Kur slepiasi ūkininko genas

Pirmieji – iš Vokietijos

Darbo ūkyje prižiūrint galvijus tikrai netrūksta nei jam, nei žmonai Marijai, tačiau abiem patinka kelionės. Juodu jau pabuvojo Tailande, Šri Lankoje, Vietname. Apkeliavo vos ne visą Europą, išskyrus Airiją ir Didžiąją Britaniją. Kol kas dar nepasiekė ir Suomijos bei Norvegijos. Truikiškis minėjo, kad net tuomet, kai labai trūksta laiko, jie jo randa ir skrenda į Egiptą ar Turkiją. O atostogauja visuomet tuo pačiu metu – lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Pora paneigė daugelio ūkininkų mėgstamą pasiteisinimo frazę: „Kokios ten atostogos! Nebent su visu ūkiu iš namų pajudėčiau...“

Ūkininkų šeima ne vien turistines keliones mėgsta. Juos dažnai galima sutikti ir įvairiose žemės ūkio parodose. Ir ne vien Lietuvoje. Šiemet spalio mėnesį V. Brezgys nebe pirmąjį kartą lankysis Prancūzijoje, Klermono-Ferano mieste, kur vyks didžiulė ūkininkams skirta paroda. Neseniai viename Prancūzijos aukcione jis nusipirko aubrakų veislės bulių, mat norint, kad banda neišsigimtų, būtina keisti bulius.

„Dabar jau niekas manęs nebeklausia, kaip aš išgyvensiu iš mėsinių galvijų bandos, – pasakojo ūkininkas. – O prieš 20 metų, kai pirmąkart nusipirkau devynias aubrakų veislės karves ir bulių, ne vienas pažįstamas skambino ir teiravosi – ar iš jų pragyvensiu? Atsakiau, jog gyvensiu pagal išgales. Visada taip gyvenu.“

Pirmoji tąkart nusipirkta aubrakų banda buvo iš Vokietijos. Ne, į Vokietiją jis pats nevažiavo – karvės ir bulius buvo atvežti į Dotnuvą. Ar būtų ryžęsis mėsinius galvijus pirkti vien už savo lėšas? Kažin... Tačiau, kai 2004-aisiais bandai įsigyti gavo Europos Sąjungos (ES) paramą, truikiškis nusprendė keisti ūkininkavimo kryptį. Iki tol juodu su žmona, beje, kaip ir daugelis ūkininkų, augino gyvulius, melžė karves, sėjo grūdines kultūras. Tiesa, 2004-aisiais juodu jau buvo gerokai pažengę nuo savo ūkininkavimo pradžios, kuri nebuvo rožėmis klota. O tuomet, 1991-aisiais, Brezgiai turėjo tik 9 ha žemės ir iš savo senelių paveldėtą... ūkininko geną.

Tas genas, matyt, 1987-aisiais ir atvedė abiturientą V. Brezgį į tuometę Žemės ūkio akademiją (ŽŪA). Deja, vos spėjus baigti pirmąjį kursą, būsimasis agronomas buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo prie Maskvos. Atostogų grįžti neteko. Kai tik Lietuva ėmė bruzdėti ir garsiai svajoti apie laisvę, lietuviai kariai apie atostogas turėjo pamiršti. Grįžęs namo, vėl sėdo prie knygų. „Tokių kaip aš, grįžusių iš armijos, buvo daug, tad mūsų kursas tais metais oho koks buvo – apie 250 žmonių. ŽŪA susipažinau ir su būsima žmona, kuri studijavo buhalteriją. Jei tiksliau, susipažinome autobuse Plungė–Kaunas. Būdavo juokinga: iki Kryžkalnio autobuse visi kalbėdavo žemaitiškai, už Kryžkalnio – lietuviškai. Baigę mokslus, abu dar spėjome padirbėti Truikiuose buvusioje žemės ūkio bendrovėje.“

Geriausias ūkis ir gražiausia sodyba

Tačiau jauna specialistų šeima svajojo apie savo ūkį. V. Brezgio seneliai Truikiuose turėjo 32 ha žemės. Kaimas prie pat Plungės, tad nėra ko stebėtis, kad didžioji tos žemės dalis buvo išdalyta vadinamiesiems trihektarininkams, kita – užstatyta pastatais ar užklota keliais, o tai, kas liko, išdalyta visiems giminės paveldėtojams. Su dar „karštu“ diplomu kišenėje ir diplomuota buhaltere žmona jaunas agronomas galėjo patraukti laimės ieškoti kitur. Tik kur tuomet buvo galima rasti dar neiškastų aukso klodų? Tad per daug nesidairydamas į šalis, liko savo tėviškėje, iš kurios 1949-aisiais į Krasnojarsko kraštą su šešiais vaikais buvo išgabenta jo senelė Pelagija Brezgienė. Dešimt metų tremtinių duoną jos šeima valgė Abano mieste, kurį tie patys tremtiniai ir pastatė.

P. Brezgienė savo vyro, o vaikai savo tėvo nematė nuo 1946-ųjų, mat buvusį Telšių apskrities Plungės pyliavų skyriaus inspektorių Leonardą Brezgį rusai suėmė ir išvežė nežinia kur. Atgavus nepriklausomybę, šeima daug metų jo ieškojo, bet taip ir nepavyko nieko konkretaus išsiaiškinti. Atsirado liudininkų, kurie tvirtino, kad jis mirė pakeliui į Kolymą, tačiau ar ten tikrai buvo jis, niekas nepatvirtino. Taigi nėra ir L. Brezgio kapo, prie kurio susirinkę jo artimieji galėtų jį paminėti. Tačiau jo žemėje šiandien ūkininkauja anūkas Virginijus. Ir neprastai ūkininkauja, jei jo ūkis 2023-iaisiais pripažintas geriausiu Plungės rajone. O 2018-aisiais Brezgių sodybai atiteko „Gražiausios sodybos“ apdovanojimas.

Ūkininkų genas

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelio nuotraukoje šeimos vyrai: Rokas, Virginijus, Jokūbas ir Paulius Brezgiai

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.