Laiminga mokslininkės karjerą iškeitusi į rankdarbius

Klausydama Rasos Purvinienės pasakojimo pajutau baltą pavydą. Tiesa, kai kam gali atrodyti, kad dinamišką sostinės pasaulį iškeisti į ramų gyvenimą Dzūkijos miškuose, mokslininkės karjerą – į veltinį – didžiausia beprotystė, bet Rasa – laiminga. Ar ne tai svarbiausia?

Gamta – namie Iki Varėnos miškų gilumoje tūnančio Ežerėkų kaimo duobėtu vieškeliu kratėmės daugiau kaip keturis kilometrus: šeši, gal aštuoni namai sutūpę vorele ant kalnelio, kurio papėdėje – skaidraus ežero akis, toliau – pušynėlis, miškelis, sako, už jo – dar vienas ežeras. Nuostabus vaizdas atsiveria ir iš Rasos Purvinienės namų: šeimininkai senoje pirkioje specialiai iškirto sieną ir smarkiai padidino langus, kad gamta būtų ne kažkur, o jų namuose. „Šiame kaime buvome dažni svečiai, atvažiuodavome ir vasarą, ir žiemą – susižavėjome apylinkėmis, čionykščiu gyvenimo ritmu, tad atsiradus galimybei įsigijome namą. Kaime gyvenu jau treji metai, o vyras persikraustė prieš metus – baigęs tarnybą“, – pasakoja šeimininkė, ant stalo dėdama arbatos puodelius ir ką tik iškeptą pyragą – labai gardus. Bet taip toli važiavome ne skrandį palepinti, o pasigrožėti Rasos sukurtais veltiniais dirbiniais, išgirsti jos kelio į save istoriją.

Palaiko vyras R. Purvinienė prisipažįsta nesanti labai kalbi, ne taip, kaip emocijų kupina jos dukra Milda – jai vienintelei skauda širdį dėl Vilniaus, ten likusių draugų. „Buvau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro neurobiologijos mokslininkė. Tai labai paslaptinga, sudėtinga ir įdomi sritis, kuri yra menas – menas improvizuoti“, – patikslina Rasa ir puse lūpų užsimena, kad buvo daug žadanti mokslininkė, kurią, deja, gyvenimas privertė rinktis: karjera arba sveikata. Rankdarbius ji išmanė nuo mokyklos suolo, bet didelio potraukio jiems nejautė. Kodėl paviliojo veltinys, atsakyti negali: gal pasidavė vidiniam balsui, o gal buvo smagu su Milda velti bumbuliukus, daryti paprastučius veltinius vėrinius ir taip atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos? Išbandė sausąjį vėlimą: su visomis smulkiomis detalėmis padarė kelis jautukus – žaismingus suvenyrus, kuriuos akimirksniu išgraibstė draugai ir kolegos, paskui nuvėlė vyrui gimtadienio dovaną – šlepetes. „Ko tik iš meilės nepadarai! – juokiasi Rasa ir patikina, kad sutuoktinis buvo labai laimingas, nors šlepetės laikė ypač trumpai, mat nuvėlė per plonas. – Vyras mane labai palaiko ir verčia nuolat tobulėti. Jis nestokoja originalių ir drąsių idėjų. Jo iniciatyva šiemet pirmą kartą savo veltinių dirbinių nuvežiau į Kaziuko mugę sostinėje.“

Tarsi meditacija „Vilniuje buvau ugnis, tankas, o čia tapau rami kaip avelė, veltinys išmokė kantrybės, kruopštumo – ko anksčiau neturėjau, – neslepia pašnekovė, nenorėjusi kurti kaip dauguma papuošalų, drabužių, tad suradusi savo nišą: jai labiausiai prie širdies – interjero detalės. – Patinka velti pagalves, originalių formų šviestuvų gaubtus, virtuvės aksesuarus, puoselėju sumanymą nuvelti virtuvės spintelių dureles. Kuriu ir rankines, įvairių formų šlepetes, prieš trejus metus mano atradimas buvo sandaliukai.“ Veltinio mokslus Rasa išėjo savarankiškai, o tobulėti ir ieškoti naujų meninės raiškos būdų skatina pirkėjai. Kūrėjos širdžiai artimiausios pastelinės, ramios, žemės spalvos, saikinga, į akis nekrintanti apdaila, klasikinės formos, tačiau klientai mieliau renkasi ryškesnius, įdomesnius dirbinius, tad dažnai tenka atsižvelgti į jų pageidavimus. Dvi autorines parodas Varėnoje ir Alytuje surengusi R. Purvinienė sako, kad geriausi komplimentai, kai įsigijęs jos daiktą žmogus džiaugiasi, noriai nešioja, tačiau... „Nesinori, kad vėlimas taptų vien tik darbu, pradings kūrybos polėkis, – prasitaria R. Purvinienė, vėlimą prilyginanti meditacijai, kuria pradeda ir baigia savo dieną. – Įkvėpimas užplūsta atsigulus vakare. Fantazijų tiek daug, kad bijau pamiršti, ir po ranka visada turiu savo Veltinio knygą. Joje ne tik rašau viską, kas šauna įdomaus, bet ir piešiu eskizus, dekoratyvius motyvus, pasižymiu matmenis.“

Baigėsi visos bėdos Gilindamasi į šią sritį Rasa Purvinienė susipažino su Lietuvos vėlimo tradicijomis. Deja, šia technika sukurtų rankdarbių nedaug. Jie, kaip ir visa tekstilė, jautrūs laikui, o tai kas liko – ne itin įdomu, pilka. „Ne taip, kaip kaimynų lenkų ar rusų velti daiktai, – teigia Rasa, nepraleidžianti progos pasidomėti veltiniais ir keliaudama po užsienį. – Nesenai buvome Mongolijoje. Ten veltiniai dirbiniai karaliauja buityje: jurtos, gultai, buities daiktai, drabužiai, apsiaustai, ryški apdaila, daug detalių. Smagu žiūrėti į „Nike“ treningus dėvinčius jaunuolius, ant kurių galvų – veltinės kepurės.“ Jau penkerius metus ištikima savo pomėgiui Rasa Purvinienė sako nesigailinti palikusi sostinę: dabar ji mėgaujasi gyvenimo pilnatve, džiaugiasi savo rankdarbiais, kurie tapo verslu. „Ko tik iš meilės nepadarai! – juokiasi Rasa ir patikina, kad sutuoktinis buvo labai laimingas, nors šlepetės laikė ypač trumpai, mat nuvėlė per plonas. – Vyras mane labai palaiko ir verčia nuolat tobulėti. Jis nestokoja originalių ir drąsių idėjų. Jo iniciatyva šiemet pirmą kartą savo veltinių dirbinių nuvežiau į Kaziuko mugę sostinėje.“

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.