Kyrie Oda: „Šokis – tarsi apsikeitimas sielomis“

Japonė Kyrie Oda nejaučia nė menkiausio diskomforto gyvendama skirtingose šalyse. „Tai kraujyje. Esu medaus mėnesio kūdikis, dar prieš gimdama daug keliavau, nes tėvai leidosi į kelionę aplink pasaulį“, – sako trisdešimtmetė mergina. Į Lietuvą, kurioje gyvena beveik pusmetį, ją atvedė šokis. Jis Kyrie gyvenime yra pastoviausias, nes šokti pradėjo būdama trejų.

Į Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautinę trupę susirinko šokėjai iš Meksikos, Kosta Rikos, Italijos, Jūs – iš Japonijos. Kaip išsiskyrimą išgyvena šeima? Gimiau Japonijoje, Šidzuokos mieste. Mano mama daugiau kaip trisdešimt metų dirba anglų kalbos mokytoja, tėtis – dailidė. Jis – labai kūrybinga ir laisva asmenybė, netipingas japonas. Mama turi pasiaukojimo dovaną, be galo nuosekli siekdama tikslo. Mano tėvai labai skirtingi, manau, kad būtent dėl to turiu tokią stiprią prigimtį. Esu dėkinga savo tėvams, bet pasakyti tai jiems užtruko... Išgyvenau tėvų skyrybas, kai man buvo dvylika metų. Galbūt dėl šio sužeidimo paauglystėje elgiausi kitaip, negu tikėjosi aplinkiniai.

Ar tada gyvenime atsirado šokis? Šokti pradėjau būdama trejų. Mama nuvedė į baleto studiją. Buvau labai veikli: lankiau plaukimą, mokiausi sumi-e meno, skambinau pianinu, tačiau viską mečiau. Tiesa, baleto – ne. Mama sutiko su visomis mano užgaidomis, bet tik ne su šia. Aš eidavau į pamokas, tačiau negyvenau baletu. Sulaukus šešiolikos metų, pasitaikė galimybė pagal moksleivių mainų programą vykti į Ameriką, Arizoną. Išvažiavau, bet ne todėl, kad norėjau. Tuo metu neturėjau jokių tikslų, svajonių, jokios motyvacijos. Norėjau palikti šeimą, auklėjimo ir švietimo sistemą, visą aplinką. Norėjau tiesiog dingti. Atvykusi į Arizoną patyriau didelį šoką. Pasijutau vieniša. Tada pirmą kartą gyvenime susimąsčiau apie savo tėvus. Mano pasaulio matymas persimainė, buvau sukrėsta. Klausiau: ar Dievas yra, kodėl aš šioje žemėje, kodėl mano tėvai tokie, o ne kitokie, koks mano gyvenimo tikslas? Mano širdyje užgimė troškimas surasti Dievą. Per šį paieškų periodą susipažinau su mergina, kurios šeimoje buvo labai sudėtinga situacija. Aš jai niekuo negalėjau padėti, neturėjau ką duoti, net nemokėjau anglų kalbos. Nepaisant to, mes labai suartėjome. Žiūrėjau į ją, išgyvenančią dėl didelių rūpesčių šeimoje, bet turinčią tiek džiaugsmo, kiek neturėjau nei aš, nei dauguma žmonių. Tada supratau, kad Dievas atsako į maldas, jei nuoširdžiai jo ieškai. Ir tai, kad šiandien šoku „Auroje“, nėra atsitiktinumas. Kas nors galbūt pasakytų: „Tiesiog sėkmė.“ Bet aš žinau, kad tai neatsitiko tiesiog šiaip. Ką mato tikinčios akys, to nemato kiti.

Spėjote pažinti Lietuvą? Nors esu čia beveik pusmetį, daugiausia laiko praleidžiu teatre. Tačiau pajausti, kad žmonės Lietuvoje labai geri, man pakako laiko. Tiesa, gal kiek konservatyvūs. Kas kartą, kai važiuoju troleibusu, išgyvenu labai keistą jausmą. Žmonės aplinkui pritilę ir tokie nenuspėjami. Žiūrėdama į juos negaliu įsivaizduoti, ką jie galvoja. Nežinau, ar aš teisi, bet susidariau įspūdį, kad visas jaunimas nori palikti Lietuvą. Ir nemanau, kad dėl pragyvenimo lygio. Žmonės dalyvauja kažkokiose beprasmėse lenktynėse: kuris geriau atrodo, kuris turi geresnį automobilį, ką apie juos galvoja kiti. Visame pasaulyje vyksta panašūs dalykai, bet čia – gerokai ryškiau. Labiausiai mane žavi lietuvių jautrumas. Turite kaip reta artimą ryšį su gamta ir daug skanaus maisto.

Gal kas nors maloniai nustebino? Jau ne vieną kartą gatvėje priėję žmonės pasiteirauja, ar aš japonė. Nė sykio niekas nepaklausė, ar esu kinė. Aš tiesiog priblokšta. Kaip jie sugeba atskirti?

Ar yra dalykų, kuriuos Lietuvoje sunku priimti ar suprasti? Stengiuosi būti atvira ir jokiu būdu neteisiu žmonių, tačiau niekaip negaliu suprasti ir priprasti prie aptarnavimo kultūros Lietuvoje. Kai man reikėjo gauti vizą, penkis kartus ėjau į Migracijos tarnybą, kol galiausiai pavyko ją gauti. Lietuvoje pasitikėjimo principas visiškai negalioja. Kas kartą atėjus prireikdavo vis kitų dokumentų. Japonijoje tokia situa­cija net teoriškai neįmanoma. Užaugau aplinkoje, kurioje esu įpratusi pasitikėti žmonėmis ir tuo, kas man sakoma. Kaip vis dėlto nutiko, kad esate Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja? Yra praktinė ir mistinė šios istorijos pusė. Kaip tik tuo metu, kai „Auros“ teatras paskelbė šokėjų atranką, ieškojau nuolatinės darbo vietos. Užklydau į „Auros“ tinklalapį ir akimirksniu pamačiau save šioje komandoje. Buvo labai sudėtinga atvažiuoti į atranką, bet vis tiek atvykau vienai dienai. Sutikusi teatro vadovę Birutę Letukaitę pasakiau, kad negaliu likti atrankoje visą savaitę. Ji atsakė: „Ar jūs išprotėjote? Norite gauti darbą ir pabūsite tik vieną dieną?“ Per pertrauką nuėjome papietauti ir tada gavau antrą patvirtinimą, kad noriu čia dirbti. Pietaudamos daug kalbėjomės. Man labai patinka šokti, bet esu kūrybinga, smalsi, mane domina viskas. Šiuo požiūriu mudvi su Birute panašios. Mane sužavėjo jos aistra menui ir jėga, kuria ji apdovanota. Supratau, kad šiuo savo gyvenimo periodu noriu iš jos mokytis. Po savaitės gavau kvietimą dirbti. „Auroje“ man labai patinka. Vargu ar rastume kitą tokią trupę, kur tiek daug laisvės improvizacijai ir kūrybingumui pasireikšti. Man šis sezonas, manau, geriausias, koks iki šiol buvo.

Esate choreografo instrumentas, įkūnijantis jo matymą. Kokius uždavinius keliate pati sau? Šokis suteikia galimybę bendrauti širdžių lygmeniu. Tai tarsi apsikeitimas sielomis. Šokis turi neišsemiamos potencijos keisti žmonių širdis, mintis, atmosferą, padrąsinti, suteikti galių. Kai kalbi apie tikėjimą žodžiais, skamba davatkiškai ir atstumiančiai, bet kai visa tai sudedi į šokį... Kūryba turi savyje dieviškumo žinutę, tą pirmapradę tiesą, galinčią įkvėpti. Šokdama stengiuosi sujungti dvasią, protą ir kūną, kad ir kokia būtų užduotis, stilius ar spektaklio mintis. Kitaip tai būtų tas pats, kaip sakyti žodžius, kuriuos tau kažkas liepė pasakyti. Žinoma, reikia daug mokytis, plėsti kūno galimybes. Tačiau kūnas tėra tuščia puodynė, o judesys – tik forma, kurią atgaivinti gali turinys. Scena, muzika – dovanos žiūrovui, o tu atneši ir savo dovaną – patį save.

Japonai tiki, kad vardas gali atnešti vaikui sėkmę. Jums jos netrūksta. Ar vardas Kyrie padėjo? O, tai visa istorija. Mano tėvai yra kruopelė to vos vieno procento japonų, išpažįstančių krikščionybę. Kai aš gimiau, tėtis giedodavo „Kyrie eleison“ – mėgstamiausią giesmę mylimiausiai dukrai. Tėveliai davė šį vardą manydami, kad „kyrie“ reiškia „pasigailėk“. „Dieve, pasigailėk Kyrie“, – toks buvo jų troškimas. Tik gerokai vėliau jie sužinojo, kad „Kyrie“ reiškia „Viešpats“. Tada aš juokaudavau, kad šaukdami mane vardu jie šaukiasi Dievo. Oda – samurajaus vardas. Žodžiu, esu Dievo karys ir tai tikrai ne atsitiktinumas.

Kokia keisčiausia gyvenimo patirtis? Būdama dvidešimt ketverių gulėjau ligoninėje ir nežinojau, ar pasveiksiu. Tas laikas buvo paženklintas milžiniškos nežinios. Ar aš dar kada nors šoksiu? Ar kada nors galėsiu sūpuoti kūdikį? Klausimai nuolat sukosi mano galvoje. Sykį pakilau ir ėmiau šokti palatoje tarp lovų. Tą akimirką taip stipriai išgyvenau begalinės laisvės pojūtį ir dangaus artumą. Šį išgyvenimą saugau savyje. Improvizacija palatoje buvo daugiau nei šokis. Tai buvo ryšys su dangumi, su savo siela. Nusakyti žodžiais tokių stiprių išgyvenimų neįmanoma. Mane aplankė taikos dvasia ir nuo tos akimirkos jaučiu ramybę, kad ir kas vyktų mano gyvenime.

O koks Jūsų požiūris į dalykus, kurie žeidžia? Visi mes nuolat susiduriame su kieno nors bloga nuotaika, kas nors neišsimiegojęs, kas nors sau leidžia neatsargiai replikuoti. Kartais patiriame nuolatinį ir nesibaigiantį psichologinį smurtą. Aš tiesiog stengiuosi atleisti tam žmogui. Žinoma, labai sunku, bet jei tokiose situacijose būsiu emocionali ir panikuosiu, nepakeisiu nei situacijos, nei to asmens. Atleisti gana nesunku, o štai užmiršti, jei kas nors tave labai smarkiai sužeidė, be maldos neįmanoma. Malda išlaisvina tave iš tavo paties emocijų. Išbandžiau įvairius ginklus, visi kiti paprasčiausiai neveikia. Kita vertus, skausmas – galimybė palypėti laipteliu arčiau dangaus.

Iš žiniasklaidos perduodamos informacijos europiečiai susidarė vaizdą, kad japonų moterys yra vyrui patarnaujantis šešėlis, kad geišos – neatsiejama kultūros dalis. Kiek tame tiesos? Jei nuvyksite į Kiotą, kuriame vis dar gyva senosios Japonijos dvasia, galite pamatyti geišų. Aš jų niekada nesu sutikusi, kaip ir dauguma japonų. Geišų kultas atsirado už Japonijos sienų. Juk ir apie lietuves sakoma, kad jos – pačios gražiausios moterys. Bet jūs, būdama lietuvė, to nesureikšminate. Geišos yra patraukli teatro, kino, literatūros, meno tema, bet ne japonų kasdienybės aktualija. Tai graži, paslapties šydu apgaubta tradicija, kaip ir kabukis, kurį norime išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Ir laikai pasikeitė – niekas nebemiršta gatvėse, visi gana lygūs. Vyrai ir moterys sukiojasi drauge virtuvėje, tad mes, eilinės japonės, neišgyvename jokio diskomforto.

Japonai atrodo įsitempę, įsprausti į taisyklių korsetą. O gal toks elgesys tiesiog kraujyje? Honne to tatemae  – tai, ką iš tiesų galvoji, ir tatemae – tai, kaip tu save pateiki viešumoje. Šias sąvokas žino be išimties visi japonai. Tradicija vis dar labai gyvybinga mūsų visuomenėje. Dauguma japonų bendrauja tatemae principu, bet sutinku žmonių, kurie yra labai nuoširdūs ir nedangsto savo jausmų taisyklėmis. Aš taip pat stengiuosi būti kiek įmanoma nuoširdi su žmonėmis. Nebūtina sakyti visko, ką galvoji, bet juk nebūtina ir meluoti. Galima rasti būdą, kaip pasakyti tiesą nieko neįžeidžiant. Tai, ką galvoja, japonai sako tik tada, kai išgeria. Ištisas dienas biure jie vieni kitiems nerodo jokių emocijų, o po kelių taurių tampa tikrais italais.

O kaip japonai vyrai asistuoja moterims? Japonai vyrai labai rezervuoti, jie nelinkę rodyti jausmų. Mes vadiname juos „daržovinės kilmės“ vyrukais. Moterys yra labiau „gyvuliškos“ prigimties. Viskas aukštyn kojomis: moteris pasiūlo tuoktis ir, jei vyrui ta mintis patinka, taip nutinka. Japonus reikia išprovokuoti, sukurti situaciją, kurioje jie paklaustų: „Ar nori su manimi į koncertą?“ Nors esu vieniša, bet neleidžiu sau imtis iniciatyvos. Manau, kad merginti moterį yra vyro darbas. Gal dėl to ir neturiu japono vaikino.

Ką Jums reiškia sakurų žydėjimas? Sakura žydi labai trumpai – vos dešimt dienų. Visas kitas trys šimtai penkiasdešimt penkias dienas medis išgyvena įvairius periodus. Bet tik dėl tų trijų šimtų penkiasdešimt penkių dienų įmanomas žydėjimas. Sakuros gyvenimas – tarsi mūsų gyvenimo atspindys. Kasdienybė reikalauja daug pasiaukojimo: ir fizinio, ir dvasinio, ir mentalinio. Tiek kasdieniame gyvenime, tiek scenoje yra vos kelios akimirkos, kai tu pražysti. Visa kita – pasiruošimas. Sakuros žydėjimas – šventės įvaizdis, kai paslėpta tampa regima. Tai pergalės, tikėjimo paveikslas su lengvu liūdesio atspalviu, su gyvenimo realybės potėpiais. Galiausiai vilties ženklas: tu gali pakelti daugelį sunkumų, nes tiki, kad ateis diena, kai sakura pražys.

Ar yra tokia vieta, kur norėtų sugrįžti Jūsų širdis? Man patinka labai paprasti dalykai – geras maistas, juokas, pokalbiai, viskas, kas yra gyvenimo dalis. Neverta žvalgytis atgal. Noriu šiais kasdieniais malonumais su kuo nors dalintis. Keistas jausmas būti vienai. Tikiu, kad mano gyvenimo sezonas pasikeis, ir sakura apsipils žiedais.

Edita Grudzinskaitė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.