Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024
Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024

Leonas Kerosierius: „Atidirbu tremtį“

2024/01/07


XX a. buvo du totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas. Pirmasis žlugo pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Nacizmas visuotinai pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Komunizmas, nors spaudžiamas demokratinių pasaulio jėgų lyg ir susitraukė, bet neišnyko. Apie totalitarinių režimų pasmerkimą ir siekius bei iniciatyvas įamžinti jų aukas Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininką Leoną KEROSIERIŲ kalbina Lidija VELIČKAITĖ.

– 2000 m. Vilniuje vyko „Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio Tribunolo procesas“, kuriame dalyvavo atstovai iš 25 valstybių. Jūs dalyvavote kaip komunistinio režimo liudytojas, pateikęs kaltinimus tribunolui ir reikalavote pridėti juos prie bylos.

– Pateikiau Tribunolui kaltinimus, kad mano šeimą sovietų kolaborantai du kartus ruošėsi ištremti iš Lietuvos: buvome įtraukti į tremiamųjų sąrašus 1948 m. gegužės 22 d. ir 1949 m. kovo mėn. Tėvai turėjo 13 hektarų žemės, šeimoje augo 5 vaikai. Tačiau likimas lėmė, kad mums pavyko išsigelbėti. Todėl dėkodamas Aukščiausiajam visuomeniniais pagrindais daugelį metų atlieku daugybę darbų – atidirbu Tremtį.

Tribunolui aiškinau, kad Lietuvoje veikia komunistinės apraiškos. Kaip Vilniaus Sąjūdžio grupių susivienijimo „Labora“, kurią sudarė Vilniaus pramonės įmonių Sąjūdžio rėmimo grupės – virš 100 organizacijų (apie 25 tūkstančius narių) tarybos pirmininkas, kovojau prieš komunistinių ideologų skulptūrų parką Grūte. Nei vienoje pasaulio valstybėje nesaugomi budelių paminklai ir nerengiami jų muziejai. Lietuvoje visus budelių paminklus suvežė į Grūtą ir aš aiškinau, kad tai yra komunizmo reliktų propagavimas, tarsi 5-toji kolona ir laikytina budelių muziejumi.

Antikomunistinį kongresą 36-ios visuomeninės organizacijos, tarp jų ir „Labora“, pasitiko sveikinimo mitingu vaikščiodamos aplink Seimą, parengė 5 dokumentus, o Tribunolas juos priėmė kaip kaltinamąją medžiagą.

Dar pridursiu, kad mano mamos brolis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir tais pačiais metais mirė. Mano mamos tėvas ir mamos brolio žmona karo metu buvo mirtinai sužeisti. Mamos pusseserės vyras, policijos pulkininkas, buvo nuteistas 25-eriems metams ir mirė lageryje.

– Pasibaigus Kongresui Vilniuje, Tuskulėnų parke, kur netoliese buvo atkasti apie 900 KGB nukankintų ir sušaudytų Lietuvos žmonių, savo lėšomis su bendraminčiais padarėte ąžuolinį kryžių ir jį pastatėte.

– Tai buvo politinio kalinio Stasio Žuko, kuris nutarė įamžinti Tuskulėnų kankinius, sumanymas. Padarė kryžiaus projektą ir pasidalino šiuo sumanymu su manimi. Vilniaus savivaldybė šiam sumanymui ilgai priešinosi, tik vyskupo Juozo Tunaičio dėka projektui buvo pritarta. S. Žukas 1999 m. gruodžio 6 d. staiga mirė, nesulaukęs savo sumanymo įgyvendinimo. Jo žmona Regina Žukienė parašė straipsnį „Tuskulėnų parke pastatytas atminimo kryžius“ ir nusiuntė į JAV leidžiamą laikraštį „Draugas“, kuriame jis buvo paskelbtas.

– 2016 m. vasario 20 d. Vilniaus rotušėje vyko Lietuvos Sąjūdžio XV-asis suvažiavimas. Jo metu rinkimuose į Lietuvos Sąjūdžio pirmininką buvo dvi kandidatūros: Vidmanto Žiliaus ir Ryto Kupčinsko. Suvažiavimo metu jums net neleido pasisakyti.

– Suvažiavimo išvakarėse Lietuvos Sąjūdžio tarybos atstovai iš 129 Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus delegatų išbraukė 62. Prašiau žodžio pasisakyti prieš pirmininko rinkimus, bet man buvo pasakyta, kad žodis bus suteiktas vėliau. Laikas bėgo, bet to pažado išpildymo nesulaukiau. Tad vėl pareikalavau pasisakyti. Tuomet Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis pasakė, kad nepaverstume suvažiavimo pajuokos objektu, kad Sąjūdis turi išlaikyti orumą, patrauklumą, atsinaujinti, pritraukti naujų jaunų žmonių ir teigė labai abejojantis, kad tokio tipo ekstremizmas, kokį demonstruoju aš, gali ką nors pritraukti, ypač iš jaunesnių žmonių. Ir, aišku, į R. Kupčinską nukreiptos aštrios strėlės davė rezultatų. Pirmininku buvo išrinktas V. Žilius, o į Sąjūdžio tarybą nebuvo išrinkta jokių jaunų žmonių. Į naująją Sąjūdžio tarybą nebuvo įtraukti taryboje buvę žymūs asmenys: akad. Eugenijus Jovaiša, prof. Vladas Vilimas, buvęs Seimo narys Rytas Kupčinskas. Tada kalbininkas Kazimieras Garšva savo kandidatūrą iš tarybos atsiėmė.

Suvažiavime buvo pateiktos aštuonios rezoliucijos. Aš taip pat pateikiau rezoliucijos projektą „Dėl informacijos sklaidos apie Sąjūdžio veiklą“. Tačiau pirmininkaujantieji Laimis Dieninis ir Andrius Tučkus mano rezoliucijos suvažiavimui neleido svarstyti, ir iki šiol Lietuvos Sąjūdžio vadovybė jokios informacijos neviešina.

– Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryboje kiekvienais metais prisimenamas Čečėnijos Respublikos Ičkerija likimas.

– Kiekvienais metais pažymime tris datas: 1944 m. vasario 23–25 d., kai į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę Aziją ištremtos absoliučiai visos čečėnų ir ingušų tautos, Rusijos 1994 m. gruodžio 11 d. pradėtą karą prieš Čečėniją ir 1996 m. balandžio 21 d. nužudytą šalies prezidentą Džocharą Dudajevą.

2023 m. vasario 23 d. Seime vyko spaudos konferencija „1944 m. vasario 23 d. čečėnų tremtis kaip Ukrainos preliudija“. Joje dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti generalinis sekretorius Algirdas Endriukaitis, Baltijos čečėnų bendrijos pirmininkė Aminat Saijeva, buvęs Seimo narys ir Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublikos Ičkerija grupės pirmininkas R. Kupčinskas ir aš.

Pradėdamas spaudos konferenciją A. Endriukaitis, priminęs 1944 m. čečėnų tremtis, teigė, kad istorijoje nebuvo tokio atvejo, kad visa tauta būtų ištremta. A. Saijeva kalbėjo, jog šiandien visas pasaulis stebi Rusijos karinę agresiją prieš nepriklausomą Ukrainą, tačiau prieš Ukrainą buvo Čečėnija, kur Rusijos kariuomenė, prisidengdama konstitucinės tvarkos atkūrimu, nužudė apie 300 tūkst. piliečių, įskaitant daugiau nei 40 tūkst. vaikų. Rusijos kariuomenė Čečėnijoje sunaikino viską, liko tik griuvėsiai. Po Čečėnijos Rusija užpuolė Sakartvelą, aneksavo dalį jo teritorijos. Ji dėkojo Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai už nuolatinę paramą jos tautai. Prieš porą metų Europos Sąjungoje egzilyje veikianti Čečėnijos Respublikos Ičkerija vyriausybė už šią paramą mane apdovanojo Garbės riterio ordinu. Tai yra aukščiausias ordinas, kuriuo apdovanojami tik užsienio šalių piliečiai. Bet šio apdovanojimo nusipelnė Vilniaus sąjūdininkai, dalyvavę visuose renginiuose ginant Čečėnijos nepriklausomybę.

Spaudos konferencijoje pasiūliau pagerbti išžudytus čečėnus, dabartiniame kare žuvusius ukrainiečius, taip pat žuvusius Sakartvele ir Lietuvos žmones, kovojusius prieš sovietų okupantus 1991 m. sausio 13-ąją. Didesnio skausmo nei čečėnų moterys, matydamos žudomus vyrus, vaikus ir senolius, niekas pasaulyje nėra patyręs.

leonas kerosierius

– Jūsų vadovaujama Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba, vadovaudamasi Lietuvos Sąjūdžio programinėmis nuostatomis, dažnai kreipiasi į valstybines institucijas įvairiomis Lietuvai skaudžiomis problemomis.

– Kreipėmės daug kartų, bet noriu pateikti keletą svarbesnių. 2017 m. gegužę kreipėmės į atsakingas institucijas, kad 2018 m. būtų paskelbti Sąjūdžio metais. 2018 m. sukako 30 metų, kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Suvokdamas išskirtinį Sąjūdžio vaidmenį Lietuvos valstybingumui, Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio metais.

Tais pačiais 2017-aisiais kreipėmės į atsakingas institucijas, kad 2019 m. būtų paskelbti prezidento Antano Smetonos metais. Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019 metais sukako 100 metų, kai buvo išrinktas pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės prezidentas, suprasdamas A. Smetonos indėlį atkuriant Lietuvos valstybę, nutarė 2019 m. paskelbti prezidento Antano Smetonos metais.

2018 m. birželį kreipėmės į atsakingas institucijas, kad 2019 m. būtų paskelbti prezidento Jono Žemaičio-Vytauto metais. Prie šios iniciatyvos svariai prisidėjo Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas. Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. sukako 110 metų, kai gimė kovojusios su sovietų okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai ėjęs prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas generolas J. Žemaitis-Vytautas ir 70 m. nuo LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos pasirašymo, 2019 metus paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais.

2020 m. pradžioje du kartus kreipėmės, kad birželio 3-oji būtų paskelbta Blaivybės diena, o 2021 m. paskelbti Blaivybės ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus metais. Seimas, atsižvelgęs į tai, kad 2026 m. vasario 28 d. bus minimos Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, istoriko, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus M. Valančiaus 225-osios gimimo metinės, 2026 metus paskelbė Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais.

Jau ne kartą kreipėmės į visas Lietuvos valstybines institucijas ir Pasaulio lietuvių bendruomenę, kad Vilniaus centre, Gedimino pr. 13, prie Centrinio knygyno būtų pastatytas paminklas prezidentui A. Smetonai, nes čia 1918 m. posėdžiavo Lietuvos Valstybės Taryba ir buvo pirmieji ministrų kabinetai. Ir prašėme prezidentą Gitaną Nausėdą būti paminklo statybos globėju.

– Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba 2021 m. birželio 25 d. raštu kreipėsi į Lietuvos institucijas, kad valdantieji esą paniekino Lietuvą, nepaminėdami 1941 m. Birželio sukilimo 80-mečio.

– 2021 m. birželio 23 d., minint 1941 m. Birželio sukilimo 80-metį, kai sukilime dalyvavo 20–30 tūkstančių žmonių, žuvo apie 2 tūkstančius sukilėlių, valdantieji nesuplanavo nė vieno renginio jam paminėti. Dalis politikų ir visuomeninių organizacijų prašė Seimo vadovybės skirti Seimo didžiąją konferencijų salę 1941 m. Birželio sukilimo 80-mečiui paminėti, tačiau tai nebuvo leista.

Pernai birželio 28 d. Tuskulėnų memoriale įvyko 1941 m. Birželio sukilimo 82-ųjų metinių minėjimas. Renginio pabaigoje pakviestas pasisakyti prof. Vytautas Radžvilas teigė, kad istorine atmintimi esame susiję su savo protėviais, ir ši grandinė neturi nutrūkti. Todėl mūšis dėl Birželio sukilimo įamžinimo ir įprasminimo yra be galo svarbus. 2009 metais Seime šis mūšis buvo pralaimėtas, Birželio sukilimo atminimas valstybės vardu buvo išduotas. Profesorius įvardijo, kad jei valstybė nesaugo ir negloboja istorinės atminties, šis minėjimas yra tik privatus renginys. „Tam, kad Birželio sukilimas sugrįžtų, reikalinga absoliučiai būtina sąlyga – valstybės politinė valia. Jei šis sukilimas liks tik privačių žmonių reikalu, jis anksčiau ar vėliau nugrims į nebūtį,“ – pabrėžė prof. V. Radžvilas. Antrindamas profesoriui pareiškiu, kad kol valdžios olimpe karaliauja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, tol 1941 m. Birželio sukilimas bus niekinamas ir Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nebus pastatytas monumentas.

Pernai rugpjūtį Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba kreipėsi į Lietuvos atsakingas institucijas prašydama leisti pastatyti 7 m. aukščio metalinių konstrukcijų kryžių prie Rusijos ambasados Vilniuje, kad jis bylotų ir minėtų Rusijos žudynes ir piktadarybes – genocidą.      

     

Asmeninės Leono KEROSIERIAUS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis
Gintaras Gliebus. Pavasariškas vaizdelis Dzūkijos miškuose.
2024 03 12 Telšių rajono ūkininkai rengiasi į protesto akciją
Vilkas kieme užpuolė stirną
Vasario 1 d. Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje
Protestuotojai sveikino Vilnių su 701 gimtadieniu grodami, mirgėdami. 2024 01 25 Vilnius