Kuo ir kaip gyvena Kazachstano žemės ūkis?

– Sprendžiant iš Kazachstano prezidento kalbos bei susitikimo su kaimiškų regionų vadovais ir ūkininkais, žemės ūkiui šioje šalyje skiriamas išskirtinis dėmesys. Jūs daug kartų ten lankėtės, gerai žinote visą sektorių, tad smalsu sužinoti: kokios yra Kazachstano žemės ūkio tradicijos bei raida? Kiek valdžia išties rūpinasi šiuo sektoriumi?

– Daug metų esu Kazachstano garbės konsulas, teko daugybę kartų ten lankytis ir bendrauti įvairiuose formatuose tiek su valdžios, tiek ir su žemdirbių atstovais. Žinoma, teko daug važinėti po sritis bei rajonus ir stebėti, kaip ten vystosi žemės ūkis. Sovietų laikais Kazachstanas buvo gana varginga respublika, o gyventojų skaičius tuo metu siekė vos 12 mln. tokioje didžiulėje teritorijoje. Atgavus Nepriklausomybę, pirmasis šalies prezidentas Nursultanas Nazarbajevas iš esmės pakeitė požiūrį į šalies vystymąsi, o ypač į kaimo raidą: tam buvo skirtos milžiniškos lėšos ir prasidėjo ūkių privatizacija. Ūkiai buvo ne ištąsomi, kaip vyko pas mus, o normaliai privatizuojami visa apimtimi, kokie jie ir buvo. Per tuos 35 Nepriklausomybės metus gyventojų skaičius išaugo iki 21 mln. – buvo remiamos daugiavaikės šeimos, kryptingai skiriama socialinė parama ir teikiamas didžiulis dėmesys kaimo vystymuisi. Šalies vadovybė tradiciškai kasmet organizuoja tokius žemės ūkio darbuotojų bei kaimo vietovių (akimų) vadovų suvažiavimus, kuriuose ir apžvelgiama reali padėtis sektoriuje bei kalbama apie perspektyvas.

– Užsiminėte apie ūkių privatizaciją Kazachstane. Mes dažnai girdime, kas ir kaip pas mus „sugriovė kolūkius“. O kaip ten vyko šis procesas?

– Sovietmečiu Kazachstane vyravo tarybiniai ūkiai, bet ne kolūkiai. Privatizavimo metu susiformavo privatūs ūkiai, kurie jungėsi į bendroves ar kontroliuojančiąsias bendroves. Žinoma, ten taip pat buvo visko: vieni veikė sėkmingai, kiti bankrutavo, buvo perperkami ir pan., tačiau tuo metu susiformavo labai aiškus valdžios požiūris tiek į patį žemės ūkį, tiek ir į perdirbimo sektorių, maisto pramonę. Sovietmečiu man Maskvoje teko dalyvauti grūdų fondų dalybose ir galiu pasakyti, kad tuo metu Kazachstanas iš sąjunginio fondo gaudavo labai didelius kiekius grūdų, o Sovietų Sąjunga kviečius kasmet pirkdavo iš Kanados už valiutą – įsigydavo apie 56 mln. t, nes patys neužaugindavo. O šiandien vien tik Kazachstanas jau pats užaugina per 30 mln. t. Ir tai – ne riba. Tad dabartinės žemės ūkio politikos rezultatas tiesiog akivaizdus.

– Bet grįžkime prie Kazachstano prezidento susitikimo su ūkininkais. Štai jis savo kalboje teigia, kad per pastaruosius 10 metų valstybės parama, skirta ūkininkams, išaugo 10 kartų. Kaip tai pasireiškė tikrovėje?

– Įspūdingi skaičiai ir tikrai vertas dėmesio požiūris. Antai pas mus, kai buvo svarstomas biudžetas, melioracijai buvo paskirta 50 milijonų ir tai kilo didelis triukšmas, nors nuo tokių pinigų visai Lietuvos melioracijai tiesiog katinas apsiverktų... Man labai keistas tokių „intelektualų“, jaunimo, o ir kai kurių žurnalistų požiūris į žemės ūkį – jie gal įsivaizduoja, kad duona auga „Maximos“ lentynose, o žemės nereikia nei dirbti, nei tręšti, nei sėti, nei melioruoti... Niekam nieko nereikia, bet valgyti kažkodėl visi nori. Kazachstane nuo pat Nepriklausomybės pradžios dėmesys žemės ūkiui buvo išties didžiulis, o prezidento K. Ž. Tokajevo laikais šis dėmesys dar labiau sustiprintas. Dabar skiriamos milžiniškos lėšos kaimo infrastruktūrai, melioracijai, keliams, gyvenamųjų namų statyboms, žemės ūkio technikos įsigijimo programoms. Čia akcentuočiau, kad Kazachstanas negauna jokių europinių lėšų, tačiau, kaip sakoma ir prezidento kalboje, kasmet ūkininkų paramai skiriama apie 1 trln. tengių (apie 1,7 mlrd. Eur). Visa tai – iš valstybės biudžeto, bet Kazachstanas išties yra labai turtinga valstybė: ji turi visą Mendelejevo lentelę, savo auksą, dujas, naftą ir pan. Todėl nenuostabu, kad auga šalies eksportas, taip pat ir žemės ūkio produkcijos, o tai savo ruožtu pildo biudžetą ir leidžia valstybei vis daugiau investuoti į įvairius sektorius. Be to, tai draugiška šalis, kazachai bendrauja su visomis aplinkinėmis šalimis, su niekuo nekariauja ir nekonfliktuoja, prekiauja, o geri kaimyniniai santykiai leidžia Kazachstanui vystytis labai sparčiais tempais. Na, o žemės ūkis remiamas dar ir dėl to, kad kazachai apsirūpintų geru, kokybišku ir įperkamu maistu.

– K. Ž. Tokajevas dar pareiškė, kad nuo 2021 m. šalyje pastatyti 864 įvairūs sveikatos apsaugos objektai, 388 naujos mokyklos ir pan. Vėlgi, palyginti su mumis, tai atrodo kaip kosmosas – mūsų regionuose visa tai tik uždaroma, nes „neapsimoka“. O kodėl kazachams visa tai apsimoka?

– Todėl, kad yra toks valstybinis požiūris, o mūsų požiūris, deja, priešingas... Pas mus net pašto skyriai regionuose uždaryti, o tai padarė ne kokie nors priešai – mes patys visa tai sunaikinome savomis rankomis. O tuomet stebimės ir svarstome: kaip čia mums atgaivinti tą kaimą? Daugelio buvusių vyriausybių kvailas elgesys sunaikino mūsų kaimą, tad nėra ko stebėtis, kad pučiasi Vilnius, o regionuose gyventojų skaičius drastiškai mažėja. Aš buvau paskutinis Lietuvos agropramoninio komplekso vadovas iki Nepriklausomybės, tad galiu pasakyti, jog 1989 m. šiame sektoriuje dirbo 660 tūkst. žmonių, iš jų 320 tūkst. dirbo tiesiogiai žemės ūkyje, 52 proc. Lietuvos BVP buvo iš agrarinio sektoriaus, o dabar beliko 9–10 proc.

– Aš vis dėlto noriu grįžti prie Kazachstano temos: jo prezidentas paskelbė, kad per pastaruosius 2 metus žemės ūkio sektoriuje sukurta 20 tūkst. darbo vietų. Vėlgi, mūsų akiai – labai keisti ir tikriausiai nelygintini skaičiai...

– Nelygintini, bet, kaip sakoma, palyginkime: abi postsovietinės valstybės, patinka tai kam nors ar ne. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, iš visų buvusių respublikų būtent Kazachstanas šiandien vystosi stipriausiai – aš objektyviai tyrinėjau visas tas respublikas pagal įvairiausius kriterijus (čia neliečiant Baltijos šalių, nes pas mus visiškai kita struktūra). Tik vienas tai iliustruojantis skaičius: ten gyventojų skaičius per Nepriklausomybės laikotarpį išaugo beveik dvigubai.

– Paaiškinkite dar vieną skaičių: Kazachstano prezidentas pareiškė, kad iki 2029 m. į žemės ūkį bus investuota 600 mlrd. tengių, t. y. daugiau nei 10 mlrd. Eur. Čia jau lyginti neišeina, tad kur konkrečiai tai bus investuota?

– Tai yra milžiniška parama kaimui. Kazachstane sukurta įvairių paramos programų: žemių kultūrinimo, melioravimo, o ypač svarbi – žemės drėkinimo sistemų įrengimo. Taip pat bus perkama naujausia įranga maisto pramonei vystyti. Aš visai neseniai mačiau, kokie ten statomi grūdų elevatoriai... Ir tai nenuostabu: vien tik kviečių jie išaugina 4 kartus daugiau nei sovietiniais laikais, kaip minėjau, apie 30 mln. t. Dar akcentuočiau, kad tai yra kasmetės, nuolatinės investicijos. Kaip ir pas mus, žemės ūkis ten pripažintas strateginiu sektoriumi, tik požiūris gerokai skiriasi... Aš vis dėlto dar kiek nukrypsiu į Lietuvą: štai pas mus sukurta Maisto taryba, kuri neva ims ir sumažins maisto prekių kainas. Nesumažins, nes visa problema – energetikoje ir neprotingoje mokesčių politikoje. Kai drastiškai išaugo energijos kainos, visa tai „įkrito“ į produkcijos savikainą ir galima tuomet suformuoti nors 15 maisto tarybų, bet jos nieko nepakeis. Tai iš esmės – niekinė struktūra, kuri nieko negali nutarti.

– O aš vis mėginu sugrįžti prie Kazachstano, nes savo problemas ir taip nuolat gvildename. Man pačiam teko būti šioje šalyje, kai buvo organizuojamas referendumas dėl atominės elektrinės statybų. Kitaip sakant, Kazachstanas po truputį išeina iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos, investuoja į pigesnę energiją, o tai darys įtaką ir vietos maisto kainoms?

– Be abejonės. Jie po truputį „atkabina“ visą savo ekonomiką nuo rusiško vežimo ir daro tai ramiai, atsargiai, nesipykdami, iš lėto, tvarkingai bendraudami... Kita vertus, Kazachstanas labai tvarkingai bendrauja ir su Vakarais – visai neseniai K. Ž. Tokajevą labai šiltai ir iškilmingai priėmė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Žodžiu, šalis elgiasi labai pragmatiškai ir su visais gražiai bendrauja. O grįžtant prie žemės ūkio, tai dabartinis Kazachstano prezidentas savo pirmąjį kadencijos įsaką pasirašė būtent „Dėl žemės ūkio vystymo“... Tai daug ką pasakanti valstybės vadovybės požiūrio iliustracija. Bet kur kas svarbiau, kad tas įsakas pagrįstas materialiniais ištekliais – tai nėra vien popierinis pageidavimas vystyti žemės ūkį. Aš su sveiku pavydu žvelgiu į šią šalį...

– Norėtųsi išgirsti kokį nors konkretų pavyzdį iš jūsų kelionių pas tos šalies ūkininkus. Kaip jie patys vertina dabartinę situaciją sektoriuje?

– Na, štai man teko ten susipažinti su dviem gruzinais, kurie vienoje Kazachstano vietovėje nusipirko du buvusius tarybinius ūkius. Kaip tik buvau pas juos per javapjūtę. Pats savininkas bendrauja su savo darbuotojais laukuose, bet aš ištaikiau progą jam nematant pasišnekėti su pačiais darbininkais. Man buvo smalsu, kaip jie patys vertina dabartinę situaciją, nes lietuvių požiūris į buvusią santvarką yra vienoks, kazachų – kiek kitoks... Aš klausiau jų: jūs dirbote tame pačiame tarybiniam ūkyje, ar galite palyginti savo darbo sąlygas tada ir pas gruziną, ūkio savininką? Kaip jūs apskritai gyvenate – geriau ar blogiau? Jie atsako, kad tikrai gyvename daug geriau, mums moka bene trigubai daugiau, nei sovietmečiu, socialiniais dalykais visiškai pasirūpinta – plečiame mokyklą, pastatytas vaikų darželis, medicinos punktas... Žodžiu, verda gyvenimas ir niekas ten nenorėtų grįžti atgal į sovietmetį. Kaip matote, sutampa ir su mūsų požiūriu: apsaugok, Viešpatie, mus visus nuo to... Tik noriu pasakyti, kad čia visiškai nenoriu kaip nors sumenkinti Lietuvos žemės ūkio bei viso agrarinio sektoriaus, tik noriu pateikti Kazachstano pavyzdį: tik dėl išmintingos politikos ir bendravimo su žemės ūkio verslo atstovais ši šalis sugebėjo pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų. Ir daugeliu atveju mums tai galėtų būti sektinas pavyzdys.

Redakcijos ir Vikipedijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.