Lietuva armėnui Aršakui tapo antraisiais namais

Į Lietuvą atvedė liga

Aršakas gimė Armėnijoje, tikrų armėnų šeimoje. Šeimoje augo vienturtis, tiesa, vaikystė nebuvo rožėmis klotas, mat nuo pat mažens gydytojai jam diagnozavo labai retą neišgydomą ligą – hemofiliją – kraujo nekrešėjimą, kai pavojinga bet kokia žaizdelė, nes galima mirtinai nukraujuoti. Tėvai sūnų labai saugojo, todėl jis nelankė darželio, o vėliau mokėsi namuose. Armėnijoje šios ligos gydyti nebuvo galimybės, todėl tėvai dvylikametį Aršaką išsiuntė į Lietuvą, Klaipėdos hemofilijos centrą. Uostamiestyje jau gyveno berniuko dėdė, tėvo brolis, turėjęs maitinimo verslą Nemirsetoje. Sutvarkius dokumentus, Aršakas imtas gydyti ir pasiliko gyventi dėdės šeimoje.

Tą laikotarpį vyras atsimena su skaudžia šypsena. „Klaipėdoje pradėjau eiti į 5-ą klasę. Lietuviškai nemokėjau, todėl buvo sunku. Nespėju apsiprasti, o jau reikėjo į kitą mokyklą... Bet baigiau neblogai, stengiausi. Tekstus reikėdavo išsiversti iš lietuvių kalbos į armėnų, todėl mokiausi naktimis“, – pasakojo jis.

Net ir besigydydamas bei pratindamasis prie naujos aplinkos vaikinukas nenustygo vietoje. Jam reikėjo veiklos, todėl ėmė talkinti dėdei, kuris buvo pirmasis Klaipėdoje, atidaręs armėniškų patiekalų kavinę. O dabar Aršakas jau sukasi savo armėniškų patiekalų kavinei „Armenia“, įsikūrusioje šalia Kauno–Klaipėdos autostrados, Rietavo savivaldybės teritorijoje, Girėnų kaime.

Nors yra vadovas, bet nuo 11 iki 22 valandos pats sukasi kavinės virtuvėje, jaučiasi atsakingas už maisto kokybę, klientų aptarnavimą. O liga niekur nedingo, tačiau medicinos pasiekimų dėka yra valdoma. Tik sąnarių skausmai primena, kad reikėtų ryžtis operacijai, bet Aršakas vis neturi laiko, atidėlioja.

Kultūrų panašumai ir skirtumai

Svajojęs Aršakas kažkada apie gydytojo profesiją, bet gyvenimas savaip surėdė. Likimas nuvedė verslo keliu ir dabar vyras laimingas, turi nuostabią žmoną, taip pat armėnę Meri, šešerių sūnelį Mherą ir dviejų metų dukrytę Emily. Vaikus šeima auklėja ir lietuviškai, ir armėniškai.
„Iš kiekvienos kultūros pasiimame, kad geriausia. Pavyzdžiui, armėnai gyvena labai glaudžiai su visa gimine, jaunoji karta turi klausytis vyresniųjų, ir tas ryšys visą gyvenimą išlieka labai stiprus – susitikę glėbesčiuojasi, rodo jausmus. Lietuviai santūresni, tylesni ir tai geras dalykas – ką pažada, padaro, jais galima pasitikėti“, – teigia pašnekovas.

Jam ypač patinka lietuvių jaunimo savarankiškumas, o armėnai net iki 40-ies metų neskuba bėgti iš tėvų namų. Dauguma šeimų yra labai tikinčios ir laikosi griežtų taisyklių. Negalima keiktis – tai didžiulė nepagarba moteriai ir šeimai.

„Vieną kartą perspėjau jaunus vyrukus, kurie garsiai keikėsi sėdėdami už stalo. Kitą kartą atvykę elgėsi jau gražiai. Man malonu, kai visiems kavinukėje gera būti,“ – šypsojosi Aršakas.

Viskas armėniška

Jaukioje kavinėje šalia autostrados, papuoštoje paveikslais su kalnų vaizdais, išties pasijunti lyg kitoje kultūroje. Kadangi armėnams šeima ypač svarbi, vyras stengiasi ir kavinėje kurti tą šeiminį jaukumą. Interjerą puošią įvairiausi stiklainiai su konservuotais vaisiais, daržovėmis, prieskoniais. Viskas atvira: gali klausti, paliesti, įsigyti.

O apie kavinėje gaminamą maistą Aršakas gali kalbėti valandų valandas. Pasak jo, svarbiausi armėniško maisto principai – šviežumas ir autentiškumas. Daugybė produktų vežami iš Armėnijos, gaminami taip, kaip ten, todėl ir mėsa kepama tik ant žarijų. Šiaip armėnai viską gamina rankomis, o tai trunka ilgai, todėl sudarydama meniu šeima atsižvelgė į tai, kad kavinė – šalia autostrados, žmonės skuba. Norėdami taupyti laiką, Sargsyanai į meniu įtraukė ir greitai pagaminamų patiekalų.

Kavinės įžymybė – liuliakebabas – malta kokybiška marinuota jautiena, maunama ant plataus iešmo. Ne toks jau paprastas reikalas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Tėtis pasakojo, kad kol išmokom daryti gerą kebabą, dvejus metus visa šeima valgėm kotletus... Iš avienos nedarom – specifinis skonis, ne visiems patinka. Dar vienas ypač įdomus patiekalas yra dolma – tai kaip jūsų balandėliai, tik faršas vyniojamas į vynuogių lapus, gaminama ilgai, apie 4 valandas. Bet labai verta paragauti.“

Kai jo dėdė ėmėsi Lietuvoje armėniškų patiekalų verslo, žmonės Klaipėdoje nežinojo, kas tas lavašas. Būdavo, net ima jį kaip servetėlę ir valosi rankas. „Yra toks posakis, – sako Aršakas, – gyvenimas nėra toks lengvas, neįsuksi į lavašą. O armėnai suka viską į lavašą, ką randa šaldytuve, ir valgo.“

Kartais svečiai bijo kažką naujo ragauti, bet užtenka Aršakui ar jo žmonai paraginti, ir įsidrąsina. Kavinės šeimininkas sako, kad net pažada pinigų neimti, jei nepatiks, bet to dar nėra buvę – niekas nesiskundė, kad neskanu.

Anksčiau kavinėje dirbo tik šeima: į Lietuvą taip pat persikėlę tėvai, dėdė, pusseserė ir jis, bet laikui bėgant teko į pagalbą pasitelkti ir kitų žmonių. Prieš devynerius metus atėjo dirbti Irena. „Ji kaip mūsų šeimos narė – dar nevedęs buvau, ji jau dirbo. Žmonės ją pažįsta, puiki moteris – tarsi mūsų talismanas. Ji anksčiau dirbo ūkyje, labai pareiginga, pirmoje vietoje jai – darbas. Jei pažada, visada vykdo savo žodį. Aš taip pat labai mėgstu dirbti, todėl tuo mes panašūs“, – linksmai kalbėjo Aršakas.

Lietuva – namai

Didžiuojasi vyras savo žmona, kuri daug jam padeda, vaikais rūpinasi ir labai meniškus bei skanius tortus gamina.

Su šypsena vyras pasakojo ir apie sūnaus norą darželyje Klaipėdoje elgtis kaip pripratęs šeimoje: berniukas nori visus draugus apkabinti, o mokytoja neleidžia, sako – bacilų sezonas. Ji teisi, bet vaikas grįžta liūdnas.

Kai lankė darželį Rietave, ten auklėtojos džiaugėsi jo rodomomis emocijomis. Dabar dėl kelio darbų patogiau vaiką vežti į Klaipėdą, nors ir nesinori. O kavinėje sūnus gali laisvai reikšti savo norą bendrauti, kalbinti klientus. Vieną kartą motociklininkų būrelis sustojo parūkyti aikštelėje netoli kavinės ir šešiametis juos pakvietė užeiti į vidų, meniu atnešė kaip tikras šeimininkas...

Patinka Aršakui tvarkingi Lietuvos žmonės, verslo vystymo galimybės, švietimo sistema ir sveikatos apsauga. Optimisto žvilgsniu žvelgdamas į gyvenimą vyras mato jame tik šviesias spalvas, o visus, užsukančius į kavinę, pasitinka su tikru armėnišku svetingumu ir šiluma.

Aušra DIRVONSKIENĖ / ŽEMAITIS

Autorės ir Sargsyanų šeimos arhyvo nuotraukos