Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024
Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024

Vida TAVORIENĖ
ŪP korespondentė
 

Lietuviški paradoksai: grūdus išvežame, kiaulienos atsivežame

2023/09/27


Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos kiaulininkystės sektorius patyrė reikšmingų pokyčių – maždaug perpus sumažėjo kiaulių skaičius, užsidarė daug ūkių. Smulkieji augintojai nebepakėlė biosaugos reikalavimų dėl afrikinio kiaulių maro (AKM), o stambius kompleksus spaudžia visuomenės nusiteikimas prieš kvapus ir kylanti aplinkosauginių prievolių kartelė. Ji tiek pakilusi, kad, šios šakos atstovų manymu, per artimiausią dešimtmetį greičiausiai nebus pastatyta nė viena nauja ferma. O kur dar klimato kaitos kaltininkų ieškotojų priekaištai, esą jei valgai mėsą – kenki klimatui, kurie gali turėti lemtingos įtakos vartojimui, taigi – ir gamybai.

Sąlygos puikios, bet neauginame

Lietuva yra bene vienintelė šalis Europos Sąjungoje (ES), kuri pati neapsirūpina kiauliena – apie pusę jos reikia atsivežti. Kitos ES šalys tik ploja katučių, kad gali mums iškišti savo kiaulienos. Tie kiekiai ES mastu, aišku, nėra dideli, bet tai vis tiek šiokia tokia rinka. Kai sienos atviros, gali vežti, kiek nori, dažnam pirkėjui svarbiausia yra kaina, retam rūpi patriotinis savo gamintojo palaikymas. O ką daryti, kai ima trūkinėti tiekimo grandinės? Apie tai dažnai buvo kalbama per pandemiją ir prasidėjus karui Ukrainoje. Jau būta panikos, kai mėsos prekystaliai buvo tušti. Gerai, kad tai tebuvo trumpalaikis stygius, bet galėjo būti ir kitaip.

„Iš tikrųjų per pandemiją nežinojome, kas bus toliau. Galėjo atsitikti taip, kad būtume pristigę pagrindinės mėsos – kiaulienos, nes pakankamai neužsiauginame kiaulių, nors tam turime geriausias objektyvias sąlygas: yra daug dirbamos žemės, išauginama labai daug grūdų, mažas gyvulių tankumas ir t. t. O kur dar didžiulis srutų poreikis žemės ūkyje! Bet, nepaisant labai palankių sąlygų, kiaulininkystė traukiasi“, – „Ūkininko patarėjui“ apgailestavo ne vieną dešimtmetį šioje srityje dirbantis bendrovės „Vyturys“ vadovas Valdemaras Sadaunykas. Jis nedvejodamas įvardijo pagrindinę tokio proceso priežastį – valstybinės politikos nebuvimas, o pastaruoju metu prisideda augantys gyvūnų gerovės ir aplinkosauginiai reikalavimai bei požiūris į gyvulininkystę klimato kaitos kontekste. Vartojimui įtakos turi atskirų aktyvistų plėtojama nuomonė, esą jeigu valgai mėsą, tai kenki klimatui.

Bendrovės „Vyturys“ vadovas Valdemaras Sadaunykas: „Anksčiau gana naiviai tikėjome, kad ES rinka yra atvira, prekių ir paslaugų judėjimas laisvas.“

V. Sadaunykas priminė, kad Lietuvos kiaulininkystėje didžiąją gamybos dalį užima ne smulkūs ūkiai, o didesnės įmonės. O ES politika ir rėmimas labiau orientuotas į smulkiuosius, tokios tendencijos ir pas mus. „Paramos sumos didesnėms įmonėms mažai kuo galėjo padėti. Dideli ūkiai, likę iš tarybinių laikų, buvo technologiškai atsilikę, reikalavo didžiulių investicijų. Įmonės, pradėjusios veiklą šiuose kompleksuose, turėjo nuolat investuoti, modernizuotis ir vytis Vakarų Europos technologinį lygį, tuo pačiu metu išsilaikydamos rinkoje. Užduotis – labai sunki, be valstybinės politikos tai padaryti buvo labai sudėtinga, tad tokie ir rezultatai“, – konstatavo lietuviško kapitalo kiaulininkystės įmonės vadovas.

Statistiniais duomenimis, 2022-ųjų pabaigoje šalyje laikyta 515 tūkst. kiaulių – maždaug perpus mažiau, nei buvo prieš dvidešimt metų. Tarpukario Lietuvos agrarininkams ir, ko gero, ne tik jiems sunku būtų patikėti, kad taip nusiritome ir importuojame kiaulieną, nes tuo metu tautiečiai bekonus ir kiaulieną sėkmingai eksportavo į kitas šalis, ypač į Angliją.

Ką slepia skaičiai?

Į kiaulininkystės sektoriaus problemas dėmesį atkreipė ir mėsos perdirbimo įmonių grupės „Biovela Group“ generalinis direktorius Audrius Kantauskas. „Dabar mes šalyje užauginame maždaug tik pusę vidaus rinkoje suvartojamos kiaulienos, o pusę importuojame. Pandemija ir karas Ukrainoje parodė, kad tokia situacija, kai valstybė visa apimtimi neapsirūpina pagrindine vartojama mėsa, gali sukelti nemažų problemų ir rūpesčių“, – redakcijai pabrėžė jis.

Didžiausios mėsos perdirbimo įmonių grupės Baltijos šalyse vadovas pateikė statistinių skaičių, kurie liudija, kokie reikšmingi pokyčiai palietė šį sektorių: kiaulių skaičius Lietuvoje per 2012–2022 m. sumažėjo 36 proc. Tai – reikšmingas susitraukimas. O štai Ispanijoje kiaulininkystė vystoma priešinga kryptimi – žymios plėtros. Per pastarąjį dešimtmetį šioje šalyje kiaulių padaugėjo net 35 proc. – nuo 25,2 mln. iki 34 mln. vienetų.

grafikas
Kiaulių skaičius Lietuvoje (tūkst. vnt. metų pabaigoje).

Verta paanalizuoti ir Lenkijos statistiką, kuri rodo, kad nuo 2012 metų iki 2020-ųjų kiaulių skaičius kasmet buvo gana stabilus ir sudarė apie 11 mln. vienetų. Ir tik pastaraisiais metais kiaulių skaičius kaimyninėje šalyje sumažėjo 14 proc.

Pasak A. Kantausko, statistiniai skaičiai atspindi, kokios vienoje ar kitoje šalyje yra sudarytos sąlygos šiam sektoriui vystyti. „Jeigu politikams, valdžios atstovams iš tikrųjų rūpėtų, kad Lietuva pati apsirūpintų kiauliena, jie analizuotų priežastis, kodėl kiaulių mažėja, ir bandytų rasti reikalingus sprendimus. Bet jeigu manoma, kad to nereikia, tada problemos ir nesprendžiamos“, – teigė „Biovela Group“ generalinis direktorius.

Panašu, kad Lietuvoje ne tik neieškoma būdų, kaip paskatinti ūkininkus ir įmones auginti kiaules, bet ir bandoma nuvyti bet kokias mintis imtis šio verslo. „Norint pastatyti kiaulių kompleksą ir praeiti visas reikiamas procedūras – nuo pradžios iki rakto – užtrunka 5 m., o gal net ir ilgiau. Tad kas imsis tokių investicijų, juolab kad dar tvyro nežinomybė, jog kažkas gali pakrypti kita linkme“, – ŪP aiškino A. Kantauskas.

audrius kantauskas
„Biovela Group“ generalinis direktorius Audrius Kantauskas: „Norint pastatyti kiaulių kompleksą ir praeiti visas reikiamas  procedūras – nuo pradžios iki rakto – užtrunka 5 m. ir dar ilgiau.“

Tenka vytis Vakarų Europą

Pastaraisiais metais kiaulininkystė išgyveno krizę – europinę. Supirkimo kainos buvo smukusios, o gamybos kaštai išaugę. „Nepaisant skirtos paramos, sektorius sunkiai išgyveno. Europoje sumažėjo kiaulienos gamyba, tai palietė ir Lietuvą. Ir šios krizės metu išryškėjo ta pati bėda – parama, kurią sankcionavo Europos Komisija, buvo palankesnė ir žymiai intensyvesnė smulkiems ūkiams nei didelėms įmonėms. Dėl nustatytos maksimalios paramos sumos, mažesni ūkiai gavo daugiau už vieną užaugintą kiaulę nei stambesni kompleksai“, – dėstė V. Sadaunykas. Ir dar kartą pabrėžė, kad Lietuvos kiaulininkystės įmonėms tenka vytis kitas šioje srityje pažangiai besitvarkančias šalis. „Srutų sandėliavimo problemos Vakarų Europoje sprendžiamos pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Ten statomi dengti rezervuarai, taip srutas patogu laikyti ir jas vežti išlaistyti. Tai praktiškai eliminuoja amoniako emisijas, dėl kurių kiaulių ūkiams priekaištaujama. Taigi būdai, kaip su tuo tvarkytis, jau seniai sugalvoti, čia tik investicijų klausimas. Jeigu mes turime iš savo uždarbio investuoti, Vokietijoje tai jau seniai pastatyta teikiant valstybines subsidijas ir dotacijas. Jie dabar jau nebevargsta, o mes dar turime juos vytis“, – aiškino redakcijai ekspertas.

Jis pridūrė, kad tokios aplinkosauginės investicijos nėra perteklinės, jos reikalingos ir būtų įveikiamos, jeigu ir valstybė tai suprastų ir nenusisuktų nuo šio sektoriaus. „Galėtume suplanuoti, tarkime, per 5 metų laikotarpį tai išspręsti, numatant tokių investicijų kofinansavimą per paramos fondus, ir tema būtų uždaryta. Tai buvo deklaruota ir vienam, ir kitam žemės ūkio ministrui, taip pat ir aplinkos ministrui, buvome susitikę, aiškinome, kad investicijos į uždarus rezervuarus būtų geras sprendimas, bet nieko neįvyko“, – apgailestavo kiaulininkystės bendrovės vadovas.

Tampa nebekonkurencingi

Žemės ūkio bendrovės „Gražionių bekonas“ vadovas Gediminas Adomavičius pastebėjo, kad nūnai kiaulienos kainos – pusė bėdos, tačiau dėl šios šakos perspektyvos didelio optimizmo jis sakė neturintis.

„Labai pabrango gamybos kaštai, todėl kiaulių augintojai tampa nebekonkurencingi rinkoje. Ir tai visos ES problema. Daromės nekonkurencingi ir dėl nenormalių ir neretai su logika prasilenkiančių reikalavimų. O mes dar nuolat veržiamės į priekį, daugelyje kitų šalių dar tik norima įvesti, pavyzdžiui, papildomas aplinkosaugines sąlygas mėšlo tvarkymui, o pas mus jau įgyvendinama“, – apie mūsų valstybės uolumą aplinkosaugoje užsiminė redakcijos pašnekovas. Anot jo, nereikėtų pamiršti afrikinio kiaulių maro (AKM), kuris smūgiavo šiai gamybos šakai. Jo saugantis nustatyti biologinės saugos reikalavimai smulkius ūkius atpurtė nuo kiaulių auginimo, o stambiems ūkiams padidino išlaidas. „Visos tos aplinkybės augina gamybos kaštus ir tie, kurie jau neišgali konkuruoti, traukiasi iš gamybos“, – apibendrino G. Adomavičius.

gediminas adomaviciu
ŽŪB „Gražionių bekonas“ vadovas Gediminas Adomavičius: „Visos tos aplinkybės augina  kaštus ir tie, kurie jau neišgali konkuruoti, traukiasi iš gamybos.“

Laisva rinka ir barjerai

V. Sadaunykas atskleidė, kad kiaulininkystės krizė paskatino pasigilinti į ES kiaulių rinkos niuansus, kurie riestauodegių augintojams užminė nemažai mįslių. „Anksčiau gana naiviai tikėjome, kad ES rinka yra atvira, prekių ir paslaugų judėjimas laisvas. Tokiu atveju prekių kainos turėtų būti labai panašios visoje ES. Kai analizuoji tipinių kiaulienos produktų kainas, tai pamatai, kad jos labai smarkiai skiriasi. Tapo aišku, kad kiaulienos rinka ES toli gražu nėra laisva“, – išvadą padarė ŪP pašnekovas.

Toliau jis pateikė pavyzdį, kaip tarp ES šalių vyksta arba nevyksta prekyba kiauliena. „Prancūzijoje ši šaka gerai išvystyta, ši gamyba yra šiek tiek perteklinė, o kaimyninėje Belgijoje ji itin perteklinė. Prancūzijoje kainos vienos iš aukščiausių ES, o Belgijoje – vienos iš žemiausių. Nepaisant to, belgiška kiauliena keliauja ne į Prancūziją, Daniją ar Švediją, bet pas mus. Į Lietuvą atvežama daug kiaulienos ir iš Danijos, Austrijos, kur kiaulienos kainos žymiai aukštesnės nei pas mus, taip pat ir Ispanijos, kur kainos pačios aukščiausios. Normaliai pagal laisvos rinkos principus tokie dalykai nepaaiškinami. Tai vyksta todėl, kad kitos ES šalys sukuria barjerus, tik mūsų rinka atvira. Senosios ES valstybės sukūrė tokią schemą, kad kiaulienos ten neįveši, o savo perteklinę produkciją jie mums parduoda pigiau“, – dėstė kiaulininkystės sektoriaus žinovas. Jis teigė, kad dėl esą nesąžiningos konkurencijos, jos sąlygų iškraipymo buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą, pateikti skaičiai, grafikai ir paaiškinimai. Ir gautas atsakymas, kad apie dempingą negalima kalbėti, nes ES rinka bendra, kiekvienas gali pardavinėti už kiek nori.

Lietuviai linkę skųstis dėl kvapų

Lietuvos gyvulių augintojai dažnai kalba, kad kitų ES šalių visuomenė yra pakantesnė žemės ūkio garsams ir kvapams, o mūsų tautiečiai linkę skųstis. „Kvapai tikrai labai trukdo lietuviams. Tiesa ta, kad anksčiau kaime kiekvienoje sodyboje buvo karvių, kiaulių, vištų, o dabar jų mažai kur bepamatysi. Gyvenu kaime, kur jau nebėra nė vienos karvės. Taigi žmonės atprato nuo žemės ūkio kvapo, ir jeigu kas gyvulius augina, tada visiems kitiems kvapas riečia nosis. Tiesą sakant, ir mums, augintojams, tie kvapai nepatinka, stengiamės, kad jų būtų mažiau, bet tokia gamyba negali būti visiškai bekvapė“, – samprotavo „Gražionių bekono“ vadovas.

V. Sadaunykas palygino Vakarų Europos šalių ir Lietuvos visuomenės požiūrį į fermas: „Pavyzdžiui, apsistoji kokio mažo Vokietijos miestelio viešbutyje, išeini į balkoną ir jauti kiaulininkystės dvelksmą. Bet vietiniai gyventojai neprotestuoja, jiems tai suprantama, nes ten gal dirba giminės ar pažįstami. Neįsivaizduoju, kad taip galėtų būti Lietuvoje. Anksčiau Olandija buvo visa persmelkta kiaulininkystės kvapais, aišku, dabar to jau nėra. Ten kitoks žmonių požiūris, o pas mus jau tolstama nuo žemės ūkio, ypač tam priešiški kaimuose sodybas įsigiję miestiečiai.“

Manoma, kad tautiečių nepakantumą kiaulių kvapams galbūt sustiprino Lietuvoje išplėtota danų kiaulininkystė. Bendruomenės daug kur priešinosi danų kapitalo kompleksų įsikūrimui. „Vyturio“ bendrovės vadovas sutiko, kad pasipriešinimo ir kalbų, jog danai terš šalį, būta, bet jis siūlė įvertinti ir danų investicijų naudą. „Danai moka auginti kiaules, jų kompetencijos geros. Jeigu jų pas mus nebūtų, tai, tikėtina, šis mūsų sektorius būtų visiškai mažas. Danai investavo, prikėlė fermas. Danijoje kiaulienos gamyba gal 6 kartus viršija šalies vidaus poreikius, pagal aplinkosauginius standartus jie ten daugiau auginti kiaulių negali“, – teigė ŪP pašnekovas. Tiesa, šios žemės ūkio šakos atstovas pripažino, kad ir kiaulių augintojai nėra šventi. Pasak jo, nepagirtinas elgesys, kai savaitgaliais ar per šventes išriedama į laukus pilti srutų.

Reikalavimai – lyg iš kosmoso

Prieš keletą metų būta drąsių siūlymų, kaip atgaivinti nubaigtą nacionalinę kiaulininkystę. Buvęs tuometinio Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (dabar – Ekonomikos ir kaimo vystymo institutas) darbuotojas Albertas Gapšys kvietė pasinaudoti nepalankiomis aplinkybėmis dėl AKM ir kreiptis į Briuselį paramos nedidelėms, bet modernioms kiaulių fermoms, kuriose būtų įdiegtos efektyvios biologinės saugos priemonės, statyti. Jis ne kartą svarstė, kad jeigu tam būtų valdžios palaikymas ir nustatytas patrauklus paramos intensyvumas, atsirastų tokių, kurie neskubėtų grūdų parduoti, bet augintų kiaules ir kurtų didesnę pridėtinę vertę.

G. Adomavičius sutiko, kad idėja statyti daugiau mažesnių fermų teisinga, tačiau abejojo, ar dabar ją būtų įmanoma realizuoti. „Kažin, ar nedidelė ferma būtų rentabili. Nemanau, kad šeimos ūkiai atsigaus, pastatyti naują fermą – mažai vilčių, nes nūnai aplinkosaugos reikalavimai – lyg iš kosmoso nukelti. Naujos fermos artimiausiame dešimtmetyje Lietuvoje turbūt nebus“, – gamybai nieko gero nežadančią prognozę išsakė bendrovės vadovas.

V. Sadaunyko manymu, kiaulininkystės perspektyvą lems daug faktorių – gyvūnų gerovės tendencijos, reikalavimai dėl klimato kaitos, rinkos, vartotojų elgsena ir kt. „Štai vokiečiai nuo 2026 metų turės laikytis žymiai aukštesnių paršavedžių laikymo standartų, reikės perstatyti tvartus, didinti gardus, imtis kapitalinės rekonstrukcijos. Ši aplinkybė daugelį vokiečių turbūt privers susimąstyti, galbūt dalis pasitrauks iš veiklos. Tokia tendencija plėsis, bus nustatomos didesnės normos gyvulių laikymo plotui ir visa tai reikalaus naujų investicijų arba vers trauktis iš rinkos. Sudėtinga nūnai spręsti, kokia kryptimi tai judės“, – prognozuoti nesiėmė redakcijos pašnekovas.

Žemės ūkio politikos erozija

Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kęstutis Mažeika, kalbėdamas apie liūdnas dienas išgyvenančią kiaulininkystę, ŪP įvardijo dar vieną ją smukdančią priežastį: „Lietuva turbūt viena iš tų šalių, kuri prastai kovoja su AKM, nors pas mus pakankamai griežti veterinariniai reikalavimai, tačiau bėdų priežasčių reikia ieškoti ir kitur. Šią vasarą teko bendrauti su keliais smulkiaisiais ūkininkais, kurie jau išnaikino kiaules, nes ūkiai pateko į saugos zoną. Jie turėjo praktiškai pusdykiai jas parduoti, nors žmonės laikėsi visų biologinės saugos priemonių. Tokie pavyzdžiai rodo, kad situacija nėra gera. Kitas dalykas – nėra pakankamai priemonių, iki šiol vyksta diskusijos dėl medžioklės su naktiniais taikikliais, kurie padėtų sumažinti šernų populiaciją.“

Parlamentaras užsiminė, kad turbūt reikėtų peržiūrėti ir aplinkosauginius reikalavimus, ar jie tikrai nėra griežtesni nei kitose ES valstybėse. „Kiek man žinoma, Lenkijoje jie gerokai švelnesni. Aplinkosaugininkai tai turėtų įvertinti, nes mūsų kaimynai šiuo atžvilgiu turi konkurencinį pranašumą“, – sakė KRK narys.

kestutis mazeika
Seimo narys Kęstutis Mažeika įsitikinęs, kad gyvulininkystės susitraukimas – vykstančios žemės ūkio politikos erozijos pasekmė.

Ką pavyko nuveikti, kai politikas buvo kitoje – aplinkosaugos – stovykloje? K. Mažeika buvo aplinkos ministru, dirbo Seimo Aplinkos apsaugos komitete. „Teko daug bendrauti su įvairių organizacijų atstovais. Didžiausia diskusija buvo dėl mėšlo tvarkymo, tada mes įpareigojome, kad pirmiausia žemės ūkio ministras suderintų pozicijas ir pasirašytų tvarką. Prieš trejus metus buvo daug emocijų ir pykčio dėl žemės ūkio ir aplinkos ministro pasirašyto įsakymo „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“, kad jis nėra toks, kokio reikia žemės ūkiui. Liūdniausia, kad iki šiol nieko nepadaryta ir nepakeista“, – žemdirbių bendruomenėje audrą sukėlusį sprendimą priminė redakcijos pašnekovas. Jis konstatavo, kad didžiausias paradoksas, jog esame žaliavos – grūdų – eksportuotojai, bet importuojame kiaulieną. Tai, anot jo, yra vykstančios žemės ūkio politikos erozijos pasekmė.

Nėra veiklos – nėra problemos

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 108, 2023 m. rugsėjo 26 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis