Labiausiai mokytojui padeda šmaikštumas

„Rugsėjo 1-ąją jaučiuosi kaip eidamas į pirmą klasę“, – sako Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos technologijų ir braižybos mokytojas Martynas Vydmantas. Vos pradėjęs dirbti, jis iškart buvo išrinktas geriausiu Šilalės rajono mokytoju.

Pasiūlymas sukėlė šoką Jaunų žmonių, ypač vyrų, mokyklose reikia paieškoti, nes pedagogo profesija negarantuoja nei lengvo gyvenimo, nei didelio atlyginimo. Vis dėlto 27 metų šilališkis savo pasirinkimu neabejoja. „Įsitikinau, kad moku rasti bendrą kalbą su vaikais. Man atrodo, jog tai ir yra tikrasis pašaukimas“, – sako Martynas Vydmantas. Darbas jį susirado pats. Vilniaus edukologijos universitete įgijęs pedagoginį išsilavinimą ir tapęs automechanikos inžinieriumi, Martynas metams išvyko padirbėti į Londoną. Po devynių mėnesių jam pasiūlė tapti vairavimo instruktoriumi, ir vaikinas grįžo į Šilalę. O praėjusią vasarą pokalbio pakvietė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius. „Pajutau lengvą šoką, bet iššūkį tapti mokytoju priėmiau“, – juokiasi su džiaugsmu mokslo metų pradžios šiemet laukiantis vaikinas. Tapti mokytoju Martynas sako tikrai nesvajojęs, tačiau norėjęs studijuoti kūno kultūrą ir dirbti treneriu. Dėl patirtų traumų norus teko pamiršti, todėl stodamas į universitetą vieną iš pasirinkimų įrašė technologijų pedagogiką. „Nepasakyčiau, kad tai mano svajonė, tačiau pamatęs, jog įstojau, ašarų neliejau, o dabar netgi džiaugiuosi“, – sako jaunas mokytojas. Griežtumui turi būti ribos M. Vydmantas gimnazijoje turi tik 16 savaitinių pamokų – tai mažiau, negu priklauso pagal etatą, todėl jauno mokytojo alga nėra didelė. Viltis turėti daugiau pamokų ir daugiau uždirbti, pasak Martyno, atsiras tik tada, kai į Lietuvą pradės grįžti emigrantai. Kol kas maži miesteliai, o juo labiau kaimai tik tuštėja. Vaikinas papildomai užsidirba skaitydamas paskaitas saugaus eismo mokykloje ir mokydamas suaugusiuosius vairuoti automobilį. Pasak jo, tai nepalyginamai sunkiau negu dirbti mokytoju, nes kone kasdien kelyje pasitaiko pavojingų incidentų. Atrodo, kad jų turėtų netrūkti ir dirbtuvėse, kai į jas subėga būrys nenuoramų paauglių. Martynas sutinka, kad tvarka tokioje vietoje reikalinga ir visi turi laikytis nustatytų taisyklių, tačiau griežtu savęs nevadina ir mokiniams nekomanduoja. „Praėjo tie laikai, kai vaikai taikėsi prie mokytojo, dabar mokytojas turi rasti kelią į kiek­vieno vaiko širdį. Vienaip kalbi su penktokais, kitaip – su aštuntokais ar baigiamųjų klasių gimnazistais. Negali būti pernelyg griežtas, reikalauti, kad visi laikytųsi tavo nustatytos tvarkos – taip mokinių į savo pusę nepatrauksi, ryšio su jais neužmegsi. Jei jo nebus, darbas klasėje nevyks ir rezultato neturėsi“, – dalijasi patirtimi M. Vydmantas. Pasak jo, kaimo mokyklų mokiniai gerokai santūresni už didmiesčių, tačiau ir čia vienas kitas nenuorama ar nenorintis mokytis kiekvienoje klasėje atsiranda. Paliepimai ir moralai jų neveikia, bet Martynas turi savo taktiką. „Technologijų pamokos daugeliui atrodo juokingos. Mokiniai sako, kad į jas ateina tik galvos pravėdinti, bet negali vaikai sėdėti pamokoje ir žaisti telefonais. Visiems reikia veikti ką nors naudingo, todėl su kiek­vienu mokiniu aptariame, ką jis norėtų išmokti, kokį darbelį pagaminti“, – aiškina mokytojas. Pamokose Martynas stengiasi išvengti konfliktų, todėl jei koks nors mokinys nenori dirbti, stoja greta ir daro už jį. Dauguma susigėsta ir įsitraukia į kūrybinį procesą. „Psichologijos žinių su kaupu gavome universitete, tačiau geriausiai įtampą klasėje panaikina šmaikštumas“, – mano šilališkis.

Mokė konstruoti riedlentę Martynas neliepia savo mokiniams kalti inkilėlių ir pjaustyti iš faneros lentelių maistui smulkinti. Pasak jo, tai, ką daro visi, neįdomu nei jam pačiam, nei vaikams. Pernai dešimtokams jis pasiūlė sukonstruoti riedlentę. Toks dar neapsiplunksnavusio mokytojo užmojis pasėjo abejonių net kolegoms: juk nepavykus mokiniai gali suabejoti Martyno gebėjimais. „Bet riedlentes mes sukonstravome ir mokyklos kiemu pavasarį su vėjeliu pralėkėme“, – tvirtina mokytojas, kūrybinių užduočių savo mokiniams ieškantis internete, techninėje literatūroje. M. Vydmantas įsitikinęs, kad nuolat turi kilti ne tik vaikų ugdymo, bet ir mokytojo gebėjimų lygis. „Mokykla negali tapti stovinčiu vandeniu. Bet pradedantis mokytojas tik po penkerių metų gali įgyti vyr. mokytojo kvalifikaciją. Tai ilgas laikas, man atrodo, kad užtektų trejų metų, per kuriuos galima daug išmokti ir kitiems įrodyti, ką sugebi“, – svarsto vaikinas. Nuo mokytojo kvalifikacijos priklauso ir jo atlyginimas, tačiau M. Vydmantas tvirtina, kad mokytojo darbe atlyginimas nėra svarbiausias dalykas. Mokytojas negali dirbti tik dėl algos, nes jei nejaus pašaukimo mokyti, jei nesugebės susikalbėti su vaikais, ir didžiausias atlyginimas nemotyvuos pasilikti mokykloje. „Kolegos tai man pasakė pačiomis pirmomis darbo dienomis, netgi pagąsdino, kad daug tokių iki manęs buvo, kai kurie net mokslo metų pabaigos nesulaukė. Tie pirmi metai ir parodo, ar turi pašaukimą. Tai nėra skambus žodis ar kokia išgalvota idėja. Jei šis darbas man nebūtų patikęs, dabar apie patirtį mokykloje nekalbėčiau“, – sako M. Vydmantas.

Daiva Bartkienė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.