Kuria mažųjų žirgų veislę, kurios pavadinime – Lietuva

Šiai naujienai dar nėra nė trijų mėnesių: oficialiai patvirtinta Lietuvos jojamųjų ponių veisimo programa. Lietuvos arklių augintojų asociacija (LAAA) naują mažųjų arklių veislę kuria iš Lietuvoje atvestų ir ponių ūgio bei kitus standarto kriterijus atitinkančių kumeliukų. Privati iniciatyva džiugina, bet kartu skatina svarstyti, ar valstybė neturėtų prisidėti prie žirgininkystės plėtros.

Pokyčiai veisimo programų sąraše

Praėjusiais metais buvo atnaujinta dauguma ūkinių gyvūnų veisimo programų, kurių bendras skaičius siekia pusšimtį. Pripažintų veisimo organizacijų ir jų vykdomų veisimo programų sąraše įvykę pokyčiai: panaikintos Lietuvos veislinių kiaulių ir gerintojų asociacijos Hibridinių veislių kiaulių (landrasų ir didžiųjų baltųjų veislių) veisimo programos bei Lietuvos ristūnų sporto asociacijos Prancūzijos ir Orlovo ristūnų veislių arklių selekcinės programos. Tačiau sąrašą papildė LAAA Lietuvos jojamųjų ponių veisimo programa. Tai jau antroji šios veisimo organizacijos selekcinė programa. 2019 m. oficialiai patvirtinta Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.

Iš viso Lietuvoje patvirtinta ir vykdoma apie dešimt įvairių arklių veislių veisimo programų. Naujosios veisimo programos yra vienas iš patvirtinimų, kad žirgininkystėje vyksta pasaulines tendencijas atspindintys pokyčiai, auga susidomėjimas veisliniais arkliais – tokiais, kurių kilmė yra žinoma ir patvirtinta. Veislinio gyvūno vertė rinkoje yra daug aukštesnė.

Kilmė buvo „pametama“

Lietuvoje laikomi įvairių veislių poniai: „Appaloosa“, Šetlando, Vokietijos jojamieji, „DK Fjord“, Velso ir kt. Tačiau bendra jų populiacija Lietuvoje nėra didelė, todėl jai buvo daroma žala – užsienyje įsigytų ponių klasės žirgelių atvesti palikuonys iki šiol paprastai būdavo registruojami Ūkinių gyvūnų registre kaip vietiniai poniai. Taigi, nors kumelaičių ar eržiliukų tėvai, kiti protėviai yra žinomi, kilmė būdavo „pametama“. Nutrūkdavo apskaita ir zootechninis darbas. Nuostolinga ir augintojui, nes pirkėjo akyse vietinis, bekilmis arklys, daugelio nuomone, yra mažavertis.

Kasmet Lietuvoje atvedama po 50–60 ponių klasės kumeliukų, kuriems būdavo išduodami ūkiniai pasai. Nuo šių metų padėtis keičiasi. LAAA sukūrė kilmės registrą, įgyvendino tai, kas yra įprasta pasaulinėje arklininkystės praktikoje. Suregistruotas 101 ponių klasės žirgelis, daugiausia tai – kumelės. Jų palikuonys, kurie bus atvesti jau šį pavasarį, pasus gaus kaip Lietuvos jojamieji poniai.

Ne tik užsienio veislės

Ponių klasei priskiriami tam tikrus ūgio standartus (iki 147 cm iki gogo) atitinkantys arkliai. Tai plati veislių grupė, o veislės pavadinime nebūtinai figūruoja žodis „ponis“.

Populiarieji Šetlando poniai yra 90–105 cm ūgio, o veislės „Falabella“ atstovai – dar mažesni. Iš Lietuvoje veisiamų arklių ponių ūgio standartus atitinka ir mūsų ištvermingieji žemaitukai, smulkesni stambiųjų žemaitukų tipo žirgai.

Mažieji žirgai universalūs, jų pritaikymas platus – darbui, pramogai, įvairioms žirgų sporto rungtims. Patrauklu, kad pašarų bei erdvės, palyginti su įprastais žirgais, poniams pakanka mažiau. Šios klasės žirgai tinkami jodinėti tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Laisvalaikiu iki šiol mielai jodinėjanti Jungtinės Karalystės garbaus amžiaus karalienė Elžbieta II šiam pomėgiui pasirinkusi būtent ponį. Tai 14 metų amžiaus Felo ponis – sena angliška veislė, kuriai būdingas 142 cm ūgis.

Skiriamos trys ponių ūgio kategorijos. Vakarų Europos šalyse, kuriose ponių populiacijos gausios, varžybose skirtingų ūgio kategorijų atstovai rungtyniauja atskirose rungtyse.

Lietuvos jojamasis ponis

Glaustai Lietuvos jojamąjį ponį galima apibūdinti taip: elegantiškos, harmoningos išvaizdos, gero charakterio, trijų ūgio grupių (iki 100 cm, 101–135 cm ir 136–147 cm). Į veisimo programą įtraukta penkiolika įvairių veislių, tarp jų ir nacionalinio genofondo bei vietiniai poniai. Iš Velso ponių kuriama lietuviška veislė turėtų perimti gerą būdą, iš Vokietijos sportinių ir klasikinių ponių – sportiškumą bei šoklumą, iš žemaitukų – ištvermingumą, geras sportines savybes.

LAAA prezidentą Almutį Railą džiugina veisimo programos atveriamos geresnės perspektyvos augintojams, ji bus naudinga ir nacionalinei zootechnikai. Augintojai galės gauti kvalifikuotų patarimų bei rekomendacijų, nuo šio pavasario poniai bus atskirai vertinami, ateityje bus rengiamos ponių klasės varžybos, bandymai, kilmingi palikuonys augintojams kurs didesnę pridėtinę vertę. A. Raila svajoja mūsų ponius kada nors pamatyti ir tarptautinėse varžybose. Tačiau dabar laukia nuoseklus ir kruopštus, ne vienus metus truksiantis darbas, kurio rezultatui įtakos turi daug dedamųjų – ir šėrimas, ir treniravimas, kiti dalykai. Šiuos ponius varžybose pamatysime mažiausiai po 4–5 metų, o apie jų vertę bus galima kalbėti praėjus dešimtmečiui.

Kalbant apie šalies arklių veislininkystę, Lietuvos jojamieji poniai tampa rezervu, tarpine grandimi kai kurių kitų veislių, tokių kaip žemaitukai, veisimo programai – prireikus gali būti į ją sugrąžinti.

Tiesa, svarstant Lietuvos jojamųjų ponių veislės tikslingumą (biurokratiniai dalykai tęsėsi 2–3 metus) bene daugiausia abejonių kilo būtent dėl žemaitukų, svarstyta, ar nebus pakenkta nacionalinei veislei. „Žemaitukų veislė – genofondinė, remiama valstybės, ES fondų, o čia – privati iniciatyva“, – LAAA prezidentas nemato priežasčių nuogąstauti.

Valstybės vizitinė kortelė

Ne vienoje pasaulio šalyje žirgininkystė yra valstybės vizitinė kortelė. Jos pasiekimai byloja apie valstybės ekonominį pajėgumą, mokslo pasiekimus, visuomenės išprusimą. Išsivysčiusios šalys rūpinasi žirgininkais – veikia eržilų depai, paslaugų teikimo centrai. Stiprios valstybės yra stiprios ir žirgininkystės srityje. Deja, Lietuvoje žirgų augintojai pasigenda valstybės pagalbos. Apie tai kalbama jau ne vienus metus, bet niekas nesikeičia.

LAAA inicijuoja diskusiją, kad atėjo laikas steigti nacionalinį žirgininkystės centrą, kuris privatiems augintojams teiktų sėklinimo paslaugas. Valstybinė veislininkystės infrastruktūra žirgininkų lūkesčių neatitinka, neturi sąlyčio su privačiu sektoriumi.

„Turėtų būti vieta, kur privatus augintojas galėtų atvežti kumelę apsėklinti ar sukergti, už tai sumokėtų. Šiais laikais yra galimybė iš bet kurios pasaulio vietos atsisiųsti šaldytos eržilo spermos, bet reikia tam skirto centro, specialistų. Tokios paslaugos nėra, todėl augintojai kumeles veža arba į Estiją, arba į Lenkiją“, – apie įsisenėjusią problemą kalba A. Raila. Jam apmaudu, kad taip Lietuva praranda ir lėšas, nes paslauga perkama užsienyje.

Nacionalinio žirgininkystės centro steigimo klausimas aktualus ir kitoms arklių veislininkystės organizacijoms. Problemos sprendimo būdas, pasak LAAA prezidento, yra akivaizdus ir nereikalaujantis didelių investicijų – reikėtų atlikti Lietuvos žirgyno restruktūrizaciją ir, atskyrus įmonę (nuo žirgų auginimo), ten sutelkti paslaugas, susijusias su veislininkyste, parodomis, reprezentacija. Patogi vieta prie Vilniaus galėtų praversti ir visam Lietuvos žemės ūkiui reprezentuoti, parodoms rengti. Didžiausias šalies miestas, politinis ir ekonominis šalies centras, deja, iki šiol neturi tam tinkamų erdvių.

Atsakydamas į klausimą, kodėl valstybė turėtų pagalbos ranką ištiesti privačiam sektoriui, A. Raila primena, jog valstybės ekonominis lygis, mokesčių surinkimas glaudžiai susiję su verslu, šiuo atveju augintojų gyvenimo kokybe, o kokybiški žirgai prisideda prie valstybės garsinimo bei klestėjimo. Pavyzdys yra Olandija – maža valstybė, pirmaujanti žemės ūkyje, taip pat ir arklininkystėje. KWPN žirgų veislė jau aštunti metai pasaulyje yra geidžiamiausia. Paslaptis – geriausias kokybės ir kainos santykis. „Globalizacija padarė savo, pasaulinėse ir Europos knygose matome tas pačias kilmės linijas. Dabar sėkmę lemia vadyba ir strategija“, – olandiškos veislės išskirtinumą rinkoje paaiškina asociacijos prezidentas ir priduria, kad geidžiamų žirgų pirkėjai Nyderlanduose papildomai paišlaidauja, prisideda prie tenykštės ekonomikos. Viskas susiję. Valstybės palaikomi augintojai ir Lietuvoje geresnius žirgus augins patirdami mažiau sąnaudų, geriau gyvens, labiau prisidės prie valstybės klestėjimo.

Kūrybinis darbas nenutrūksta

LAAA vadovas gražiai kalba apie veislininkystę, kuri yra nuolatinis žmogaus darbas ir kūryba atsižvelgiant į poreikius, iššūkius. Vokietijoje išvesti sunkieji arkliai galiūnai, nes reikėjo jėgos derlingoms žemėms, dideliems plotams įdirbti. Kariaujančiai istorinei Lietuvai reikėjo lengvo, ištvermingo žirgo, todėl atsirado žemaitukas. Tačiau ir anais laikais veisimo programos nebuvo uždaros, veisti buvo naudojami geriausi trofėjiniai ar įsigyti arkliai.

„Visą laiką vyko žirgų gerinimas, – istorinius pasiekimus su šių dienų veislininkyste, Lietuvos jojamuoju poniu sieja A. Raila. – Žirgininkystė yra žmogaus kūrybos vaisius, susijęs su jo poreikiais. Lietuvos jojamojo ponio atsiradimas yra natūralus. Skirtingai nei žemaitukų veisimo programa, kuri dabar yra uždara, veisimas vyksta tarp veislių, kaip buvo istoriškai, siekiant geriausio rezultato.“

Mūsų dienomis žirgai puošia kaimo turizmo sodybas, vis labiau vertinamas žmogaus bendravimas su jais. Pasak LAAA prezidento, asociacija visomis išgalėmis siekia skatinti augintojus. Jų vardas įrašomas į žirgo pasą. Žirgai varžybų čempionai taip pat pelno dividendų savo augintojui – apdovanojami ne tik nugalėtojai, bet ir augintojai.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotrauka

2021-01-25