės ūkio kooperatyvų veikla. Tad pastebėjo, kad Lietuvoje yra būtina koreguoti kooperatyvų veiklą nustatančius teisės aktus.

Ne visi vienodi

Jau ne vienus metus Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvai yra skirstomi į pripažintus ir nepripažintus. Rugsėjo 30 d. duomenimis, Lietuvoje veikė 56 pripažinti kooperatyvai, daugiausia grūdininkystės ir gyvulininkystės srityse. ŪP jau ne kartą aprašė įvairias istorijas, pasakojančias apie žemės ūkio kooperatyvų vargus, kol jie tapdavo pripažintais. Todėl jau kurį laiką viešojoje erdvėje tarp žemdirbių netyla diskusijos, ar iš tikrųjų reikėtų tokio žemės ūkio kooperatyvų skirstymo, gal pakaktų, kad žemės ūkio kooperatyvais būtų registruojami tik tie kooperatyvai, kurių nariai gamina žemės ūkio produkciją, o pajamos iš žemės ūkio veiklos, paslaugų žemdirbiams sudaro daugiau kaip pusę jų pajamų.

Parlamentaras K. Starkevičius teigė, kad vis tik nuostata skirtyti kooperatyvus į pripažintus ir nepripažintus bent jau kol kas dar turėtų išlikti, nes pagal jas pienininkystės srities kooperatyvo nariai turi turėti karvių ir verstis pienininkyste, kad kooperatyvas būtų pripažintas. Kitaip pretenduoti į paramą kooperatyvams galės bet koks kooperatyvas, pasivadinęs žemės ūkio kooperatyvu. „Kol kas skirstymas turėtų išlikti. Tik tuomet parama žemės ūkio kooperatyvams bus skirstoma tikrai skaidriai ir ji iš tikrųjų atiteks kooperatyvams, o ne papuls į rankas apsukrių veikėjų, sukūrusių „popierinius“ kooperatyvus. Pripažinto kooperatyvo statusas yra savotiškas saugiklis“, – aiškino K. Starkevičius. Jo teigimu, prieš keletą metų jau buvo bandymų sumažinti reikalavimus žemės ūkio kooperatyvams, tačiau Seimui pavyko tam užkirsti kelią, nes siūlomos įstatymų pataisos būtų leidusios koncentruoti kooperatyvų kapitalą, pažeidžiant narių lygybės principą.

KRK pirmininkas B. Ropė minėjo, kad jis nebūtų taip kategoriškai nusiteikęs. Anot jo, dar reikia gerai išanalizuoti situaciją ir tik tada priimti vienokius ar kitokius sprendimus. „Reikia, kad patys žmonės norėtų permainų. Todėl reikėtų, kad žemdirbių organizacijos keltų jiems kylančias problemas, apie jas informuotų politikus bei bandytų nors kiek plačiau žvelgti į ateitį. Šiandien organizacijos daugiausia dėmesio skiria pirminės gamybos grandžiai, tarsi nustumdami į šoną perdirbimą, prekybą, užuot susikooperavę ir ieškoję būdų, kaip iš tikrųjų padidinti produkcijos pridėtinę vertę ir savo pajamas“, – tvirtino KRK pirmininkas.  

Pasigenda vizijos

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. spalio 28 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.