Laumių kerai atgimsta pavasario lygiadienio maudynėse

Prisimenant senąsias šventes bei jų tradicijas, kalbamės su viena iš šventės „Laumių maudynės” organizatorių, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologe Lina Žaltauskaite.

Kas gi tos laumės?

Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumės – tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Tikima, kad jos žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, dėl to su jomis buvo svarbu sutarti. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, tai buvo ypatingo grožio būtybės. Laumių žinioje buvo lietaus ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu. Manau, kad kiekvienoje moteryje yra bent maža Laumės dalelė, tereikia ją savyje pažadinti ir pajausti.

Laumės tvarkė ir žemės paviršių. Jos sterblėse sunešė žemes ir supylė piliakalnius. Laumių žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami laumių stalais arba laumių akmenimis.

Kodėl svarbu atgaivinti mūsų senąją kultūrą ir apeigas, šventes?

Tai mūsų tautinis identitetas, mus vienijanti tapatybė, išskirianti iš kitų tautų. Tai – mūsų pasaulėjauta. Dvi nedidelės baltų tautos, per tūkstančius metų sugebėjo išlikti iki šių dienų, išsaugodamos savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Manau, kad tai būtent tai kaip vertybę turėtume saugoti, branginti bei perduoti ateities kartoms. Kad ir sutartinių ratai – unikalus dalykas visame pasaulyje. Tai – mūsų išskirtinumas, pasididžiavimas.

„Laumių maudynės” vyks kovo 24 dieną, kodėl būtent ši data?

Tai pavasario lygiadienio laikotarpis (kovo 20–21 d. – astronominio pavasario pradžia), kuomet susilygina dienos ir nakties trukmė, diena ima ilgėti. Saulė teka lygiai rytuose.  Be to, tai Gandrinių metas, kadaise buvo laikomas prosenoviškais Naujaisiais metais. Sakoma, kad šiuo metu parskrenda gandrai, parnešdami ant uodegos kieles, kurios grįžusios išspardo paskutinius likusius ledus. Pamačius pirmąjį gandrą reikia persiversti kūliu, kad visus metus būtum sveikas, vikrus ir greitas. Gandrą mūsų protėviai laikė šventu paukščiu, saugančiu namų laimę, lemiančiu gausą ir vaisingumą. Per Gandrines po žiemos miego buvo žadinamas ir kitas mūsų šventas gyvūnas – žaltys.

Šventei pasirinkote Asvejos ežero pakrantę, ar ši vieta kuo nors reikšminga mūsų kultūrai, paveldui?

Asvejos ežero istorinis vardas – Alka (alka – baltų religijos šventovė). Turbūt ne veltui mūsų protėviai jį taip vadino. Tai pats ilgiausias Lietuvos ežeras (21,9 km.), vietomis siekiantis iki 36 m, 43 m ir net 50,2 m gylį, savo dugne vis dar saugantis mūsų istorijos paslaptis.

Ežeras išsirangęs kaip žaltys, kurių čia yra labai daug ir jie yra saugomi. O kadangi rudenį simboliškai išlydėjome Asvejos žalčius žiemos miegui, tai dabar pavasarį juos pažadinsime „Laumių maudynėmis“ – simboliškai sušildydami savo kūnais Asvejos ežero vandenį. Mūsų protėviai jautė begalinį ryšį su aplinka, jie buvo vienyje su gamta, todėl savo kūno šiluma stengėsi sušildyti gamtą. Mano akimis, tai ypatingo dėmesio, ryšio, globos veiksmas. Kūno apnuoginimas ir susilietimas su žeme buvo magiškas. Todėl tam, kad ateitų pavasaris, atgytų žemė ir taptų derlinga – vyravo žemės sušildymo papročiai: vertimasis kūliu, voliojimasis, lakstymas ir šokimas basomis, plonai apsirengus, nors oras dar šaltas. 

Apeiginės maudynės egzistuoja daugelyje kultūrų ir religijų – ar tai ir senosios lietuvių kultūros dalis?

Senovėje mūsų žmonės buvo gamtos dalis, jie jautė jos virsmus ir savo gyvenimą taikė prie jų. Pavasario švenčių metu jie pagerbdavo atgimstančius vandenis: lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi, puošdavo jų pakrantes žilvičio šakelėmis, berželiais. Lygiadienio rytą maudydavosi upėje, tekančioje į rytus tam, kad visus metus būtų sveiki ir tyri. Ritualinio prausimosi ar maudynių paprotys yra būdingas ir per Velykas, ir per Rasų šventę. Taip pat Lietuvoje gausu šventų šaltinių, upelių, ežerų, kurių vanduo laikomas nepaprastu, turinčiu gydomųjų galių. Šį vandenį  žmonės gėrė, juo prausėsi, gydė akių, odos ligas. Taigi, mūsų protėviai gyveno vienyje su žeme, su vandeniu, su augmenija ir gyvūnija – viską aplink jautė gyva ir buvo to dalimi. Negalima buvo spjauti į vandenį, rodyti pirštu į saulę – tai buvo laikoma nepagarbos ženklu.

Ką baltiškoje tradicijoje simbolizuoja žaltys, kodėl jis svarbus?

Mūsų protėviai žaltį laikė namų dievaičiu, žmonių sveikatos sergėtoju, Dievo pasiuntiniu. Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose Lietuva minima kaip žalčių garbinimo kraštas, čia gyvavo žalčių pagerbimo tradicijos, kurios neišliko. Tačiau mes turime nepaprastą mitologinę pasaką „Eglė žalčių karalienė“, kurioje užkoduota slypi mūsų senosios kultūros pasaulėvoka. Ir žaltys joje vaidina svarbų vaidmenį.

Kas lauks renginyje “Laumių maudynės” kovo 24 dieną Dubingiuose?

Pirmiausia mūsų laukia gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas visose veiklose ir ritualuose. Nėra šventės atlikėjų – yra šventės dalyviai. Viskas, ką darysime, žadins ir sveikins pavasarį, atgimimą mumyse ir kurs gamtojautos ryšį. Mes dainuosime pavasarines sutartines, grosime būgnais, šoksime aplink laužą, vaišinsimės gandro duonele, saugodami protėvių tradicijas pagerbsime gamtos stichijas, šildysime žemę ir nusiprausime arba nusimaudysime Alkos ežere. Kažkas iš „Laumių maudynių“ dalyvių bus pradžiugintas meno kūriniu „Žalčio palaiminimas“, kurį specialiai šiam renginiui sukūrė menininkė Gintvilė Giedraitienė (Giedražolė). Sutartines dainuosime su žinoma sutartinių atlikėja Milda Petkevičiene – Dečkuviene. Renginys skirtas visai šeimai – čia nebus nuobodu nei vienam. Registracija – Asvejos regioninio parko puslapyje arba Sveikuoliai.lt

Kristina Ragauskaitė Grigonė / www.sveikuoliai.lt

Nuotraukos Lietuvos sveikuolių sąjungos ir Asvejos regioninio parko