Ashburn +28,2 °C Debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024
Ashburn +28,2 °C Debesuota
Penktadienis, 19 Lie 2024

Laikas pirtyje ilgina gyvenimą

2023/02/10


Kol už lango vis dar yra sniego lopinėlių ir kol termometro stulpelis sukiojasi apie nulį arba net palepina vienu kitu laipsniu šalčio, įlįsti į prikaitintą pirtelę – didelis malonumas. Pirtininkė, kaimo turizmo sodybos „Raudonkalnis“, įsikūrusios Radviliškio rajone greta Mankiškių kaimo, savininkė Daiva Veseckienė juokauja, kad laikas, praleistas pirtyje, į gyvenimo trukmę neįsiskaičiuoja, taip pat kaip ir magaryčios. Laikas čia bėga nejuntamai. Taigi pirtis – atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai. Aišku, jeigu viskas joje daroma teisingai ir neperlenkiant lazdos.

Procesas – penki užėjimai į pirtį

Gerą dešimtmetį pirtininkystės mokslu besidominti D. Veseckienė su vyru Aurimu savo kaimo sodyboje įrengtoje pirtyje ne vienerius metus rengia edukacinius užsiėmimus pirties mylėtojams. Apie tris valandas trunkantis pirtinimosi procesas, sako ponia Daiva, praeina lyg pusvalandis – nurimsta, sustoja, aptingsta net ir tie lankytojai, kurių gyvenimo tempas didžiulis, o įtampos ir streso – nors vežimu vežk.

Daiva primygtinai ragina atėjus į pirtį neskubėti – kuo daugiau laiko tokiam pabuvimui bus skiriama, tuo giliau kūnas įšils, atsipalaiduos, o mintys pailsės. Pabūti, sako, reikėtų apie tris valandas, bet tikrai ne mažiau kaip dvi. Pirtinimasis vyksta tarsi sinusoidės principu: nuo lengvos įžangos iki kilimo, aukščiausio taško – vanojimosi – ir lėto leidimosi žemyn. Per tris valandas reikėtų ne mažiau kaip penkių užėjimų į pirtį, pertraukas būtinai padarant priepirtyje. Auksinė taisyklė – pirtį pradėti ir baigti esant panašiai kūno temperatūrai, tai yra pirtinimosi pabaigoje būtina skirti laiko kūnui pravėsti.

Anot pirtininkės, kai kada klaidą daro vyrai, kurie išsivanoja ir bėga rengtis, nors dar reikėtų išeiti į priepirtį, šiek tiek atvėsti ir bent trumpam sugrįžti į auštančią pirtį.

„Procesas turėtų vykti tokiu principu: būti pirtyje reikėtų panašiai tiek, kiek išėjus į priepirtį, čia atsigerti ir lengvai užkąsti. Iš viso penki tokie išėjimai“, – pasakoja D. Veseckienė.

Iš pradžių, sako, į pirtį užeinama susipažinti su aplinka, su vantomis, kartu gaunama šiokio tokio gariuko, lengvai pasišildoma. Tada dera išeiti į priepirtį, atsigerti arbatos, o tik paskui vėl grįžti.

Antras užėjimas: šildomos kojytės, jos lengvai pavanojamos, pakvėpuojama aromatais iš natūralių augalų. Tada vėl einama į priepirtį atsigauti.

Atsigavus, atsigaivinus vandeniu, arbata arba vaisiais, į pirtį sugrįžtama druskos pylingo procedūrai. Druska, švelniai įtrinta ant viso sudrėkusio kūno, nuvalo negyvą odą, šlakus.

Po įtrynimo gerai pasišildžius vėl išeinama atsigauti.

Kitas užėjimas į pirtį – aukščiausias taškas. Vanojimas. Šilumos prasme tada kūnas būna labiausiai sušilęs. Pirmi mostai – švelnus garo nuleidimas, paskui švelnus supažindinimas su vanta – purenimas. Kitas veiksmas – vantos kompresiukai, paspaudimai pradedami nuo padukų ir einama tolyn visu kūnu iki pat galvos. Paskiausiai – tikrasis vanojimas, judesiai gali būti įvairiausi. Iš pradžių vanta šildoma nugara, paskui priekis, o paskui vėl nugara. Vanojimas užbaigiamas nubraukant kūną vantomis. Procedūros metu būtina uždengti galvą, kad ji neperkaistų. Pirtyje apskritai privalu būti su kepure, nes ji saugo galvą nuo perkaitimo, kad kūnas galėtų priimti aukštesnę temperatūrą.

Į darbą paleidžiamos vantos – aukščiausias pirtinimosi taškas. Asmeninė nuotr.

„Be kepurės galvai tampa karšta ir ji duoda signalą kūnui, kad būtina skubiai išeiti iš pirties, nes yra per karšta. Išsivanojame. Ir tiesiai – po šaltu dušu, į tvenkinį arba apsipilam vandeniu iš kibiriuko. Svarbu atvėsti“, – aiškina žinovė.

Atvėsus, į pirtį pravartu grįžti, kad kūnas sušiltų.

Galiausiai – garsų terapija. Galima paklausyti iš varinės bronzos lydinio pagamintų dainuojančių dubenėlių skleidžiamo garso, kurio dėka bematant nelieka minčių, net nereikia jų vyti, tiesiog nelieka. Jei dubenėlių nėra, terapijos įrankiu gali tapti bet kas, kas skleidžia garsą, kas ramina, o tai gali būti ir lietaus lazda, ir paprasta tarškynė. Neturint nieko, kas skleistų garsą, Daiva pataria tiesiog užtraukti liaudišką dainą – ji ramina. Bet jeigu nei garsams, nei dainai noro nėra, D. Veseckienė vis tiek rekomenduoja būtinai apšilti pirtyje.

Garsų terapija mintims. Daiva Veseckienė sako, kad ši pirties tradicija, nors ir nelietuviška, bet tikrai efektyvi. Artūro Staponkaus nuotr.

Sušilus grįžtama į priepirtį – kas drungno vandens, kas kokio vaisiaus, kas arbatėlės ar lengvo užkanduko. Atsipūtus – paskutinis užėjimas, daromos kūno kaukės, net veido odos.

„Tada mūsų oda ypač ima viską į save, nes jai trūksta drėgmės. Galima daryti šokolado kaukę, galima molio, galima visokiausių uogų – aviečių, serbentų, kitų, sutrynus ir sumaišius su medumi. Išsitrynę dar pabūname pirtyje, atvėstame, o paskui jau prausiamės“, – pataria.

Medaus kaukė, anot D. Veseckienės, yra puiki. Tačiau medų ji pataria naudoti būtent pirtinimosi pabaigoje, kada oda yra atsivėrusi ir viską priima į kūną.

„Galima, aišku, medų naudoti ir trinantis druska, kaip šveitikliu, betgi medaus gaila – organizmas tada tik valosi ir vis tiek viską meta iš savęs, nepasisavina.“

Brangios senosios tradicijos

Į pirtį D. Veseckienė primygtinai rekomenduoja eiti nuogiems. Nors, sako, pastebėjusi, kad lietuviai santūrūs, skirtingai, pavyzdžiui, nei vokiečiai.

„Kadaise lietuviai eidavo nuogi, tik paskui atsirado kultas, kad kūno reikia gėdytis. Pradžioje eidavo į pirtį šeimos nariai, o pradėjus gėdytis vyrai ir moterys ėmė eiti atskirai. Okupacijos laikotarpiu dažnai pirtintis visi ėjo kartu ir visi gėrė...“

Anot pirtininkės, maudymosi kostiumėliai, kurie paprastai yra sintetiniai, pritraukia visokių dalykų, todėl pirčiai visiškai netinkami. Vyrams tai ypač nesveika, nes pirtinantis su trumpikėmis „ta vieta“ pritraukia šalčio.

„Drabužiai yra skirti maudytis, o ne kaitintis. O jei jau labai santūru, geriau prisidengti natūralaus audinio paklodėle ar specialiai pirčiai pasiūtu audiniu, pavyzdžiui, iš lino.“

Anot pašnekovės, pastaraisiais metais sparčiai populiarėja ir pirtis, ir pirtinimosi tradicijos, žmonės domisi, kaip pirtintis, kad efektas kūnui ir mintims būtų maksimalus.

„Galiausiai pirtis – tai proga žmonėms susitikti, pabendrauti. Bendrauti pirtyje tikrai nėra blogas dalykas – šilta, jauku ir žmogus čia atviresnis, nes yra nuogas. Blogiausia pirtyje yra alkoholis ir labai didelis karštis.“

Karšta, gal net kokių 100 laipsnių, pirtis, anot ponios Daivos, yra didelė klaida, nes tokia temperatūra smarkiai išsausina odą, gresia organizmo perkaitimas.

Anksčiau Suomijoje, pasakoja, vykdavo panašūs čempionatai ir sėdėdavo dalyviai pirtyje, kur karštis 100–110 laipsnių. Kol vienas žmogus taip sėdėdamas numirė. Paskui tas karšto sėdėjimo procesas uždraustas. Tiesą sakant, patys suomiai tokio karščio pirtyse net nemėgsta, o procesas išsikreipė dėl noro konkuruoti.

Geriausia pirtis, sako pašnekovė, yra tada, kai temperatūra siekia apie 60 laipsnių, o drėgmė 40–60 procentų. Tai pati geriausia lietuviška pirtis.

„Taip, drėgna pirtis yra lietuviška. Mūsų tauta turėjo 50 metų okupacijos ir mūsų lietuviška pirtis dėl to kažkodėl tapo rusiška. Istorikai iki šiol ginčijasi, kur anksčiau atsirado pirtis – Lietuvoje ar Rusijoje. Manau, gal vis dėlto Lietuvoje. Juk pirmosios lietuvių pirtys būdavo dūminės, dėl to jos negalėjo būti labai karštos. Iš akmenų būdavo sukraunama krosnis, iškūrenama, paskui išvėdinama patalpa ir išleidžiami dūmai, po to vandeniu užpilami akmenys ir tik tada prasidėdavo pirtinimosi procesas. Taigi lietuviška pirtis negalėdavo būti labai karšta, nes patalpa būdavo išvėdinama, o šiluma pirčiai būdavo išgaunama tik nuo šilumą atiduodančių akmenų, kurie, užpylus vandens, imdavo garuoti ir sudarydavo drėgmę“, – pasakoja.

„Ne veltui pirtis yra lyginama su moters gimda: šilta, drėgna ir saugu. Ne veltui ir durys senovinėse pirtyse būdavo pažemintos – kad garas neišeitų ir kad išeidami iš pirties susilenktume, tarsi iš naujo užgimdami. Juk pirtyje mes ne tik nusiprausiame, bet ir nurimstame, atsigauname, o tada ir vėl į priekį.

Pasakoja, kad lietuviai pirtyje mėgsta daug augalų, daug bei įvairių vantų. Neštis į pirtį galima viską, kas auga.

„Nerekomenduojame tik tujų, nes sakoma, kad jos labiau tinka kapinėms, o ne į pirtį. Eglę ir pušį rečiau naudojame, bet irgi galima daryti pasiklojimus, užsiklojimus. Kadagys gerai padukams ir sužadinti kūną vanojant. Tinka ąžuolas, beržas, obelis, drebulė, klevas, nuplikyta dilgėlė. Visi augalai: mėta, kietis, pelynas. Vasarą ypač, nes tada visi augalai švieži. Pavyzdžiui, vasarą surišta klevo arba ąžuolo vanta – puiki vėduoklė sklaidyti pirties garą. Koks malonumas! Vasaros kvapų žiemą į pirtį neatneši. Bet džiovinti augalai irgi skleidžia aromatą.“

Pirtyje galima naudoti eterinių aliejų – užlašinti ant vantos ir paskleisti ore, arba įlašinti į druską ir sijoti. Ant akmenų aliejaus pilti nerekomenduoja, nes jis nudega.

Atgaiva organizmui – kvapusis vanduo arba hidrolatas iš šalavijo, kadagio, vingiorykštės, kėnio – aromatai, paskleisti pirties ore, pasisavinami apie 80 procentų geriau, negu geriant minėtų augalų arbatą.

Už ir prieš

Per pirties procesą žmogaus organizmas, anot D. Veseckienės, išprakaituoja 2–3 litrus vandens, todėl būtina sugrąžinti vandens pusiausvyrą.

„Gerai yra tai, kad pirtyje išeina toksinai, bet blogai, kad mes prarandame mineralus – kalį, magnį. Dėl to gerti yra būtina. Naudinga valgyti vaisius, medų.“

Pirtyje kiekvienam patariama būtinai įsiklausyti į savo organizmą, nes kūnas tikrai nepatars daryti, kaip jam nesveika.

„Ir nereikia klausyti draugo. Arba būna, kad vyrai nori vienas prieš kitą pasididžiuoti ir nedrįsta išeiti. Būtina išeiti, jei organizmas sako, kad jam negera.“

Su žaizdomis ir temperatūra į pirtį – šiukštu. Širdininkams – tik vėsi pirtis. Taip pat reikėtų atsiminti, kad pirtyje kraujo spaudimas linkęs kristi, taigi tik į naudą turintiems jį aukštą. O tie, kurie turi žemą kraujospūdį, turėtų įvertinti, kad pirtyje jis dar nukris.

Be to, patalpą pirtinantis būtina reguliariai vėdinti, kad viduje nepritrūktų deguonies – galima pravertas duris palaikyti kiekvienu išėjimu į priepirtį.

„Paleidžiant garą, karštį galima reguliuoti. Tam, kas mėgsta karščiau, papilsi daugiau vandens, bus garo, bus karščiau, pilsi mažiau, atitinkamai mažesnis bus ir garas“, – sako.

Svarbiausia, esmė, anot ponios Daivos, pirtyje būti ramiai, lėtai, neskubant, vienas kitą pavanojant, prisiliečiant, pakvėpuojant aromatų.

Pirtis ir vasara

Daiva iš savo patirties žino, kad žmonėms pirtis kažkodėl asocijuojasi su žiema, kai už lango šalta ir balta. Pastebėjusi ir tai, kad kiti nori pirties, bet išties jiems pirties nereikia, tik priepirčio, kuriame galėtų vartoti alkoholį. Dar ne visi esą supranta, kad pirtis ir alkoholis nesuderinami.

Įsitikinusi, kad dar smagesnė ir dar naudingesnė pirtis yra vasarą, nes išėjus iš jos atgaivina net ir 27 laipsnių šiluma. Be to, vasarą pilna augalų su visomis savo savybėmis.

Daiva ir Aivaras Veseckai. Mielas pirties hobis išaugo į verslą. Asmeninė nuotr.

Apie pirtininkystės mokymus, rengiamus Šiauliuose, Veseckai išgirdo prieš dešimtmetį. Abu su vyru, sako Daiva, iš tų mokymų grįžo tylėdami, supratę, kad viską, ką iki šiol darė, darė ne visai teisingai. Pasitarė ir nusprendė mokytis: vantos ir vanojimas, augalai, masažai, kvapai, šveitikliai, tradicijos, žodžiu, mokslas – moksle.

Mielas hobis padarė pradžių pradžią Veseckų verslui – kaimo turizmo sodybai „Raudonkalnis“ ir pirtininkystei.

 

Edita AKSOMAITIENĖ

Skrastas.lt

Dalintis
Politika