Dirbamų laukų augalai kaimynai: kokie vyksta pokyčiai?

Mokslininkai pagal valdžios remiamą projektą dešimt metų stebėjo ir tyrė palaukių augmeniją. Tyrimo apimtis nemaža – 500 žemės ūkio paskirties sklypų vidurio Prancūzijoje. Tikslas – suprasti klimato kaitos ir žemės ūkio praktikos poveikį šiems augalams.

Keičiasi augalai

Tyrimo rezultatai rodo, kad palaukių augalų bendrijos dėl šylančio klimato kinta. Kai kurie augalai prisitaiko karščiams ir sausrai, keičiasi rūšių sudėtis.

Tyrėjai konstatuoja, jog laukų pakraščiai užima tarpinę padėtį tarp natūralios aplinkos ir dirbamų laukų. Jie esą ypač svarbūs tiriant žemės ūkio praktikos ir klimato kaitos poveikį biologinei įvairovei, bei teigia, kad toks palaukių tyrimas yra vienas pirmųjų.

Palaukėse auga tiek prie žemdirbystės poveikio daugiau ar mažiau prisitaikiusios rūšys (kibieji lipikai, dirvinės usnys), tiek ir pievoms būdingos rūšys (valgomosios rūgštynės, pieviniai pelėžirniai). Palaukės taip pat atlieka gyvybiškai svarbų ekologinį vaidmenį, mat daugeliui rūšių (įskaitant augalus, kurie atbaido kenkėjus) tai yra prieglobsčio zonos ir plitimo koridoriai.

Nuo javų iki vynuogynų

2012 m. Prancūzijos žemės ūkio ministerija inicijavo vadinamąjį 500 ENI (Netyčinio poveikio) biologinės stebėsenos tinklą, skirtą vertinti, kokį poveikį palaukių biologinei įvairovei daro žemdirbystė. Buvo atrinkta apie 500 sklypų, kurie reprezentuoja vidurinės Prancūzijos žemės ūkio sistemas. Stebimi 3 tipų pasėliai: grūdinės kultūros (sėjomainoje daugiausia auginami žieminiai kviečiai arba kukurūzai), kiti lauko daržovės (daugiausia salotos) ir vynuogynai. Ekologinio ūkininkavimo plotų dalis sudarė apie penktadalį visų laukų. Ekologiniuose plotuose nors sintetiniai pesticidai nenaudojami, tačiau taikomi alternatyvūs pesticidai (paprastai iš natūralių šaltinių), o žemės ūkio praktika apima platų trąšų intensyvumo spektrą.

2013–2021 m. mokslininkai analizavo botaninius bei meteorologinius duomenis iš šalies meteorologinės tarnybos (temperatūra, dirvožemio drėgmė), taip pat duomenis apie ūkininkų deklaruotą žemdirbystės praktiką, įskaitant trąšų ir herbicidų naudojimą, taip pat augmenijos valdymą šienaujant palaukes.

Palaukių augalai – su prisitaikymo strategija

Per gana trumpą 10 metų laikotarpį klimato pokytis ryškus: temperatūra vidutiniškai pakilo 1,2 °C, o dirvožemio drėgmė sumažėjo 14 proc. Tuo metu žemdirbystės praktika stebėtuose laukuose per šį laikotarpį reikšmingai nepasikeitė, nors konstatuota, jog šiek tiek rečiau imta šienauti palaukes.

Pasak tyrėjų, priklausomai nuo rūšies ir augavietės, augalai prie kintančio klimato geba prisitaikyti trejopai:

– tapti atsparesni stresui – labiau prisitaikyti aplinkos poveikiui (sausra, nederlinga dirva ir kt.);

– išvystyti gebėjimą konkuruoti dėl išteklių;

– tapti atsparesni aplinkos poveikiui, ypač susijusiam su žmogaus veikla, tačiau tai gali būti ir gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, potvyniai.

Kiekvienas augalas vienu metu gali „pasirinkti“ tik vieną iš šių prisitaikymo būdų.

Tyrimus nori tęsti, bet turi pasiūlymų

Augalų rūšių bendrijos, kurių atranka vyksta dėl kylančios temperatūros ir sausros, yra silpnai pritaikytos atsispirti tradicinės žemės ūkio praktikos poveikiui. Siekiant kuo labiau išsaugoti jų prisitaikymo potencialą, derėtų taikyti klimato kaitos švelninimo praktiką, teigia ANSES. , pavyzdžiui, dengiamuosius augalus, agrarinę miškininkystę ar trąšų mažinimą dirbamuose laukuose.

Tyrimas publikuotas žurnale „Ecology Letters“ iškalbingu pavadinimu: „Augalų rūšims, geriau prisitaikančioms prie klimato kaitos, jų išlikimui reikalingas žemės ūkio ekstensyvinimas“.

„Mūsų tyrimas rodo, kad klimato kaitai atsparios rūšys prastai prisitaiko prie intensyvaus ūkininkavimo“, – straipsnyje teigia mokslininkai pastebėdami, kad palaukėse vyraujančios rūšių sąrašas yra skurdus, o agroekosistemų floristinę įvairovę svarbu išsaugoti intensyvios žemdirbystės ir spartėjančios klimato kaitos fone.

Mokslininkai mano, kad tyrimai turėtų būti tęsiami, tačiau kelia mintį, kad verta „persvarstyti dabartinį žemės ūkio modelį“, skatinant teikti pirmenybę žemės ūkio praktikai, kuria sukuriamas palankus mikroklimatas ir kartu mažinamas poveikis palaukėms. Kaip perspektyvūs metodai įvardijama agrarinė miškininkystė – ji galėtų „padėti suderinti žemės ūkio gamybą su biologinės įvairovės išsaugojimo tikslais, užtikrinant prieglobsčio buveines ir mikroklimato reguliavimą“. Kaip teigiama praktika ar alternatyvos taip pat nurodomi dengiamieji augalai ar trąšų mažinimas dirbamuose laukuose. Visa tai esą padėtų išsaugoti biologinės įvairovės prisitaikymo galimybes.

Žaliuoju kursu...

Kol kas neaišku, ar panašūs tyrimai virs konkrečiomis rekomendacijomis ūkininkams, ar netaps naujais aplinkosauginiais įpareigojimais.

Priminsime, kad po audringų Vakarų Europos ūkininkų protestų Europos parlamentas pernai balandžio 24 d. balsavo už aplinkos standartų sušvelninimą reformuotoje Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP).

BŽŪP peržiūra pakeitė tris aplinkosaugos sąlygas, kurių ūkininkai turi laikytis, norėdami gauti finansavimą. Taip pat ES šalims buvo suteikta daugiau lankstumo daryti BŽŪP standartų išimtis, jei kyla problemų juos taikant ir iškilus problemoms dėl ekstremalių oro sąlygų. Be to, smulkūs ūkiai, kurių plotas mažesnis nei 10 hektarų, turi būti atleisti nuo kontrolės ir nuobaudų už kai kurių BŽŪP taisyklių nesilaikymą.

Tačiau ES toliau neatsisako žaliojo kurso ir toliau finansuoja įvairius šios srities projektus, kuriuose pasakojama, jog „Europos biologinė įvairovė ir toliau mažėja nerimą keliančiu greičiu, o daugumos saugomų rūšių ir buveinių apsaugos būklė yra prasta... Pavojus biologinei įvairovei gali skirtis priklausomai nuo buveinės, regiono ar rūšies. Mūsų vertinimai rodo, kad daugelis žemės ūkio veiklos rūšių, intensyvėjanti žemėtvarkos praktika ir ekstensyvaus valdymo atsisakymas labiausiai didina spaudimą...“.

Taigi lieka daug nežinomųjų: kaip žemės ūkio ir aplinkosaugos politika pakryps toliau.

ŪP portalo informacija