Columbus +0,8 °C Nedidelis sniegas
Ketvirtadienis, 21 Lap 2024
Columbus +0,8 °C Nedidelis sniegas
Ketvirtadienis, 21 Lap 2024

Lašišų ir upėtakių ikrai inkubatoriuje lauks pavasario

2015/12/03


Žemės ūkio ministerijos viceministrę Liną Kujalytę su Žuvininkystės tarnybos prie ŽŪM Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyrio darbu supažindina jo vedėjas Jonas Pašukonis ir vyriausiasis specialistas Rolandas Morkūnas.

Šiemet Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyryje prasidėjo naujas gyvenimas. Istorinėje vietoje, kur jau XIX a. pabaigoje veistos lašišos ir upėtakiai, remiant Europos žuvininkystės fondui ir Lietuvos Respublikos biudžetui, rekonstruotas senasis inkubatoriaus pastatas, įrengtas naujas inkubatorius bei uždaros žuvų jauniklių auginimo sistemos su modernia įranga ir surinktas upėtakių bei lašišų ikrų derlius. 

Įsikišus į gamtą, tenka atidirbti jos labui Pavasarį šioje žuvivaisos įmonėje išsiritę ir kiek paauginti upėtakiukai iškeliaus į Lietuvos upių vandenis, sėkmingai veisis patys ir džiugins žūklės mėgėjus. Šįsyk turėjome išskirtinę galimybę krante stebėti procesą, kuris natūralioje gamtoje būna paslėptas gelmėse ir vyksta be žmogaus pagalbos. Iškart prisipažinsiu, gerbdama gamtos natūralumą, gan įtariai žiūrėjau į būsimą užduotį – stebėti, kaip žuvivaisos įmonėje iš lašišų paimami ikrai ir pieniai. Kita vertus, buvo smalsu, nors net pavadinus šį procesą melžimu, jis atrodė nenatūralus ar net drastiškas. Tačiau tenka įvertinti tai, kad lašiša yra išbraukta iš Lietuvos Raudonosios knygos, o tai yra ir valstybinės įstaigos Žuvininkystės tarnybos nuopelnas, ji atsakinga už išteklių atkūrimą ir gausinimą. Kadaise Kauno hidroelektrinės ir kitoms mažesnėms užtvankoms perkirtus natūralius žuvų migracijos kelius, žmogus tapo atsakingas už tolesnį migruojančių žuvų rūšių išlikimą natūraliuose vandenyse. Prieš kelis dešimtmečius lašišų populiacija, palyginti su kadaise Lietuvos vandenyse buvusia, sumenko net 80 proc. Tad, nesiėmus jos atkurti, gal išvis tektų pamiršti galimybę kada nors pamatyti lašišą. Iki įspūdingo dydžio laimikio lašiša užauga maždaug per 6–8 metus, o apie kilogramą sveria sulaukusi trijų vasarų amžiaus. „Mums svarbu ne jos kūno masė, o tai, kad ji kokybiškai subręstų nerštui. Galime pasidžiaugti, kad gamtoje dažniausiai tai įvyksta, kai žuvys sulaukia 5–7 metų amžiaus, o pas mus nerštui pasiruošė jau ketverių. Tad kai kurios jų šiandien ikrus atiduos jau trečią kartą. Dabar tapo įmanoma kasmet išveisti 150–200 tūkst. paaugintų margųjų upėtakių, 20–50 tūkst. lašišų ir 30 tūkst. kiršlių, kurie priskirti globojamoms rūšims. Ateities žuvų veisimo planuose ir ūsoriai“, – pasakoja Žuvininkystės tarnybos vyriausiasis specialistas Rolandas Morkūnas.

Nuogąstavimai dingo Mano nuogąstavimai išvysiant drastiškus veiksmus dingo iškart, kai pamačiau, kaip R. Morkūnas rūpestingai ima žuvį, kruopščiai nušluosto ir labai švelniai tiesiog išglosto jų ikrų prisikaupusius pilvukus. Ikrai srovele, regis, patys išteka į jiems skirtą talpyklą. „Tokiu būdu mes gauname ne tik lašišoms veisti reikalingų ikrų, bet ir išgelbstime šias žuvis, nes jos mūsų žuvivaisos poskyryje esančiomis sąlygomis, tvenkiniuose, o ne upėje, pačios nenerštų ir tiesiog žūtų“, – sako Rolandas. Jis tą dieną šį darbą atvirame ore, esant apie 0 laipsnių temperatūros, kantriai tęsė apie 5 valandas. Jei nori ką nors veikti su žuvimi, ją pirmiausia reikia pasigauti. Trakų Vokėje sukurta reproduktorių banda atsirado sugavus natūralioje gamtoje gyvenusias lašišas. Buvo paimti jų ikrai ir inkubuoti Žeimenos poskyrio inkubatoriuje, šio poskyrio uždaros sistemos baseinuose lašišiukai auginti metus, o paskui iki brandos – Trakų Vokės poskyrio tvenkiniuose, kurie maitinami šaltinių vandeniu ir todėl tinka šaltų vandenų žuvims. „Dabar bandoje yra apie 60 patelių ir 20 patinėlių“, – sako Žuvininkystės tarnybos vyriausiasis specialistas Saulius Bukauskas, išimdamas ką tik sugautą žuvį. Jis drauge su Gintaru Marcinkevičiumi dideliais graibštais gaudo įvairaus dydžio lašišas ir neša į krante pastatytą kubilą. Rolandas tuo metu pamatuoja anestetiko tirpalo ir supila jo į mažesnį kubilą. „Pagauta žuvis patiria stresą, padėta ant stalo procedūroms, ji blaškytųsi, gali susižeisti, todėl mes ją „užmigdome“, kaip ir žmones prieš operaciją. Anestetikas paveikia per žiaunas. Žuvis po to gali ištverti apie 20–30 minučių, o ikrų ėmimo procedūra užtrunka keletą minučių“, – paaiškina Rolandas. Žuvys suminga greitai, per keletą minučių. Anestezuojamos po kelias, kad patirtų kuo mažiau žalos, bet darbas vyktų sklandžiai, nes žuvų daug. Kitos irgi greitai nusiramina išgraibytos iš tvenkinio ir pirmojo kubilo dugne lėtoje vandens srovėje beveik nejudėdamos laukia savo eilės „narkozei“. Išglostinėjęs ikrus iš pirmosios lašišos, Rolandas neša ją prie dar tuščio trečiojo kubilo ir, paėmęs už uodegos, gerokai praskalauja žuvies žiaunas. Vėliau palieka žuvis globoti kolegoms, kol jos visiškai atsibus vandenyje. Tik visiškai atsibudusios ir aktyvumą atgavusios žuvys bus paleistos atgal į tvenkinį. Kitaip jos atgultų dugne ir žūtų.

Patinėliai lepesni Žuvys viena po kitos keliauja į procedūrą, atiduoda skirtingą ikrų kiekį ir su giliai įdubusiais pilvais keliauja atsigauti po narkozės. Žuvivaisos specialistai pirmiausia labai atidžiai atrenka jau subrendusiais inkubacijai ikrais pateles. „Ikrai nenukentėdami gali išbūti iki keliolikos valandų, o pieniai – kur kas trumpiau. Ir anesteziją patinėliai daug sunkiau pakelia, todėl jiems daromas mažesnės koncentracijos tirpalas arba anestezuojami trumpiau. Labai svarbu, kad tiek ikrai, tiek pieniai negautų vandens. Nes jei gaus, aktyvuosis iškart, dar atskiruose induose, ir po 30 sekundžių bus viskas baigta. Gamtoje tai taip greitai ir įvyksta“, – paaiškina R. Morkūnas. Jei jis su kolegomis padarytų klaidų ar įvyktų kas nenumatyto, visas metų ir šios atsakingos dienos darbas nueitų perniek. G. Marcinkevičius pasakoja, kad gamtoje šios žuvys prieš neršdamos ruošia lizdus. „Išsikasa 1–1,5 m ilgio griovį, iškedena jo dugną, išplauna smulkiąsias smėlio, dumblo frakcijas, kad nenugultų ant ikrų. Tada patelė saugo savo lizdą, o prisistatę patinėliai pradeda kautis“, – pasakoja vyriausiasis specialistas G. Marcinkevičius. Galiausiai stipriausias ir vik­riausias patinėlis prasibrauna į lizdą iki patelės, išmeta pienius ir per keliolika sekundžių įvyksta ikrelių apvaisinimas. Po neršto patelė apvaisintus kiaušinėlius apkasa žvyru į kaupą ir toliau saugo lizdą. Per visą žiemą, saugomi ledo ir šalto vandens, ikriukai lauks pavasario ir lėtai vystysis, o tuomet išsiris lervutės. „Lašišos neršia vėlai rudenį, bet išties jos neršia ne vėlai, o labai anksti, nes lervutės išsiris pavasarį, tuo metu, kai kitos žuvys dar tik ruošis neršti. Gegužę ar birželį jos bus 1–5 gramų, o rugpjūtį jau užaugs iki 10–30 g. Kai surinksime ikrus, paimsime pienius, skubėsime į patalpas, kur reikės juos sujungti. Vaisinsime „sausuoju“ būdu – sumaišysime ikrus ir pienius be vandens, palauksime 30 sekundžių, tuomet įpilsime vandens – aktyvuosime spermijus, vėl pamaišysime, lauksime ir, vėl įpylę vandens, praplausime jau apvaisintus ikrelius“, – pasakoja Rolandas. Į Žemės ūkio ministerijos kuruojamą Žuvininkystės tarnybos poskyrį sėkmės palinkėti ir apsidairyti, kaip vyksta praktiniai žuvivaisos darbai, atvyksta žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė. Jai įdomu pamatyti, kaip pavyko įsikurti ką tik baigtame statyti moderniame lašišinių žuvų inkubatoriuje su sudėtinga įranga. „Paprastai nesusimąstome, iš kur ežeruose ir upėse atsiranda žuvys. Jei valstybiniai vandens telkiniai nebūtų nuolat gausinami Žuvininkystės tarnybos pastangomis, jie būtų visai kitokie. Išteklius gausinti tiesiog būtina. Jei dabar to nedarysime, vėliau neturėsime kuo džiaugtis. Dabar džiaugiuosi, kad atsirado galimybių tai šiuolaikiškai daryti jau ir Trakų Vokės poskyryje. Tai vyksta dar šešiuose Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus padaliniuose, o pavasarį jusime rezultatą – gyvybės padaugės 60 Lietuvos upių ir 100 ežerų. Tai sunkus, atsakingas, nuolatinis darbas“, – sako viceministrė L. Kujalytė. Mūsų akyse ten nukeliauja ir būsimieji lašišų palikuonys. Kadangi ikrai iš pradžių šiek tiek išlaiko lipnumą, juos reikia atsargiai judinti vandens srove, retkarčiais pamaišyti, tačiau baisu ir pažeisti. Tad visai netikėtai į žmonių sugalvotą procesą „įsijungia“ vandens paukščiai – R. Morkūnas ir jo kolega Nerijus Lapėnas maišo ikrus balta žąsies plunksna. Paskui ikrai su užsimezgusia gyvybe kelis kartus skalaujami, brinkinami lėtai tekančiame inkubatoriaus vandenyje ir įkurdinami inkubacinėse talpyklose, kur vystysis tris mėnesius. Lervutėmis jie virs truputėlį anksčiau nei gamtoje. Žuvivaisos įmonės efektyvumas taip pat didesnis – lašišos ima neršti keleriais metais anksčiau, išgyvena dauguma apvaisintų ikrų, mat negali jų sušlamšti plėšrūnai, nuplauti pavasario potvynis ir neužneša jų smėlis ar dumblas, kaip gali atsitikti upėje. Jauniklių šiųmetukų gyvenimas jau kitoks, išleisti į upes, jie turi patys išgyventi. Natūraliai kyla klausimas, kodėl jų ilgėliau saugiai nepaauginus iki reproduktorių amžiaus? Tai ne tik kainuoja, reikia turėti vietos auginti, bet vėliau jos kur kas sunkiau išmoksta išgyventi, adaptuotis natūraliomis sąlygomis. Žuvivaisos įmonės tikslas yra pasirūpinti, kad natūralioje gamtoje didėtų žuvų ištek­liai, todėl žuvytės išleidžiamos sustiprėjusios, bet ne per didelės, nepraradusios savisaugos ir maisto ieškojimo instinktų. Labai svarbu, kad susiformuotų ir gebėjimas atpažinti upę, kurioje bus išleistos. Kai gamta pašauks pratęsti giminę ir žmogus čia nebepadės, reikės pačioms žinoti, į kurią upelę sugrįžti neršti.

Daiva VALEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis