Ashburn +35,0 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024
Ashburn +35,0 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024

BNS

 

L. Kasčiūnas: kai kuriose srityse NATO reikia ne evoliucijos, o revoliucijos

2024/07/09


NATO kai kuriose srityse reikia ne evoliucijos, o revoliucijos, pirmiausia – kalbant apie gynybos pramonę, sako krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas.

– Dalis diplomatinių šaltinių neviešai ir dalis ekspertų viešai kalba apie tai, kad Jungtinės Valstijos šventiniame viršūnių susitikime nenori tokių staigmenų, kokios buvo Vilniuje, ir nori, kad viskas būtų sutarta dar iki renginio pradžios. Ar nebus taip, kad tiek valstybių vadovai, tiek ministrai, tarp jų ir jūs, važiuojate į Vašingtoną tik gražiai nusifotografuoti?

– Matote, dabar vyksta didelis derybinis procesas dėl baigiamojo dokumento, kur, be abejo, mes atstovaujame tiek savo nacionaliniams interesams, tiek giname Ukrainos interesus. Tas sunkus darbas dažniausiai ir vyksta iki summito, čia nieko naujo.

Aišku, būna atvejų, kai summite gali būti tam tikrų papildomų štrichų, bet visi, matyt, nori, kad iki summito būtų dėl pagrindo sutarta. Čia nieko per daug naujo, visada toks poreikis yra, nes NATO labai svarbu demonstruoti vienybę.

Vienybė, be jokios abejonės, yra didžiulė vertybė, tik mes visą laiką primename, kad vienybė turi būti su kokybe, su žingsniais į priekį, o ne vienybė su sprendiniais, kurie jau anksčiau buvo padaryti.

Mums bent jau keliose kryptyse yra aiškios nacionalinio saugumo interesų gairės, ką turime pajudinti.

Be jokios abejonės, dėl NATO regioninių gynybos planų įgyvendinamumo, dėl rotacinio oro gynybos modelio integravimo į NATO planavimą, kad ne tik mes kaip valstybė nuolat ieškotume tų sistemų pas mūsų sąjungininkus, (...) bet kad tai atsirastų planavime, suvokiant oro gynybos sistemų trūkumą visame Aljanse.

Aišku, Ukrainos klausimas. Mes realistai, suprantame, kad kvietimą į NATO pasiekti bus sudėtinga.

– Ar viltis, kad Ukraina sulauks šiame susitikime kvietimo į NATO, jau palaidota?

– Iki paskutinių dienų nelaidoji vilčių, bet būkime realistais – konsensuso nėra. Be abejo, tada turi būti stipresnis žodynas, atsirasti žodžiai, susiję su tuo, kad (Ukrainos narystė NATO – BNS) neišvengiama – irreversible, kad tai yra nebegrįžtamas procesas.

– Prisiminkime 2008 metus, kai pasakyta, jog Ukraina bus NATO narė. Praėjusių metų viršūnių susitikime pakartotas tas įsipareigojimas, nuspręsta, kad Ukrainai nereikia vykdyti Narystės veiksmų plano (angl. Membership Action Plan, MAP), o Ukraina taps nare, kai dėl to sutars visos organizacijos narės. Ar tas perfrazavimas ką nors esmingai keičia?

– Vis tiek svarbu. Žodynas yra svarbu, NATO bendruomenėje žodynas yra svarbu. Jeigu Rusijoje galbūt žodynas nėra svarbu, NATO bendruomenėje tai yra svarbu, nes tu nuo to žodyno galima atsispirti ir toliau judėti. Už to žodyno slypi ir daug praktinių dalykų, kaip praktiškai integruoti Ukrainos karines pajėgas į visą NATO architektūrą, sistemą, standartą. Nuo to ir prasideda techniniame lygmenyje narystės procesas. Kiekvieną žodyną lydi tam tikri aspektai, kurie susiję su praktiniais sąveikumo stiprinimo mechanizmais.

– Iš tų pokalbių, ką jūs matote, ar galutiniame komunikato dokumente bus daugiau gražios diplomatinės kalbos, ar bus padėta ir praktinių saugiklių?

– Manau, kad bus ir to, ir to. Aišku, labai svarbu sutarti bent jau dėl minimalios, bet stabilios NATO šalių pagalbos įsipareigojimo. Kalbame apie 40 mlrd. eurų kasmet, tai net mažiau nei pusė, kiek rusai skiria karui Ukrainoje. Bet yra geriau, negu nieko. Nėra paprasta ir dėl šito sutarti, nes yra šalys, kurios to nenori. 

Mes jau seniai esame deklaravę ir pasirašę su ukrainiečiais susitarimą, kad skirsime 0,25 proc. BVP – apie 190–200 mln. eurų – kasmet (Ukrainos – BNS) gynybai ir saugumui. Jei visos šalys paskirtų po tuos 0,25 proc., tai būtų virš 100 mlrd. eurų. Mes esame kaip pavyzdys šiuo atveju ir siūlome visiems pajudėti ta kryptimi. Suprantu, kad didelėms šalims tai nėra taip paprasta, bet manau, kad tai yra gairė, kuria reikia vadovautis.

– Kita sritis, kur galime būti pavyzdžiu kitiems NATO sąjungininkams, yra gynybos finansavimas. Vienas iš Lietuvos prioritetų yra pradėti diskusiją, kad vadinamosios gynybos finansavimo „grindys“ būtų jau nebe 2 proc. BVP, o 2,5 procento. Kiek tokia diskusija gali būti rezultatyvi žinant, kaip buvo sunku susitarti dėl tų 2 proc., o dalis sąjungininkų dar nėra įgyvendinę šio reikalavimo?

– Vis tiek reikia matyti pažangą, Vašingtone turėsime jau 23 NATO šalis iš 32, kurios bus pasiekusios 2 procentus. Likusios turės aiškiai pateikti planą, kaip tą padarys ir per kiek laiko.

Diskusija dėl 2,5 proc. ar daugiau tempia diskursą dar į kitą pusę, tad toms, kurios nesiekia 2 proc., nelieka kitos išeities. Kaip pavyzdys, mūsų visuomenininkai kalbėjo apie 4 proc. BVP, kai mes kovėmės Seime ir ieškojome sutarimo dėl 3 procentų. Bet, aš manau, diskusija dėl 4 proc. padėjo sutarti dėl 3 procentų.

Čia lygiai taip – diskusija dėl 2,5 proc. gali paraginti ir padėti kitoms šalims pajudėti link 2 proc. kuo greičiau. Tai svarbus aspektas. 

– Kiek Lietuva turi draugų šioje temoje? Nes neseniai Vilniuje viešėjęs Lenkijos gynybos ministras atviros paramos tokiai idėjai neišsakė, o teigė, kad turime siekti, kad šalys pasiektų bent jau tuos 2 proc. Kiek Lietuva turi bendraminčių, kad komunikate būtų įrašyti 2,5 procento?

– Pradėti diskusiją nereiškia, kad tai bus įrašyta į dokumentą. Manau, kad visi, kurie dabar skiria 2,5 proc., yra mūsų bendraminčiai neišvengiamai, jie tikrai  būtų suinteresuoti, kad link to pajudėtų ir kitos NATO valstybės.

Čia ne šiaip 2 ar 2,5 proc., čia kalbame apie kelis fundamentalius dalykus. Pirma, NATO modeliuoja ir planuoja savo pajėgumų plėtros prioritetus, vertina, kur turime pajėgumą pakankamą kaip Aljansas ir kur pajėgumų trūksta.

Tas paveikslas, kaip čia jums pasakyti delikačiai, kad 2 proc. yra jau vakar arba užvakar, 2,5 proc. yra žingsnis į priekį, bet tai yra tarp šios dienos ir vakar. 3 proc. ir daugiau yra tai, kas bus realybė ir būtinybė, ypač norint per artimiausius dešimtmečius užpildyti tuos pajėgumų trūkumus, pirmiausia – oro gynybos srityje. Natūralu, kad diskusija dėl 2 ar 2,5 proc. vyks pajėgumų prioritetų aptarimo analizės to paveikslo kontekste.

Norint užpildyti pajėgumus, reikia užkurti gynybos pramonę. Turime gerų pokyčių, pasigaminame daugiau amunicijos, bet geriausiai atspindi mano prieš dvi savaites Briuselyje išgirstas NSPA (NATO paramos ir pirkimų agentūros – BNS) direktorės  pasakymas, kad ji mato naujas gamybos linijas, bet nemato naujų fabrikų. Tai evoliucija, bet ne revoliucija.

Kai kuriose srityse mums reikia revoliucijos, pokyčio rimto, kad turėtume daugiau oro gynybos sistemų, ilgame nuotolyje smūgių suduodančių pajėgumų kaip HIMARS ir kitų dalykų. Norint užkurti pramonę, tu turi ne tik didinti gynybos finansavimą, bet daryti tai  tvariai, ilgam laikui ir tai turi lydėti kontraktai. Tiek nacionaliniai, tiek regioniniai, tiek viso Aljanso kontraktai. 

Gynybos pramonė, kuri gyvena evoliucijos, bet ne revoliucijos paradigmoje, indikuoja labai paprastai, žiūrėkite, kaip buvo kovido atveju. Visi sakė gaminkite vakcinas, mums jų tiek reikės. Prisigaminome vakcinų, bet dabar nežinome, kur dėti. Tai kažkur pasąmonėje yra įsitikinimas, kad tai, kas dabar vyksta, yra laikina, bus grįžimas prie įprastinių reikalų ir tos gynybos pramonės vėl nebereikės. 

Aš manau, kad reikės, nes čia yra egzistenciniai dalykai ir fundamentalūs pokyčiai, (...) todėl turime adaptuotis – gynybos pramonė pirmiausia, kad užtikrintume gamybą tiek atsargų prasme, tiek mažintume priklausomybę nuo tiekimo grandinių, užpildytume tuos pajėgumų trūkumus.

– Jei ir skirtų visos valstybės 2 ar 2,5 proc., kas iš tų skyrimų, jei nėra ko nusipirkti?

– Taip, bet tu negali išjudinti pramonės, jeigu nepasiūlysi ilgalaikių kontraktų. Jei pasiūlysi ilgalaikius kontraktus, tada atsiras ir fabrikai, ne tik naujos gamybos linijos.

– Vienas Lietuvai svarbiausių praėjusiais metais priimtų sprendimų – rotacinis oro gynybos modelis. Šiomis savaitėmis Nyderlandai karinių pratybų metu dislokuoja savo „Patriot“ sistemas Lietuvoje. Sakėte, kad mūsų oro gynybos poreikis atsirastų NATO planavimo dokumentuose. Kiek tai yra įmanoma, žinant, kad tik Nyderlandai kol kas sutiko dislokuoti savo oro gynybos sistemas Lietuvoje? Neatsiranda kitų valstybių, kurios tai galėtų pasiūlyti. Ką keistų tas įrašymas į planus?

– Keistų, kad NATO sprendimų priėmėjai, matydami visą paveikslą, galėtų dirbti su šalimis, kurios tokių sistemų turi. Čia yra kelios galimybės, net trys sakyčiau. Pirma galimybė yra antžeminės ilgojo nuotolio tokios, kaip „Patriot“, ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos, kaip „Iris-T“, NASAMS, SAMP/T. Tai viena kryptis.

Kita kryptis – laivai su oro gynybos sistemomis, jie galėtų treniruotis prie mūsų krantų ir tokiu būdu dengti bent dalį Lietuvos teritorijos. Taip pat – moderniausi lėktuvai su galimybėmis numušinėti balistines, kruizines raketas. Tokį pajėgumą turime NATO, ar tai būtų (naikintuvai – BNS) F-16 ar ypač F-35.

Tokios trys galimybės. Vienur NATO pajėgesnis, kitur didesnis trūkumas, jeigu kalbame apie antžemines sistemas. NATO centras žino, ko kas turi, ką šalys yra deklaravusios. Kaip dabar važinėju ir kiekvieną dieną prašau tų šalių, kurios turi, pagalvoti apie prisidėjimą prie rotacinio oro gynybos modelio, tai mes ir toliau tą darysime, bet jeigu šalia NATO savo planavimo dokumentuose modeliuotų tą situaciją, tuomet didėja galimybė prisitraukti tas sistemas.

Klausimas yra teisingas ta prasme, kad mes pirmiausia turime Ukrainos poreikį, čia yra prioritetų prioritetas, nėra klausimų. Tada turime trūkumą šitų sistemų ir tada prisideda valstybių, sakykime taip, požiūrio ir valios klausimas tai daryti. Mes dirbame su kai kuriomis valstybėmis, aiškiai identifikavome jas, kurios turi vienokį ar kitokį pajėgumą, dirbame su jomis, kad jos atsiųstų bent trumpam į Lietuvą treniruotėms antžemines oro gynybas ar ant laivų oro gynybos sistemas.

– Ar su kuria nors valstybe yra pažengusios derybos dėl dislokavimo?

– Nenoriu anonsuoti, gyvename tokiame pasaulyje, kai bet kokia per ankstyva žinia gali sugadinti reikalą. Gal jau baikime ankstyvų žinių skelbimo madą. Ir taip jau esame prisikalbėję daug, ko nereikėjo skelbti kažkada. Reikia išlaukti, nes tai pagarba, pirmiausia, sąjungininkams. 

– Jūs čia repliką metate savo pirmtakui?

– Ne, niekam nemetu, tiktai reikia išmokti pamokas ir judėti į priekį.

– Ar sutinkate, kad dabar tas rotacinis oro gynybos modelis labiau yra teorinis, nes nelabai galima jo pavadinti rotacija, kai Nyderlandų „Patriot“ sistemos išvažiuos ir jų niekas nepakeis?

– Negaliu sutikti, nes kiekvienas projektas turi įsivažiuoti. Kryptis aiški, modelis aiškus, tik reikia imti ir dirbti. Šalia to, ką darau kaip ministras, mes įsigyjame naujų gynybos sistemų patys. Matydamas, kad yra trūkumas, peržaidžiau prioritetus ir šalia to, kur mums iš pradžių buvo pasiūlytas sunkinimo kelias, oro gynyba būtų papildomai kuriama tik nuo 2030 metų, tai dabar kursime viską vienu metu. Manau, kad tai, ką darome, yra teisingas kelias, ypač matant NATO viduje esantį pajėgumų trūkumą. Manau, kad oro gynyba yra pagrindinis pajėgumas, kurį reikia plėtoti.

– Jeigu dar grįžtume prie valstybių, kurios galėtų dislokuoti oro gynybos sistemas, kalbame apie Europos valstybes?

– Pirmiausia, aišku. 

– Ar kalbame daugiau apie Pietų Europos valstybes, nes suprantame, kad Šiaurės šalys turi savo gynybinį poreikį, nes prie pat siena su Rusija?

– Ne tik.

– Pastaraisiais mėnesiais matėme ne vieną diversijų pavyzdį, ar kalbėtume atakas prieš kritinę infrastruktūrą, ar tuos pačius gaisrus prekybos centruose. Ar viršūnių susitikime bus ieškoma sprendimų dėl hibridinių atakų?

– Manau, kad bus. Atsakas nėra paprastas dėl daugelio dalykų. Bet koks apsibrėžimas, kas yra hibridinė ataka, po kurios turėtų sekti atsakas iš NATO pusės, rizikingas, nes (...) kas nors žinodamas, kaip tu apsibrėži, priartės prie jo, bet paliks tokios erdvės, kad atsako nebūtų. Priartės prie raudonos linijos, bet neperžengs. Dėl to tu irgi turi būti tokiame strateginiame neapibrėžtume ta prasme, kad jeigu padarysi ką nors žemesnio intensyvumo, vis tiek gausi atsaką. Čia lankstumą reikia pasilikti. 

Bet čia principo klausimas, kad turi būti atsakas, kaina turi būti už tokius dalykus. Tai faktas. Šalys tai darys ir nacionaliniu mastu, bet, neabejoju, reikia sutarti ir dėl NATO atsako. Tai yra principo reikalas ir, manau, kad dėl principo mes sutarsime.

– Ar tai atsidurs galutiniame dokumente, ar diskusijos liks diskusijomis?

– Neužbėkime įvykiams už akių.

– Tai gali būti paskutinis viršūnių susitikimas, kai Jungtinių Valstijų prezidentu yra Joe Bidenas (Džo Baidenas). Apklausos rodo, kad jį pakeistų Donaldas Trumpas. Viešojoje erdvėje dalis politikų ir ekspertų turi nuogąstavimų tiek dėl Aljanso ateities, tiek dėl mūsų regiono saugumo, jei į Baltuosius rūmus grįžtų D. Trumpas. Ar jūs turite tokių nuogąstavimų?

– Aš nebraižau apokaliptinių scenarijų. Aišku, gali būti iššūkių, nes padidėtų strateginio neapibrėžtumo mūsų viduje. Bet jis gali būti išsklaidytas sudėliojus labai aiškiai kai kuriuos dalykus, sutarus dėl principų. Ką aš turiu galvoje? Mes tikrai dirbame ir ruošiamės šitam galimam politiniam pasikeitimui. Pats buvau susitikęs su aukšto rango pakankamai artimais D. Trumpui senatoriais ir patarėjais. Kalbėdamas su jais, bandžiau išsiaiškinti jų matymą mūsų regiono, Europos, Ukrainos atžvilgiu, pasidėlioti kokias nors gaires, kaip galėtume dirbti toliau.

Ko aš labiausiai bijau ir, tikiuosi, mes kaip Europa išvengsime, tai jei ta pergalė įvyktų, kad mes nepasiduotume emocijoms, kur kažkas bandytų kurti moralinę sieną prieš Amerikos prezidentą. Tai būtų kvailystė, reikia viso to išvengti. Net jei tau nepatinka, turi sėsti ir, suvokdamas Amerikos svarbą ir kad tai yra Amerikos prezidentas, dėliotis tam tikrą bendradarbiavimo planą.

– Ką turite omenyje sakydamas moralinė siena?

– Metaforą panaudojau. Ne paslaptis, kad ne visoms politinėms jėgoms D. Trumpas yra priimtinas. Bet net jei tau nepriimtinas tos valstybės vadovas, tu atskiri, kur yra valstybės interesai, kur yra politiko vertinimas. Man atrodo, kad pirmoje kadencijoje kai kuriais atvejais buvo per daug tokios moralinės sienos sutapatint Ameriką ir prezidento vertinimą. Šito reikia išvengti, nes tai valstybė, kuri be galo svarbi mūsų saugumui, reikia elgtis solidžiai, ramiai, išlaikytai, oriai. Jei Amerika apsisprendė, dirbame su tokia Amerika, reikia ieškoti sąlyčio taškų. 

Taip, jis yra reikalų tvarkytojas, dylmeikeris, žmogus, kuris norės efekto, greito rezultato daugeliu atvejų. Žinome, kai kurias kryptis, kurias jis judins. Tikrai apie jokius išstojimus iš NATO nėra kalbos. Jis tikrai dar kartą judins gynybos finansavimo klausimus, (...) aišku, tos šalys, kurios nesiekia 2 proc., matyt, turės sujudėti dar labiau. Čia viena kryptis, apie kurią jis kalba – naštos pasidalinimas, kad Europa turi mokėti už savo saugumą. Visiškai teisingai, taip ir turi būti.

Tada, ką aš girdžiu iš tų krypčių, kur mes galime dirbti su juo labai sėkmingai, tai didelis dėmesys Kinijos galios sulaikymui.

– Ar nėra taip, kad dėmesys nukryps nuo Europos į Kiniją?

– Jeigu tu nori sulaikyti Kinijos galią, tą turi daryti ir Europoje. Kaip tu sulaikysi Kinijos galią be Europos? Tau reikia sąjungininkų. Mes, kaip valstybė, šioje vietoje absoliučiai esame aukštumoje. Struktūriškai jokio Kinijos poveikio mums nėra, esame iš esmės neįsileidę į kritinę infrastruktūrą, esame visiškai laisvi savo sprendimuose, išlaikę savo autonomiją, kitaip, nei kai kurios kitos šalys. Tą puikiai žino ir artimi D. Trumpui respublikonai. Tai labai svarbi korta.

Antras dalykas, Iranas. Manau, kad jam bus svarbus Irano galios sulaikymas, sankcijų režimai, čia mes irgi turime, ką pasakyti, dirbame šiuo klausimu užsienio reikalų ministrų ratuose. 

Tada einame į kitą aspektą, susijusį su naštos pasidalijimu, tai yra įsigijimai. Jam bus svarbu, kad būtų daugiau iš Amerikos perkama ginkluotės, vėlgi mes čia turime, ką pasakyti. Daug dalykų darome, galime planuoti naujus dalykus ateityje, kalbant apie mūsų regioną.

Mūsų regionas išvis gerai atrodo – Lenkija 4 proc. (BVP skiria gynybai – BNS), mes – 3 proc., toliau judame, latviai, estai – irgi 3 proc., viskas yra gerai, skaičiai, kurie įkvepia, leidžia kalbėtis labai garbingai. 

Dar viena tokia idėja, ji tokia įdomi, kurią aš visą laiką išgirstu, – kad reikia pradėti kartu kovoti su nelegalia migracija. Sakau, kad viskas puiku, galime jums net tvorą pastatyti padėti. Jie nusišypso, bet supranta, kad mes padarėme svarbių sprendimų šioje srityje. Manau, kad rasime bendrų taškų.

– Viena iš svarbių temų, kuri bus aptarinėjama susitikime – regioninių gynybos planų užpildymas realiais pajėgumais, tad pakalbėkime apie mūsų planuojamus įsigijimus. Lietuvoje viešėjęs Lenkijos gynybos ministras paskelbė, kad Lenkija kviečia Lietuvą kartu pirkti priešlėktuvinių gynybos sistemų „Piorun“. Jūs pasveikinote šią žinią, bet kada galima tikėtis konkrečių žinių dėl kontraktų?

– Žinote, kad aš, jeigu ką nors ir pasveikinu, tai stengiuosi ne tik pasveikinti, bet kad tai virstų sprendimais. Aišku, turime įsivertinti, bet viskas kol kas gula labai logiškai. Mes senąsias „Grom“ sistemas atiduodame Ukrainai, ne visas, bet dalį, jas reikės pakeisti. „Piorun“ yra „Grom“ naujausia versija, tai logiška būtų planuoti pagal tas pačias apimtis įsigijimus.

Efektyvios nuo peties veikiančios artimo nuotolio mobilios sistemos, turinčios panašumo į „Stinger“, poreikis yra akivaizdus. Artimiausiu metu tam tikrus sprendimus priimsime ir informuosime vasarą, rudens pradžioje. Aišku, reikia pasižiūrėti, pasiskaičiuoti, mačiau tam tikrą kontraktą estų, visos sumos, kurios yra, mums yra pakankamai įkandamos. 

– Estija kontraktą dėl „Piorun“ pasirašė 2022 metais, šiais metais atkeliavo pirmosios sistemos, mes irgi galėtume planuoti, kad per dvejus metus gautume šias sistemas?

– Dveji ar treji metai, taip. Estai įsigijo 100 sistemų, 300 raketų, 100 mln. eurų.

– Koks būtų mūsų poreikis būtų?

– Dar sunku pasakyti, reikia palaukti karinio patarimo ir vertinimo. Aš prisiriščiau iš pradžių prie skaičių, kiek turimų „Grom“ galėtume perduoti ukrainiečiams. Manau, kad minimumas būtų tų sistemų atstatymas. Būtų panašūs skaičiai, ne daugiau, gal net šiek tiek ir mažiau.

– Panašūs į estų?

– Mhm.

– Kitos gynybos sistemos, kurias Lietuva ketina įsigyti, yra vidutinio nuotolio. Ar renkamės tarp NASAMS ir „Iris-T“ sistemų? 

– Tikrai taip.

– Kada bus priimtas sprendimas?

– Iki rugsėjo mėnesio.

– Jūs kalbėjote apie ginkluotės gamintojų investicijas Lietuvoje, panašias kaip „Rheinmetall“. Nenorėjote daug pasakoti šia tema, bet Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija patvirtino, kad ministerija kalbasi su „Northrop Grumman“. Tai ar dabar galite patvirtinti, kad su jais kalbatės?

– Kalbame.

– Ar su jais kalbama apie atskirą gamyklą, ką matome „Rheinmetall“ atveju, ar apie gamybos liniją?

– Labiau gamybos liniją. 

– Ar ji atsirastų Giraitės ginkluotės gamykloje?

– Čia jau be detalių, bet visos opcijos įmanomos.

– Giraitė taip pat?

– 30 mm kalibro šaudmenų gamybą, manau, kad galima būtų integruoti ir į Giraitę.

– Kitas investuotojas, apie kurį kalbėjote, gamina pėstininkų kovos mašinas. Žinant tai, kad karinis patarimas yra duotas pirkti vikšrines kovos mašinas, ar tai yra investicija iš įmonės, kuri gamina vikšrines kovos mašinas?

– Be abejo. Jei pirksime vikšrines, tai ir investicija būtų į vikšrines.

– Iš šių investuotojų kovos mašinas ir pirktume?

– Logiška, tai būtų paketas.

– Kada čia galėtų kas nors daugiau paaiškėti?

– Čia reikės rudens.

– O apie kokias įmones mes kalbame? Ar kalbame už Atlanto esančias įmones, ar Europoje?

– Viskas yra įmanoma, ir ten, ir ten.

– Pabaigoje norėčiau pakalbėti apie nacionalinę politiką, nes esate ne tik ministras, bet ir kandidatas Seimo rinkimuose. Jūs esate išreitinguotas į pirmąją vietą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąraše. Kai kalbame, dar nežinome premjerės sprendimo, ar ji vestų sąrašą. Ar jūs sutiktumėte vesti sąrašą? Ar įsivaizduojate save kaip numerį vienas?

– Aš save labai gerai įsivaizduoju dirbant komandoje. Manau, kad mes visi vienas kitą galime papildyti. Vienas kito stiprybes, vienas kito silpnybes pridengti ir kompensuoti vienas kitą. Aš – komandos žmogus. Jeigu komandai reikia, aš galiu būti šalia ir judėti į priekį. 

Bet autentiškas lyderis šiai minutei vedant sąrašą yra premjerė Ingrida Šimonytė.

– Jūsų nuomone, ji turėtų būti įrašyta pirmuoju numeriu?

– Be abejo, nėra klausimų.

– Daug palaikymo reitingavime sulaukėte ir 2020 metais, ar ta partiečių parama jums nepasufleravo minties galvoti apie partijos pirmininko postą, kur žinome, kad Gabrieliui Landsbergiui jį palikus, vakuumas bus?

– Aš turiu pakartoti savo atkaltą mantrą, kad nesakau ne, bet nesakau ir taip. Paliekame klausimą atvirą, viskas spręsis po Seimo rinkimų. Dabar esmė – Seimo rinkimai, turime susitelkti ir judėti į priekį.

– Kitaip paklausiu. G. Landsbergio, kuris nelabai komentuoja savo galimybių tapti eurokomisaru, klausia, ar jis norėtų to posto. Tai ar norėtumėte būti TS-LKD pirmininku?

– Negaliu pasakyti, kad negalėčiau svarstyti.

– Ar būtumėte vienijantis lyderis? Dažnai jums prikišama ir jūsų praeitis, pasisakymai žmogaus teisių temomis. Prisimenant ir tai, kad jūsų frakcijos kolega Matas Maldeikis sakė, kad jei būtų tvirtinama jūsų kandidatūra į ministro postą Seime, jis būtų už jus nebalsavęs. Negalvojate, kad esate skaldanti figūra skėtinėje partijoje, kokia ir yra TS-LKD?

– Kai vyko skyrimo procesas, per tą įdomią savaitę, kurią teko išgyventi ir išklausyti įvairiausių įdomių pareiškimų, atsakiau į vieną klausimą, kai turėjau kritikos iš Laisvės partijos.

Man kiekvienas žmogus yra brangus, nes jis yra Lietuvos pilietis, nepaisant jo pažiūrų. Ir Lietuvos krašto apsaugos sistema gins kiekvieną Lietuvos Respublikos pilietį. Man atrodo, kad per šimtą dienų aš įrodžiau, jog mes rūpinamės visais – ir liberaliais, ir konservatyviais, ir tautiškai nusiteikusiais, ir priklausantiems tautinėms bendrijoms asmenims. Nes man yra visa Lietuva, mes visi kartu.

– Tai matote save kaip vienijančią figūrą?

– Tikrai galiu kalbėti su visais ir susitarti. Galite paklausti opozicijos, kaip mes kalbamės.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Autorius Vilmantas Venckūnas / BNS

KAM/Alfredo Pliadžio nuotr.

Dalintis