Lietuva pati sau užveržė kilpą?

– Kokia yra problemos dėl Nitratų direktyvoje įtvirtintos azoto normos esmė?

– Nitratų direktyva yra vienas seniausių ES teisės aktų, kurio privalo laikytis žemdirbiai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, pretenduojantys gauti tiesiogines išmokas. Ji priimta dar 1991 m. Kiek atsimenu, ši direktyva yra įtraukta ir į Lietuvos stojimo į ES akto dokumentų, kurių nuostatų privaloma laikytis, sąrašą. Pagrindinis jos reikalavimas, nustatytas Direktyvos trečiajame priede, – apribojimas, kad „mėšlo kiekis hektarui turi būti toks, kad jame būtų ne daugiau kaip 170 kg azoto“. Tame pačiame priede numatyta, kad valstybės narės šią normą gali apskaičiuoti pagal ūkyje laikomų gyvulių skaičių. Savaime suprantama, norma turi būti nustatoma ūkio, o ne atskirų laukų lygmeniu. Juk jokie tvartai, jokios gyvulių laikymo vietos nėra susietos su konkrečiu lauku. Bent jau man neteko girdėti apie tokią praktiką.

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA), turėdama duomenis apie deklaruotus plotus ir laikomus gyvulius, kontroliuodavo, kad ūkyje laikomų gyvulių tankumas neviršytų 1,7 SG/ha, kuris atitinka 170 kg/ha azoto apribojimą. Jį viršijęs ūkis sukaupto mėšlo pertekliumi turėdavo atsikratyti – parduoti kitiems ūkininkams, išvežti į biodujų jėgaines ar panašiai – ir visa tai pagrįsti atitinkamais dokumentais.

Tokios tvarkos ir tokios Direktyvos interpretacijos buvo laikomasi nuo pat Lietuvos įstojimo į ES, įgyvendinant kompleksinio paramos susiejimo reikalavimus. Tačiau prieš kokius trejetą metų Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų apraše, patvirtintame bendru Lietuvos aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymu, buvo įtvirtintas reikalavimas mėšlo ir srutų naudojimo apskaitos žurnale pateikti informaciją apie atskiruose laukuose paskleistą mėšlo ir srutų kiekį bei jame esantį azotą. Kartu pasakyta, kad 170 kg/ha azoto normos reikia laikytis jau lauko lygmeniu. Žinoma, ją viršijus būtų pritaikytos sankcijos visai išmokų sumai už Valdymo reikalavimo Nr. 2 pažeidimą.

Savaime suprantama, gerai žinodama Nitratų direktyvos tekstą, LŽŪBA su tuo sutikti negalėjo. Apie tai jau ilgą laiką diskutuojame su Žemės ūkio (ŽŪM), taip pat Aplinkos ministerijų specialistais. Jie apeliavo, neva pakeitimai padaryti reaguojant į Lietuvoje atlikto Europos audito išvadas, kurių, tiesą sakant, mes niekuomet nematėme. LŽŪBA nesutiko, kad būtų galima reikalauti to, kas nenustatyta Nitratų direktyvoje. Pasirodo, buvome teisūs. Praėjusį trečiadienį kaip tik dalyvavau Europos Komisijos (EK) Civilinio dialogo grupės posėdyje. LŽŪBA, kaip aktyvi COPA ir COGECA narė, neretai gauna tokius kvietimus. Posėdyje buvome supažindinti su plačia ir išsamia Nitratų direktyvos įgyvendinimo analize, kurią šiemet parengė ir paskelbė EK tarnybos. Ją pristatė Aplinkos generalinio direktorato atstovė. Savo kalboje ji pabrėžė, kad Nitratų direktyvoje nustatyta 170 kg/ha azoto riba nėra agronominė norma. Tai, sakykime, politiniu požiūriu nustatyta saugi norma, skirta tam, kad vandenys nebūtų teršiami nitratais.

Ji taip pat aiškiai pasakė, kad ši norma yra privaloma ne atskiro lauko, o viso ūkio lygmeniu. Tokiu būdu, jos žodžiais tariant, ūkininkas turi teisę manevruoti – daugiau azoto atiduoti toms kultūroms, kurios realiai daugiau jo pasisavina, o ten, kur jo reikia mažiau, tręšti mažiau. Kadangi reikalavimas taikomas ūkio lygmeniu, viskas susibalansuoja. Svarbu tik, kad nebūtų viršijama bendra 170 kg/ha azoto norma.

Paprašiau, kad šie žodžiai būtų užprotokoluoti posėdžio ataskaitoje. Beje, sulaukiau ir posėdyje dalyvavusių kolegų iš COPA ir COGECA palaikymo.

– Patikslinkime dėl 170 kg/ha. Tarkime, viename lauke ūkininkas su mėšlu paskleidžia tik 60 ar 100 kg/ha azoto, tačiau kitame, kuriame, tarkime, augina kukurūzus, gerokai viršija 170 kg/ha normą. Jeigu bendras ūkio vidurkis normos neviršija, jis Nitratų direktyvos nepažeidžia?

– Nenorėčiau kalbėti konkrečiai apie kukurūzus ar kitas kultūras. Tokie sprendimai iš principo negali būti priimami kabinetuose. Žemės ūkio bendrovės ir įmonės tręšia pagal tręšimo planus. Keletą maisto medžiagų – ne vien tik azotą – apimančio tręšimo plano sudarymas viršija Nitratų direktyvos reikalavimą. Šiuolaikiniai tręšimo planai gali būti labai įvairūs – nuo senoviškų popierinių iki pagrįstų momentiniais daviklių duomenimis. Pagal Nitratų direktyvą privaloma įvertinti tik balansą tarp augalams reikalingo azoto kiekio ir azoto, gaunamo iš dirvožemio, organinių ir mineralinių trąšų.

Taigi, vadovaujantis sveika agronomine praktika, jeigu pagal tręšimo planą kukurūzų ar kitų kultūrų azoto poreikiui patenkinti reikalingas didesnis organinių trąšų kiekis, jį ir galima atiduoti. Svarbu nepažeisti ūkio lygmeniu nustatytos 170 kg/ha normos.

Iki šiol nesuprantu, kam galėjo šauti į galvą keisti daugybę metų galiojusią tvarką ir imtis reguliuoti atskirų kultūrų tręšimą, atsiprašau, pažiūrėjus tik į lubas. Blogai yra tai, kad minėtame apraše paliekama laisvė interpretacijoms taikant 170 kg/ha azoto normą. Kaip, beje, iki šiol nėra ir įšalusios žemės apibrėžimo.

– Tai tokios kontrolės atskiro lauko lygmeniu apskritai nereikia?

– Akivaizdu, kad Nitratų direktyva tokio reikalavimo nenustato. Manau, tai yra ES reikalavimų „paauksavimo“ praktika (angl. gold-plating), įvardyta ir kitoje ES masto ataskaitoje apie biurokratinę naštą. Lietuva, šios ataskaitos duomenimis, yra tarp blogąja prasme pirmaujančiųjų ES valstybių narių, ne procentais, bet kartais lenkdama mūsų pietines ir šiaurines kaimynes. Skaitytojai gali susirasti medžiagą, kuri anksčiau buvo publikuota ir ŪP.

Kaip minėjau, NMA disponuoja duomenimis apie deklaruojamą ūkio plotą ir ūkyje laikomų gyvulių skaičių. Ūkio gyvulių tankumo atitikimui Nitratų direktyvos nuostatoms įvertinti jokių kitų papildomų duomenų nereikia. Susiskaičiuojame, neviršijame – tada apsikabiname, pasibučiuojame ir išsiskirstome. Nereikia vaikštinėti po laukus ir žiūrinėti, kuriame jų kiek iškratyta mėšlo. Jeigu viso ūkio mastu nustatyta norma neviršijama – viskas aišku, tvarka.

Noriu tik pakartoti savo įspėjimą tiems, kurie tyliai taikstosi su, manau, pertekliniais reikalavimais ir galvoja, kad niekas nekontroliuos, kiek mėšlo paskleista konkrečiame lauke. Visiškai šviežia patirtis parodė – dievas ALNSIS viską mato ir netolimoje ateityje matys dar daugiau.

– Savo socialinio tinklo paskyroje klausėte: „Ką tuomet pasakys visą laiką spyręsi kai kurie ŽŪM „valdininkai“?“ Kaip manote, ką jie dabar galėtų pasakyti?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugsėjo 15 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.