Lanksčioji ir ištvermingoji aspidistra – ateities augalas

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Gimtoji žemė – Japonija ir Kinija

Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo Vingio skyriaus vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Kristina Balnytė pasakoja, kad aukštoji aspidistra (Aspidistra elatior) yra smidrinių (Asparagaceae) šeimos visžalis žolinis augalas, savaime augantis Kinijoje ir Japonijoje, kur temperatūra nenukrinta žemiau –5 °C. Kalnuotoje gimtinėje, kurioje auga po atviru dangumi, aspidistros pasiekia metro aukštį, o Lietuvoje daugiau nei 65–80 centimetrų paprastai neišstybsta.

Kaprizas

Aspidistros turi vieną šiaurės šalims naudingą kaprizą – augti pavėsyje, daliniame šešėlyje, užtamsintoje vietoje. „Savo tėvynėje šie augalai žaliuoja medžių ir krūmų šešėlyje“, – sakė K. Balnytė. Ypač šviesos pertekliui jautrūs šių augalų jauni lapeliai. Tad kambario palangė aspidistrai netinkama vieta. Ją reikėtų statyti toliau nuo lango, o vasarą išnešus į lauką, parinkti vietą prie krūmų ar medžių.

Joms augti užtenka šviesos ir koridoriuje, kur gali ištverti ir netgi nedideles minusines temperatūras. Ta galimybe mėgsta pasinaudoti įstaigos, biurai, o prieš keletą dešimtmečių aspidistrų lovelį galėjai pamatyti ir vėsioje daržovių parduotuvėje, kurioje joms šilumos pakako tiek, kiek vaisiams ir daržovėms.

Miestų kultūros ženklas

Aspidistra laikoma Viktorijos laikų augalu, nes šios karalienės valdymo metais ji paplito Didžiojoje Britanijoje. Kada šie augalai pasiekė Lietuvą, anot botanikės, tiksliai nėra žinoma, bet manoma, kad jie jau nuo seno buvo auginami dvaruose, žiemos soduose, bažnyčiose. Aspidistros tapo miestų kultūros ir netgi prabangos atributu.

Mūsų šalyje dažniausiai auginama aukštoji aspidistra (Aspidistra elatior) – neišrankus kambarinis augalas, vertinamas ne tik dėl dekoratyvinių savybių, bet ir ištvermingumo.

Ketaus gėlė

Kaip paaiškino pašnekovė K. Balnytė, aspidistra tituluota ketaus gėle dėl standžių, tvirtų, ilgai nevystančių lapų: „Kalnuotose vietovėse jų lapai prisitaikė išgyventi nepalankiomis sąlygomis: atlaikyti paros temperatūrų skirtumus ir stipresnius vėjus.“

Ypač vertinga aspidistros savybė – pakantumas užterštam orui. Tarkim, šis augalas gali augti net prirūkytoje patalpoje. Lapai nepavojingi nei žmonėms, nei jų augintiniams.

Žiedai be koto

Žvaigždės formos aštuonkampiai, kremiškai bordo spalvos aspidistros žiedeliai yra be koto: jie išlenda tiesiai iš žemės žiemai baigiantis ar pavasariui prasidedant. Tuos žiedelius, pasislėpusius po lapais, sunkoka pastebėti. Beje, savo nemaloniu kvapu vilioja vabzdžius.

Visas augalo grožis ir vertė, anot pašnekovės, glūdi elipsės formos, pailgai lancetiškuose, standžiuose, odiškuose tamsiai žaliuose lapuose, kurių gyvenimas dar ilgokai tęsiasi ir juos nuskynus.

Lankstome, dažome, piname

Formą ilgai išlaikantys, nevystantys lapai, dekoratyvūs ir be vandens, vertinami floristikoje. Ne veltui gėlininkai juos pardavinėja ir po vieną. Botanikė K. Balnytė atkreipė dėmesį į tai, kad kantrioji aspidistra nuolankiai ištveria ir lapų dažymą floristikoje naudojamais dažais. Priklausomai nuo progos ir kompozicijos, jų lapai gali būti dažomi, tarkim, bronzos, sidabriniu, auksiniu atspalviais.

Kuo senesnis aspidistros lapas, tuo jis pradeda labiau linkti, ir gėlininkai nepraleidžia progos tuo pasinaudoti. Ne tik palinkusius lapus deda į gėlių kompozicijas, bet ir patys juos lanksto, suka ritinėliais, kerpa, plėšo, pina dėl grožio.

Priklausomai nuo to, kokius žiedus panaudosime puokštėms, aspidistrų lapai tiks ir džiugioms, ir gedulingoms progoms (jas įprasta matyti laidotuvių krepšeliuose, vainikuose). Netgi dovanų juostelėms pinti galima išradingai pritaikyti šių augalų lapus. Japonijoje, kur aspidistros savaime gausiai auga, iš jų pinamos dėžutės maistui laikyti.

Daugybė rūšių

„Aspidistra – ateities augalas, – pabrėžė K. Balnytė. – Šiuo metu jau yra patvirtintos 103 jų rūšys. Manau, kad ateityje atsiras ne tik dar daugiau, bet bus išvesta ir daugiau jų veislių. Mat ieškant kitų naujų augalų, pirmenybė dekoratyvinėje sodininkystėje teikiama tiems, kurie yra neįnoringi, praktiški auginti, nelepūs, pakenčia neigiamus aplinkos faktorius.“

Kaip jau minėta, Lietuvoje populiariausia ir istoriškai labiausiai paplitusi yra aukštoji aspidistra (Aspidistra elatior) ir jos margalapė veislė ‘Variegata’ (baltai, gelsvai dryžuotais lapais). Japonų selekcininkai išvedę veisles ‘Akebono’ (su balsvomis lapų viršūnėlėmis), ‘Sekko Kan’ ir kt.

Dalijame kerą

Aspidistra dauginama dalijant kerą šakniastiebio gabaliukais, kai temperatūra patalpose yra šiek tiek šiltesnė. Kai ji persodinama, dalį keriuko paliekame tame pačiame vazone, jį sutrumpindami, pašalindami, nukirpdami papuvusias, sudžiūvusias šakniastiebio dalis. Sveiką pjūvį botanikė K. Balnytė pataria apibarstyti maltu cinamonu, kad geriau užgytų.

Pasodinus augalą geriausia kelias dienas jo visiškai nelaistyti.

Vazonas su skylutėmis vandeniui

Įsigijus aspidistrą, pirmiausia reikia apžiūrėti, ar pakanka žemės vazone. Jeigu šaknelės lenda per vazono apačią, tenka persodinti į didesnį vazoną. K. Balnytė pataria aspidistroms rinktis vazonus, kurie yra ne žemesni nei 20–25 centimetrai aukščio, o plotis gali būti įvairus. Geriau, kad vazonas apačioje būtų su vandeniui nutekėti skirtomis ertmėmis.

Žemė – rūgštoka

Žemė aspidistroms turi būti šiek tiek rūgštoka. Botanikės pastebėjimu, šis augalas gali augti ir lengvesnėje, ir sunkesnėje žemėje, bet geriausia – humusinga, derlinga žemė, šiek tiek sumaišyta su durpėmis. Toks mišinys geriau palaiko drėgmę, rečiau tenka laistyti.

Vazono apačioje galima įdėti drenažo: truputį akmenėlių ar molio gurvuolėlių.

Kaip prižiūrėti?

Laistymas. K. Balnytė perspėja aspidistrų neperlaistyti, nes jos nemėgsta drėgmės pertekliaus. Žiemą laistyti užtenka ir vieną kartą per savaitę, o vasarą, jeigu akivaizdu, kad išdžiūvo žemė, galima palaistyti papildomai. Svarbu nepalikti dėkle vandens, antraip pūva šaknelės. Laistymui vertėtų pasirinkti šiltesnes dienas.

Tręšimas. Tręšti reikėtų pradėti aspidistrai peržydėjus – kambariniams, lapiniams augalams skirtomis trąšomis. Prieš tręšiant augalai turi būti palaistyti. Žinotina yra tai, kad pertręštų margalapių aspidistrų lapai blanksta, menkėja spalviniai kontrastai.

Temperatūra. Aspidistra puikiai auga esant iki 10–15 °C temperatūrai. Margalapėms aspidistroms reikia parinkti šiltesnę vietą. Kaip pabrėžė K. Balnytė, neverta nusiminti, jeigu kritiniais atvejais šių augalų sąžalynas apšąla: kero viduje gali likti sveikų šakniastiebių.

Valymas. Lapus reikia valyti švelnia šluostele, o nuvalius galima apipurkšti vandeniu. Jeigu ant lapų susidaro kalkėtų nuosėdų, tai viršutinę lapo pusę galima apipurkšti lapų blizgikliu ir pavalyti švelnia šluostele.

Karpymas. Senus, džiūti pradedančius lapus reikia pašalinti. Nuo pertręšimo, netinkamos priežiūros parudavusius lapų kraštus galima apkirpti pagal lapo formą – jie nuo to labai nenukentės.

Po atviru dangumi

Vasarą aspidistrą galima išnešti į lauką, bet tam geriau pasirinkti apniukusią, vėsią dieną, kad augalas pamažėle prisitaikytų prie aplinkos. Ypač jautrūs tokiai permainai jauni lapeliai.

Su vazonu į žemę geriau nesodinti, nes patirsite problemų iškasdami (šaknys per vazono apačią gali įaugti į žemę, o išplėšiant iš jos bus pažeidžiamos).

Giname nuo kenkėjų

Nors aspidistros ir atsparios, vis tiek reikėtų stebėti, ar jų neapniko kenkėjai.

Voratinklinės erkutės. Kai oras per sausas, aspidistras gali užpulti voratinklinės erkutės. Lapus reikia papurkšti vandeniu, pavalyti drėgnesne šluostele.

Skydamariai. Nuo kitų augalų ar su žemių užkratu gali patekti skydamarių. Kadangi lapas yra lygus, tai labai lengva juos nuvalyti, neleisti, kad privistų daugiau. Valant žemę reikėtų uždengti plėvele ar minkštu popieriumi, kad neprikristų užkrato.

Jurgitos Tertelienės nuotrauka