Kultūros premija įvertinta kunigo kova už Šėtos krašto paveldą

Įvertinta atkakli tarnystė istorinei atminčiai

Kunigas R. Skrinskas Šėtoje ir aplinkinėse parapijose žinomas kaip nenuilstantis kultūros paveldo sergėtojas. Jis su stebėtina energija ir atkaklumu kovoja už nykstančių koplytstulpių, kapinių koplyčių, istorinių paminklų išsaugojimą, telkia bendruomenę, rašo prašymus institucijoms, renka parašus, ieško sprendimų. Taip pat kuria trumpus istorinius pasakojimus savo „Youtube“ kanale quko12345.

Šiemet pretendentų sąrašas buvo ilgas – tarp kandidatų netrūko aktyvių ir plačiai žinomų visuomenininkų iš visos Lietuvos. Tačiau komisijos vertinimu, būtent kuklaus, bet principingo R. Skrinsko veikla surinko daugiausia „pliusų“ – už nuoseklumą, realius darbus ir ištikimybę vertybėms.

Pats kunigas prisipažįsta, kad žinia apie apdovanojimą jam buvo netikėta.

„Apie tai sužinojau iš Vaido Banio. Net nežinojau, kad esu pasiūlytas. Man tai buvo visiška staigmena. Vadinasi, buvau priimtinas, ir komisija tam pritarė. Pirmiausia turbūt reikia padėkoti Vaidui“, – kukliai kalba laureatas. Kiekvienas buvęs nominantas turi teisę siūlyti kandidatus. Tie, kas ta teise pasinaudojo, sudarė sąrašą, iš kurio ir buvo renkamas laureatas.

Premija – užnugaris tęsti pradėtus darbus

Kunigas neslepia, kad premija jam svarbi ne kaip asmeninis įvertinimas, o kaip paskatinimas ir palaikymas.

„Tai daugiau pagalba nei apdovanojimas. Kai kreipiesi į institucijas, jau esi ne šiaip žmogus iš kaimo, o veikla įvertintas asmuo. Tai suteikia tam tikrą svorį ir užnugarį“, – sako jis.

Pasak kunigo, nuolatinė kova su biurokratinėmis kliūtimis ir finansavimo stoka reikalauja kantrybės. Kartais, norint atlikti net ir nedidelius tvarkybos darbus, tenka įveikti perteklinius reikalavimus.

„Norint paprasčiausiai perdažyti bažnyčios lubas reikia istorinių ir polichrominių tyrimų, projektų, leidimų. Mažai parapijai tai yra milžiniška našta. Tokie reikalavimai gal tinka turtingoms šalims, bet pas mus jie dažnai stabdo darbus“, – atvirai kalba R. Skrinskas.

Jo teigimu, didžiausia grėsmė kultūros paveldui šiandien – ne vien finansų stygius, bet ir abejingumas bei perteklinė biurokratija.

Paveldas – tai tapatybė

Kunigas įsitikinęs, kad rūpestis paminklais ir istorinėmis vietomis – tai ne tik estetinis ar religinis klausimas, bet ir tapatybės išsaugojimas.

„Istorinė atmintis jungia mus su praėjusiomis kartomis. Kai žinome, kas gyveno mūsų krašte, kuo jis garsus, atsiranda pasididžiavimo jausmas. Kaip didžiuojamės savo kalba, taip galime didžiuotis ir savo istorija – tik reikia ją atrasti“, – sako jis.

R. Skrinskas pabrėžia, kad domėjimasis savo šaknimis turėtų prasidėti šeimoje: kol gyvi tėvai ir seneliai, verta klausti, rinkti istorijas, kurti giminės medį.

Istoriškai „pateisinamas“ premijos užsibuvimas

Istoriko V. Banio teigimu, premijos „užsibuvimas“ Kėdainių, o ypač Šėtos krašte, yra istoriškai pagrįstas. Vieno iš premijos steigėjų – Tado Stommos – giminės atšakos apie pusantro šimtmečio gyveno Šėtos valsčiaus dvaruose.

„Iki šiol tebestovinčios Zabielščiznos dvaro sodybos kapinaitėse stovi koplyčia, kurioje palaidotas generolas Titas Stomma. Taip pat išlikusiame Šaciūnų dvarelyje gimė garsus XX a. antros pusės lenkų politikas, teisės profesorius Stanislovas Stomma. Jo tėvas, dvarininkas, rėmė lietuvių tautinį atgimimą, tačiau mirė gana anksti ir buvo palaidotas Šėtos kapinėse“, – istorija dalijasi V. Banys.

Jis taip pat pabrėžia, jog šios istorinės sąsajos dar labiau sustiprina simbolinę žinią – premija lieka krašte, kuriame susipina valstybingumo, kultūros ir atminties istorijos gijos.

Kunigo R. Skrinsko veikla primena, kad kultūros paveldas – tai ne tik seni pastatai ar paminklai. Tai mūsų savastis. O premija šiemet tampa ne tik įvertinimu, bet ir aiškiu raginimu: nenuleisti rankų.

Goda IVAŠKEVIČIŪTĖ / RINKOS AIKŠTĖ