Ashburn +23,8 °C Debesuota
Trečiadienis, 24 Lie 2024
Ashburn +23,8 °C Debesuota
Trečiadienis, 24 Lie 2024

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
„Rasų“ redaktorė
 

„Laiko duobe“ vadinamoje sodyboje persipina legendos, senos ir naujos istorijos

2024/07/09


Raseinių rajone, laukinės gamtos apsuptyje esančią sodybą dabartiniai šeimininkai vadina „Laiko duobe“. Nors senieji statiniai neatpažįstamai pasikeitė, senosios legendos ir tikros istorijos čia neužmirštamos. Beje, ne vieną naują nutikimą, vertą įrašyti į Kejėnų kaimo metraštį, pasakoja jau beveik du dešimtmečius sodybą su šeima puoselėjantis Darius Šleinius.

Kaunietis Darius pasakoja, kad ši Dubysos regioniniame parke esanti sodyba šeimos gyvenime atsirado gana netikėtai. Darbo reikalais į Palangą važiavęs vyras stabtelėjo Raseinių pakraštyje, kur turėjo prisijungti atvažiuojantis kolega. Prisimena, belaukdamas skaitinėjo laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo apie už 15 tūkstančių litų parduodamą sodybą su hektaru žemės. Kadangi ji buvo ne taip toli, vyrai užsuko jos apžiūrėti. Darius pasakoja, kad priimti sprendimą padėjo tiesūs kolegos žodžiai: „Jeigu tu neperki, tai aš perku.“

Tai tik trumpa įžanga į pasakojimus apie mažą Žemaitijos kaimelį, jame pėdsakus palikusius istorinius įvykius, sklandančius gandus ir legendas, paprastus žmones ir jų meilę gamtai bei atsargų prisilietimą prie jos.

Įvažiavimą į Eidimantės ir Dariaus Šleinių sodybą žymi ženklas su užrašu „Laiko duobė“.

Kaip kilo mintis sodybą pavadinti tokiu neįprastu pavadinimu – „Laiko duobė“?

Tai labiau draugo mintis. Pabuvęs sodyboje ir dalindamasis įspūdžiais, prasitarė, kad pasijuto čia tarsi įkritęs, visiškoje ramybėje, neliko nė laiko tėkmės pojūčio.

Iš tiesų ši vieta ypatinga. Iš dviejų pusių sodybą supa miškas, po to nueinantis į šlaitą, todėl ji atsiduria tarsi lomoje. Geroji pusė – gražu, blogoji – visada stipresnės šalnos ir interneto ryšys prastesnis.

Vos per kelis metrus pro sodybą teka Šventupio upelis. Toliau jis įteka į Dubysą ir, nors giliausia vieta siekia kelius, vasarą niekada neišdžiūsta, o vandenyje plaukioja upėtakiai. Nepraleidžiu progos svečiams parodyti greta upelio gulinčio apsamanojusio akmens. Jo viduryje matyti piršto dydžio skylė – sakau, kad jis „ritualinis“. Bet iš tiesų istorija visiškai buitinė. Kažkada anksčiau netoli tos vietos stovėjo kluonas, matyt, į tą akmenį buvo įgręžta armatūrą, bet kai dabar nieko iš kluono nelikę, tai akmuo su skyle atrodo paslaptingai. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip kontekstas vietovę ir joje esančius objektus gali apipinti legendomis.

Legendinis akmuo iš tiesų byloja apie toje vietoje stovėjusį kluoną.

Tiesa, ir pats upelis turi savų legendų bei istorijų. Anksčiau jis buvo daug gilesnis, todėl ir namas buvo pastatytas aukščiau, nes vanduo pavasariais kartais pakildavo. Esu girdėjęs pasakojant seną istoriją, kad per patvinusio upelio brastą pas ligonį važiavo kunigas, kažkas atsitiko ir vandenyje paskendo vienas iš reikmenų, naudojamų Paskutinio patepimo apeigose. Todėl upelis pavadintas Šventupiu. Tai greičiausiai pramanytas pasakojimas, bet tikras faktas yra tas, kad einant vaga aukščiau kažkada stovėjo vokiečių šeimai priklausęs vandens malūnas. Deja, iki šių dienų tėra išlikusios akmeninės sienos ir buvusios užtvankos žymės.

Istorijomis apipintas Šventupio upelis.

Sodybos apylinkės byloja ir apie kitokius istorinius įvykius. Pernai rudenį šernai ar barsukai iškniso didelį prižiūrimos pievos plotą, teko iš naujo tvarkyti, frezuoti. Važiuodamas traktorius į paviršių iškėlė į sprogmenis panašius daiktus. Kvietėm specialiąsias tarnybas ir tai buvo jau trečias kartas, kai aptinkame karą primenančių radinių. Pasirodo, šioje vietoje vyko ne vienas tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo mūšis. Esu radęs ir Pirmojo pasaulinio karo šautuvo durtuvą, šovinių, upelyje – vokišką šalmą, iš jo būklės buvo galima spręsti, kad karys žuvo.

Kai nusipirkome sodybą, pastebėjau, kad ties ja ir baigiasi elektros tinklai, iki sodybos vedantis geras kelias, už jos irgi gerokai suprastėja ir nėra tvarkomas, neatrodo būtų buvęs prižiūrimas ir ankstesniais laikais. Buvo įdomu, kaip žmonės susitvarkė kelią bent iki sodybos. Pasirodo, kad kai buvo tiesiama autostrada Vilnius-Klaipėda, sodybos šeimininkas talkino kelininkams, dirbo vairuotoju. Susitaręs už tuo metu įprastą atlygį, degtinę, gaudavo žvyro savo keliukui taisyti. Tokia buvo sovietinė realybė...

Dėl karus menančių radinių sodybos šeimininkui ne kartą teko kviesti ir specialiąsias tarnybas.

Matome daug pavyzdžių, kai į kitų savininkų rankas patekusios senos sodybos atgyja naujam gyvenimui. Bet jūsiškės vaizdas pasikeitė tiesiog neatpažįstamai.

Sodyba nėra sena, statyta sovietiniais laikais. Dabartinis gyvenamasis pastatas anksčiau buvo ūkinis, baltų plytų, dengtas žaliu nublukusiu šiferiu. Šeimai gyventi skirtas senasis namas stovėjo aukščiau ant kalniuko, toliau nuo Šventupio.

Baltų plytų pastatai manęs nežavi, todėl, planuodamas rekonstrukciją, svarsčiau, kad jas būtų galima užmaskuoti medinėmis lentomis. O namo dekorui vieną kitą idėją nusižiūrėjau iš knygos „Senovės lietuvių puošybos elementai“.

Lenkiu galvą prieš amžinąjį atilsį Tėvelį, kuris, padedamas dar vieno talkininko, visas idėjas įgyvendino savo rankomis. Jis buvo baigęs statybos mokslus ir dirbo šioje srityje. Pats supjaustė ir nuobliavo visas lentas mūrinio namo sienoms apkalti.

Įdomu tai, kad paskutinieji sodybos savininkai buvo pradėję namo vidų apkalinėti iš senojo gyvenamojo namo rastų padarytomis lentelėmis. Ši idėja man tiko, tad darbus baigėme iki galo.

Po restauracijos iš vidaus gyvenamasis namas atrodo tarsi pastatytas iš rastų.

Nublukusį stogo šiferį pakeitėme drebulinėmis skiedromis. Naujų čerpių dėti nesinorėjo, nes nebūtų tikusios, o senų gauti labai sunku, tad skiedros pasirodė tinkamiausias sprendimas. Jas klojome trimis sluoksniais, turėtų atlaikyti ne mažiau nei du dešimtmečius.

Palei pietinę, pietvakarinę sieną įrengėme terasą, įėjimą į ją pagrąžinome akmeniniais laipteliais. Langinės ir dekoratyviniai stogo apvadai taip pat mūsų pačių sumanymas. Langinių trafaretus sukūrė žmona Eidimantė, tik išpjauti vežėme meistrui Antanui į Raseinius. Žmona, kaip ir aš, dirba farmacijos srityje, bet yra baigusi Alytaus dailės mokyklą, tad menas jai labai artimas. Beje, jai kilo idėja iš geldų pagaminti šviestuvus, jų vidinę pusę ji vėliau išpiešė. Visų šių grožybių sumanytoja būtent ji, o viską išpjaustė ir tvirtino – Tėvelis.

Sodyboje radome iš akmenų išmūrytą kaupą su rūsiu viduje. Dabar jis taip pat perdarytas, virš jo pastatytas antras aukštas, baiginėjama statyti terasa. Stogas irgi dengtas skiedromis ir papuoštas dekoratyviais apvadais. Apačioje – sandėliukas, virtuvėlė, o viršuje – kambariai, patogūs šeimos svečiams apsistoti. Akmeninį šulinį su svirtimi įsirengėme patys. Iš vaikystės prisimenu pas senelius kaime Kretingos rajone buvo šulinys su svirtimi, todėl savoje sodyboje norėjosi panašaus.

Virš buvusio rūsio dabar įrengti jaukūs kambariai svečiams.

Atsirado vienas naujas pastatėlis, skirtas bičių priežiūros reikmenims laikyti, ten pat ir medų išsuku. Prie jo įrengta terasa bitėms.

Kai man buvo 38-eri, Tėvelis pasodino 38 beržus. Nuo jų ir pradėjo formuotis ištisas miškelis. Kai gimė dukra Gustė, pasodino pušį, mano Mamai – eglutę, tada man ji buvo iki kelių, o dabar jau namą praaugo. Trys liepos skirtos mano žmonai, dukrai ir sesei Lolitai. Visos pradėjo žydėti gal prieš trejus metus. Kai pradėjau bitininkauti, vis tikėjomės sulaukti liepų medaus.

Dar prie beržyno pasodinti 3 ąžuolais: sesers sūnui, mano krikšto sūnui ir dar vienam giminaičiui – tad iš viso sodyboje auga keturi ąžuolai. Tiesa, Tėvelis visiems medžius sodino sodino, bet sau taip jokio ir nepasodino.

Dažnai su ne vieną dešimtmetį skaičiuojančia sodyba įsigyjamas ir sodas. Ar taip nutiko ir Jums? Ar buvo galimybė išsaugo kažkiek senųjų augalų?

Sodo vaismedžiai buvo seni, vaisių nedaug, o ir skonis jau nelabai geras. Vis tik vieną senojo sodo obelį palikome, kitų vietoje pasodinau naujų, užveisiau braškių, šilauogių. Palikta vietos ir nedideliam daržiukui. Ilgai nesvarsčiau, ar palikti tą vieną senąją obelį – ji labai vėlyva, vaisiai skanūs ir nepaprastai ilgai išsilaiko, beveik iki kovo. Pradžioje kieti ir rūgštūs obuoliai ilgainiui suminkštėja, tampa saldesni. Skanios ir jų sultys, tik sulčių spaudėjai raukydavosi, kai atveždavome, nes obuoliai labai kieti.

Esu užveisęs vyšnių sodelį, bet į jį mėgsta užklysti stirninai ir ragais sužaloja kamienus, tad vis kuri nors nudžiūsta.

Sodybos šeimininkai vyšnių sulauktų dar daugiau, jeigu medelių nežalotų iš miško atklystančios stirnos.

Sodyboje yra išlikusių senųjų piliarožių, dar kitokių, dryžuotų esame gavę dovanų. Kasmet pasirenkame sėklų ir pasėjame prie namo – pagrindinio įėjimo, terasos. Vasaros pabaigoje jos nurunda, todėl su jomis pasėjame ir jurginų. Nužydėjusias piliarožes nupjauname, tada skleidžiasi jurginų žiedai – norime, kad prie namo visada žydėtų gėlės.

Palei visą namo pakraštį likę ir senieji kvepiantys narcizai. Ilgą laiką pievoje pavasariais pražysdavo laukinės tulpės. Mama vis sakydavo: „Išsikask svogūnėlių, kur nors pasodinsime.“ Deja, pernai, jų jau nesulaukėme.

Prie namo terasos pasodinome tulpių, lubinų, flioksų. Namo priekyje auga bijūnai, hortenzijos. Ilga laiką augo lastūnė, siekė jau namo stogą, bet pernai pavasarį kažkas atsitiko ir lapeliai nuvyto, o šiemet jau nesužaliavo.

Turite daug nuotraukų su arkliais. Užsiimate arklininkyste?

Tiesa, prieš kelerius metus šiek tiek ūkininkavau, apie dešimt metų laikiau gražių skirtingų veislių arklių. Bet tai nebuvo verslas, greičiau brangus hobis. Pirmoji buvo kerša kumelaitė „Meškė“, išmarginta baltomis ir rudomis dėmėmis, vėliau ji atsivedė dukrą „Vėtrą“. Jos tokios mielos, kad, nusprendęs atsisakyti ūkininkavimo, nenorėjau jų parduoti, atidaviau Birštone didelę arklių bandą auginančiam Augustui. Vis dar atsiunčia jų nuotraukų.

Vėliau įsigijau dvi lenkų veislės ‘Šlionska‘ kumelaites ir eržiliuką, dvi Latvijos jojamąsias kumelaites, sukergtą mamą ir jos dukrą – tad iš viso 3.

Mažylė, vardu Juodoji Tulpė.

Moku jodinėti, tad įsigijęs sodybą pamaniau, galėsiu pasibalnoti ir prakinkuoti miško takeliais, iš galvos iškratyti blogas savaitės mintis ir patirti, bet taip nė sykio ir neužsėdau, vis gaila buvo lipti ant sukergtų kumelaičių. Tad kai paklausdavo, kodėl laikau arklius, sakydavau – dėl grožio. Vienu metu jų buvo visas dešimtukas, bet paskui ėmiau mažinti, nes šis grožis nepigiai kainuoja.

Dar esu laikęs ir kudlotų vengrų ‘Mangalica“ veislės kiaulių. Labai įdomūs gyvūnai, primena avis. Jos būną pilkos, juodos arba rudos, o paršiukai gimsta dryžuoti. Nemažai jų turėjau, bet kai prasidėjo kiaulių maro epidemija, teko atsisakyti, nes priežiūra tapo per sudėtinga.

Tiesa, vienu metu buvo taip, kad negalėjau įvardyti, ko neauginu. Ir nutrijų turėjau, ir triušių, be kudlotų kiaulių turėjau dar ir Vietnamo kiaulių, putpelių, daug vištų, nutrijų, ančių. Beje, jų auginu ir dabar. Tai ‘Khaki Cambell‘ veislės antys dedeklės, kiaušiniai labai gero skonio, ir per metus padeda iki 300, kone tiek pat, kiek ir vištos.

Paminėjote, kad bitininkaujate. Tikriausiai to ėmėtės tik po to, kai įsigijote sodybą Kejėnuose. Kaip tai prasidėjo?

Kolegos patartas pradėjau nuo 5 ar 6 avilių, šiuo metu turiu 10 šeimų, bet vieną jau esu numatęs padovanoti. Nusipirkau medinių daugiaaukščių avilių ir, kad bitėms būtų patogiau, pastačiau šlaite. Pirmais metais vieną spiečių atidavė kaimynas, kitas šeimas pirkau pagal skelbimus. Pradžia, matyt, kaip ir daugeliui nebuvo labai sėkminga, gal trys šeimos numirė. Bet ilgainiui sukaupiau nemažai patirties. Pasitaiko, kad atskrenda spiečiai, pavyzdžiui, šiemet net keturi atklydo ir apsigyveno tuščiuose aviliuose.

Avilius dabar esu iš šlaito perkėlęs arčiau namelio su bičių reikmenimis. Medinius pakeičiau polisteroliniais aviliais – jie lengvesni, patogesni perkeliant, taip pat gerai sulaiko ir šilumą, ir šaltį.

Pernai pirmą kartą sulaukiau lipčiaus medaus – labai džiaugiausi! Netoliese auga pušų, matyt, iš jų ir sunešė. Priešingai nei kiti medūs, šis visą laiką išsilaiko skystas, skanus tarsi šviežias.

Šiemet tuščiuose aviliuose namus rado dar keturios bičių šeimos.

Sodindamas medžius Tėvelis pasodino ir daug klevų, didelių šių medžių auga ir atokiau. Pasirodo, pagal medingumą klevas prilygsta liepai. Be to, iš liepų ne visada bitės gali gausiai prinešti nektaro, nes, liepos gausiai išskiria nektarą tik tuomet, kai nusistovi atitinkama oro temperatūra ir drėgmės lygis. Pasitaiko ir taip, kad liepos žydi, bet bičių jose nesigirdi. Dažnai kalbama apie pienių medų, bet iš tiesų tokio sulaukti Lietuvoje beveik neįmanoma, nes joms žydint turi būti apie 25 °C šilumos, kad išskirtų nektarą.

Sodyboje yra išlikusios kaukazinės slyvaitės, uogų nevalgome, bet smagu pavasarį pasigrožėti. Jos kasmet būna lipte aplipusios žiedais ir dūzgia nuo bičių.

Šis pavasaris medunešiui buvo puikus, nors vertė ir nusistebėti. Lygtais šaltas, lygtais šiltas, bet – labai medingas. Šiųmečio pavasarinio medaus dar neskubėjau sukti, bet buvo prinešta gausiai. Korių neėmiau, laukiu, kol užakiuos. Toks medus yra subrendęs, nerūgsta, todėl neskubu. Galima išsukti ir neužakiuotą medų, bet tokį reikia greičiau suvartoti.

 

Dariaus ŠLEINIAUS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis