Ashburn +0,1 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 28 Sau 2023
Spausdintų leidinių prenumerata
Ashburn +0,1 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 28 Sau 2023

Kražių veidai: partizanės Liepsnos portretas

2023/01/01


Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre pristatytas antrasis Studijos GIN-DIA Kražiuose įkūrėjų Dianos ir Gintauto Stungurių sumanyto ciklo „Kražių veidai“ dokumentinis filmas. Dokumentinėje apybraižoje „Julijona Zybartaitė- Žibutienė – Liepsna“, pasakojama apie 96 metų Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanę ir partizanų ryšininkę, turėjusią Liepsnos slapyvardį, penkeriems metams nuteistą ir kalėjusią Permės lageryje, šiuo metu gyvenančią savo senelių statytoje sodyboje Papleksnių kaime.
Akimirka iš filmo premjeros : Julijona Zybartaitė -Žibutienė su filmo autoriais režisieriumi Gintautu Stunguriu ir scenariste Diana Stunguriene. G.Stungurys nupiešė Julijos Žibutienės portretą.

Kražių krašto perlas

Dokumentinės apybraižos kūrėjai Diana ir Gintautas Stunguriai sako, jog Julijona Zybartaitė – Žibutienė – tikras Kražių krašto perlas. Scenarijaus autorė ir režisierius džiaugiasi, jog spėjo dar gyvą pakalbinti rezistencinės kovos dalyvę ir svarbių pokario kovos už laisvę įvykių liudininkę.

„Filmuojant nebuvo jokių problemų. Julijona – dar labai gyvybinga, turi humoro jausmą, gražiai dainuoja savo kurtas dainas ir deklamuoja eiles apie partizanus, sklandžiai pasakoja. Ji – atvira, vaišinga, mėgsta bendrauti, pripratusi prie dėmesio. Kai prasidėjo Atgimimas, jos durys nuo lankytojų neužsidarydavo. Duodavo interviu žurnalistams. Savo prisiminimus papasakojo muziejininkams, Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos mokiniams, rašantiems tautosakos darbus“, – įspūdžiais dalijasi Diana Stungurienė.

Apie Papleksnių kaime gyvenančią partizanę Stunguriai sužinojo iš Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centro direktorės Linos Mikalajūnaitės. Susisiekė su jauniausiąja jos dukra Snieguole, klausė, ar bus įmanoma su mama susikalbėti. Dukra patikino, jog 96 metų mama dar gyvena savarankiškai, augina gėlių, pajėgia prižiūrėti daržus, verda obuolienes, žiemai konservuoja kompotus. Į savo namus pasikvietusi globoja vienišą senolę Jadvygą Vaitkienę.

Jau šių metų gegužę prasidėjo kūrybinis procesas. Pirmasis filmavimas surengtas per Julijonos Zybartaitės – Žibutienės gimtadienį. Mat, tąsyk į seną, dar jos senelių statytą trobą suėjo ir suvažiavo vaikai, anūkai, proanūkiai. Buvo galima kiekvieną pakalbinti.

96-as Julijos Zybartaitės – Žibutienės (pirmoje eilėje centre) gimtadienis, Papleksnių kaime tarp vaikų, anūkų ir proanūkių. Studijos Gin-Dia nuotrauka

Papleksniuose vyravo patriotinės nuotaikos

1926 metais gimusi Julijona Zybartaitė – Žibutienė dar neblogai mena Papleksnių kaimą vaikystėje. Čia gyveno daug šviesių žmonių, net Kauno policijos komisariato viršininkas. Aktyviai veikė jaunųjų šaulių būrelis. Kaime jie buvo įsirengę šaudyklą. Julijona jau būdama devynerių metų šaudydavo į taikinį.

Julijonos mama buvo siuvėja. Amato išmokė ir dukrą. Vėliau siuvėjos amatas Julijonai labai padėjo dirbant partizanų ryšininke. „Stribų panelėms pasiūdavau gražių suknių, o jos išsipasakodavo, kokias operacijas ir pasalas žada rengti jų kavalieriai prieš partizanus“, – mena J. Žibutienė.

Ramų tarpukario Lietuvos gyvenimą sujaukė karas, vėliau sunkūs pokario metai.

Julijonos tėvų kieme šurmuliavo ir rusai, ir vokiečiai. Kad liktum gyvas, reikėjo įtikti ir vieniems, ir kitiems.

Tačiau, kai po karo prasidėjo sovietų okupacija, Papleksnių kaimo gyventojai, ypač jaunimas, labai priešinosi, negalėjo susitaikyti. Daugelis išėjo į mišką.

Papleksnių kaimas. Julijona Zybartaitė savo tėvų sodyboje tarp šermukšnių su partizanų rėmėjais-kaimynais iš gretimų kaimų: iš kairės: fotografas Benediktas Kšenavičius ir siuvėjas Stasys Keina. Julijonos Zybartaitės – Žibutienės asmeninio albumo nuotrauka

Liepsna

Į mišką išėjo ir Julijonos brolis, devyniolikmetis Stanislovas. Partizanai būrėsi Jucevičių miške. Savo būrį pavadino „Aitvaru“. Prie jų veiklos prisidėjo ir Julijona. Ji virė partizanams valgį, skalbė miško brolių drabužius. Dalijosi sužinota informacija. Julijonai buvo suteiktas slapyvardis Liepsna.

Traukdamiesi vokiečiai Papleksnių gyventojams paliko daug ginklų. Tuos ginklus Julijonos broliai paslėpė griovyje. O vėliau jais pasinaudojo partizanai.

Drąsi mergina rusiškomis dainomis ir kitais būdais nukreipdavo nuo savęs enkavedistų dėmesį. Iš pradžių niekas neįtarė, kad ji padeda partizanams. Kad ji su broliu ir kaimynu ant Girgždūtės piliakalnio iškėlė Lietuvos trispalvę. O Lietuvai iškovojus nepriklausomybę pirmoji iškėlė Lietuvos vėliavą, kurią pati pasiuvo, sukarpiusi savo sijoną ir palaidinukę.

Bet Julijona pasakoja nenorėjusi būti vien padėjėja ir ryšininke. Prašiusi kuo sunkesnės užduoties. Važiuodama į Vaiguvą atlikti vieną iš tokių užduočių pateko į stribų pasalą. Nuo to laiko pateko ir į okupantų akiratį, pradėta sekti.

Kartais enkavedistai ją suimdavo, tačiau nieko nepešdavo. „Tylėjau kaip kapas. Badavau protestuodama“, – mena partizanė. Dažnai jauną merginą gelbėdavo ir humoro jausmas, nepasidavimas baimei. Okupantai ir jų talkininkai, neradę pakankamų įrodymų, pasimesdavo ir vėl paleisdavo.

J. Zybartaitė kalėjo Šiaulių, paskui – Klaipėdos kalėjimuose. Kartą Morzės abėcėle bendraujant su kitais kaliniais ją užklupo prižiūrėtojas, kalinių vadinamas Raudonikiu. „Jis išvedė mane į prausyklą. O aš eidama rėkiu: „Broliai, lietuviai, laikykimės!“ Raudonikis norėjo mane nutildyti, apstumdė, o aš jį stūmiau atgal, nuplėšiau antpečius.“

Po tokio išsišokimo Julijonos laukė karceris, kuriame praleido tris paras.

Julijona prisimena, jog rusai prižiūrėtojai kartais būdavo švelnesni už išdavikus, jų talkininkus lietuvius. Išgirdę kalines dainuojant rusai tik paprašydavo: „Dievuški po tyše“ („Mergaitės – tyliau“). Tuo tarpu lietuviai ant jų rėkdavo, kartais grasindavo bausmėmis.

Optimizmo bet kokiomis aplinkybėmis neprarandanti partizanė Liepsna kalėjimo kamerą ir begales laisvo laiko išnaudojo kūrybai. Kūrė eilėraščius ir dainas.

Deja, likimo smūgių neišvengė. Nuteista penkeriems metams lagerio. Buvo išvežta į Permę, kur praleido visą bausmės laiką.

Dar liūdnesnis likimas laukė jos brolio Stanislovo. Enkavedistai ragino partizanus ateiti, prisipažinti dalyvavus pasipriešinimo kovoje ir tikino, jog bus atleista. Miško broliai galėsią dirbti, kurti šeimas, ramiai gyventi. „Aitvaro“ būrys išbandyti, ar enkavedistai sako tiesą, pasiuntė jauniausią savo narį Julijonos brolį Stanislovą, tikėdamiesi, jog devyniolikmečio tikrai niekas nebaus. Deja, vaikinas iš NKVD būstinės taip ir negrįžo. Kalbama, kad buvo sušaudytas.

Apie partizanės veiklą ir jaunatvišką savo gyvenimą ponia Julijona rašė dienoraštį. Prieš tremtį dienoraštį užkasė po šuns būda. Tačiau grįžusi jo jau neberado. Keturkojis tuos užrašus iškasė, o vėjas išnešiojo po puslapį – brolis surinko ir sudegino visas nuotraukas ir dienoraščius, kad apsaugotų savo šeimą, neužtrauktų bėdos. Brolio anyta verkė, tai matydama: dega Julytės gyvenimas.

Dalį prisiminimų partizanė padovanojo Karklėnų mokyklos kraštotyros muziejui. Mokyklą dabar uždarė. Kur nukeliavo jos prisiminimai, partizanė nežino.

Nenustojo liepsnoti

Į gimtąjį Papleksnių kaimą iš Permės lagerio Julijona grįžo jau po Stalino mirties. Ėmėsi savo senojo siuvėjos amato. Pasiūti vaikams drabužių ją paprašė kaimyniniame Spirgiukų kaime gyvenantis našlys Antanas Žibutis. „Taip ir susidraugavome, – mena partizanė. – Našlys buvo dvidešimčia metų už mane vyresnis. Bet giminės pradėjo įkalbinėti – esą prie Žibučio niekuomet nebadausi.“

A. Žibutis augino tris mažamečius vaikus. Julijonai tų mažuliukų pagailo. Patys mažiausieji vargu, ar būtų išgyvenę be mamos. Ištekėjo už A. Žibučio. Su juo susilaukė dar keturių vaikų. Išaugino visus septynis.

Atrodo, jog Liepsnos slapyvardis Julijonai tiko ne tik kaip partizanei, bet ir kaip žmonai, moteriai, vaikų motinai. Regis, ji ne gyvena, o liepsnoja iki šiol – visą netrumpą savo amžių.

Grįžus iš tremties, darbas degte degė jos rankos. Ėjo į darbą, prižiūrėjo savo gyvulius, siuvo, per naktis verpė ir mezgė, guldavo trečią, keldavo penktą valandą. Vasaromis sodyboje priimdavo anūkus, kurie vis dar mena močiutės keptas duonos varneles su šiltu pienu.

Augino gėles. Prieš vestuves jaunuosius vežančius automobilius išpuošdavo gėlių girliandomis. Visą kaimą aprūpindavo rūtomis. Laidotuvėms padarydavo krepšelius. Sugebėdavo suleisti vaistus tiek žmonėms, tiek gyvuliams. „Nebuvo darbo, kurio negalėčiau išmokti,“ – energingai pasakoja ponia Julijona, dar ir šiandien kupina viduje degančios gyvenimo ugnies.

Darbštumo, tvarkos, drausmės, pamaldumo mokė ir savo vaikus. Anuomet jie kartais pykdavo dėl mamos darbštumo ir griežtumo, o šiandien ją dievina. Džiaugiasi tėvų namuose įgytomis gyvenimo pamokomis.

„Į močiutės sodybą atvažiuodavome tarsi prie šilto židinio. Čia patyrėme daug meilės. Augome išpuošti. Ji prisiūdavo mums drabužėlių, mama gražių dalykėlių numegzdavo“, – vaikystę prisimena partizanės anūkė Henrika Žibutytė – Milevska.

Filme kalbinti ir kiti J. Žibutienės vaikai: Lina Žibutytė – Pažarauskienė, Snieguolė Žibutytė – Korsakienė, sūnūs Algirdas ir Rimas, Danutė Žibutytė –Ragauskienė, Genė Žibutytė – Baškienė, (dukra Angelė jau mirusi), anūkas Žygimantas Žibutis, Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos mokytoja Emilija Kvietkuvienė, jos mokinė, rašiusi tiriamąjį tautosakos darbą apie moterų rezistencines kovas Viktorija Dirmeikytė – Gelžinienė, vieniša likusi Spirgiukų kaimo gyventoja Jadvyga Vaitkienė, kurią į savo namelius pakvietė Julijona Žibutienė.

J. Žibutienės vyras nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės, mirė 1984 metais. Sudegė ir Žibučių troba Spirgiukų kaime. Julijonai teko grįžti į Papleksnius, kur dar tebestovėjo jos senelių sodyba.

Po 1990 metų Kovo 11 – osios Julijona trispalvės spalvomis išpaišė savo gimtinės akmenį. O ant kito akmens užrašė: „Čia įmintos mano tėvų ir senelių pėdos“.

Sodybos pakrašty šalia vieškelio, vedančio į Karklėnus, partizanams – bendražygiams Julijona pastatė kryžių – paminklą jų rezistencinėms kovoms atminti. „Negaliu numirti, kol nepastačiau paminklo partizanams“, – prieš keliolika metų (2008 m.) sakė Julijona, kalbinama Kelmės krašto muziejaus muziejininko Rimanto Servos. Muziejaus medžiaga taip pat panaudota kuriant filmą.

Dviejų dalių filmas „Julijona Zybartaitė – Žibutienė– Liepsna“ piešia partizanės ir moters bei Motinos portretą. „Tai prisiminimų pynė apie sudėtingą, kančios ir optimizmo persunktą būtį, skirtingas epochas, formavusias asmenybę, ir galiausiai sulauktą Lietuvos nepriklausomybę, kuri tarsi įkvėpė filmo heroję naujam gyvenimui“, – mintimis apie savo kūrinį dalijasi Diana ir Gintautas Stunguriai.

 

Skrastas.lt

Dalintis

2023/01/28

Valstybė smūgiuoja veislininkystei – atsikrato įmonių

Veislininkystės įmonių privatizavimą žemdirbių atstovai vadina istorine klaida ir pabrėžia, kad nacionalinę veislininkystę žlugdyti gali tik labai netoliaregiška valdžia. Šioms įmonėms aukciono plaktuku mojavo dar ankstesnės kadencij...
2023/01/28

Žalumynai ant palangės: nestandartiniai sprendimai

Žalumynų ant palangės galima užsiauginti ir taip, kad jie puoštų namus – tarkim, svogūnų laiškų saldaininėje su akmenukais. Salotoms galima suteikti antrą gyvenimą, o imunitetą sustiprins ir švieži morkų lapeliai.
2023/01/28

Trąšų rinka: ar po sunkių 2022-ųjų galime tikėtis geresnių 2023 metų?

Praėjusieji metai trąšų rinkai buvo sudėtingi. Įtampa dėl kylančių kainų rinkoje buvo jaučiama jau 2021-ųjų pabaigoje. O 2022 m. vasarį, prasidėjus karui Ukrainoje, situacija tapo dramatiška. Agroverslo bendrovės „Agrochema&ldq...
2023/01/28

Lietuviškos simfonijos pradininką primena viena Plungės gatvė

Juozas Žilevičius – vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, muzikologas, kultūros veikėjas. Simfonija f-moll, kuri buvo parašyta 1919 m., o po kelerių metų atlikta Kaune – laikoma pirmąją lietuviška sim...
2023/01/28

Ūkininkavimas – perspektyvus verslas

„Nepamenu, kiek tada man buvo metų, dar nedaug, tėvų draugų ūkyje padėjau rinkti akmenis. Nusibodo man tas darbas ir nusprendžiau eiti namo, pareikšdama: „Būsiu ūkininkė, bet akmenų nerinksiu. Ūkininke tapau, bet akmenis vis tie...
2023/01/28

Tėvų ir vaikų santykiai: atviri klausimai bei pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusią spyną

Kristina su vyru augina 4 vaikus, vyriausiam dabar 16 metų, o jauniausiam – 7-eri. Baigusi finansų mokslus ir ne vienerius metus dirbusi projektų vadove, šiuo metu moteris vis giliau neria į sritį, susijusią su vaikais. Ji antrus metu...
2023/01/28

Pusryčiai – hamletiškas klausimas

Valgyti pusryčius ar nevalgyti? Tokios mintys aplanko bent pusę mūsų ryte. „Pusryčius suvalgyk pats“, – teigia patarlė, o jai pritaria ir šiuolaikinė dietologija. Kai reikia skubiai nuspręsti, ką valgyti, o laikrodis rodo,...
2023/01/27

Radviloms priklausęs dvaras laukia naujų šeimininkų

Turto bankas paskelbė istorinių Buivydiškių dvaro rūmų aukcioną. Kelis šimtmečius garsiajai Lietuvos didikų Radvilų giminei priklausiusio dvaro dalis aukcione bus parduodama kovo pradžioje.
2023/01/27

Kviečia minėti Pasaulinę pelkių dieną

Artėjant Pelkių dienai, kuri minima vasario 2 d., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) nori atkreipti visuomenės dėmesį į vertingų pelkių bei šlapmžemių apsaugą.