Lietuviškos naminės degtinės legalizavimas – interesų verpetuose

Motyvacija bei entuziazmas beveik išblėso

Legalizavimo laukia kai kurie ūkininkai, kaimo turizmo sodybos ir asociacijos – Kaimo turizmo ir Grūdų augintojų asociacijos, Kulinarijos paveldo fondas, net specialiai naminės įteisinimo klausimui įkurta Nacionalinė naminės degtinės gamintojų asociacija.

Besipriešinančiųjų stovykloje – konkurencijos nenorintys degtindariai bei prekybininkai, taip pat –  alkoholizmo problema kovojantys aktyvistai, politikai ir organizacijos.

Kad ruginukė – kokybiškas tradicinis lietuviškas kulinarinio paveldo gėrimas ir Lietuvos pasididžiavimas, įsitikinusi Birutė Imbrasienė, VšĮ Kulinarijos paveldo fondo vadovė. „Lietuvoje tragedija: su esamais draudimais tradicija baigia išnykti. Dėl neišmanymo ruginukė painiojama su visokiais marmalais ir pilstukais, padarytais bet kaip ir iš bet ko“, – sako ji.

Populiarios kaimo turizmo sodybos Kauno rajone savininkas Eimantas Zalensas, jau seniai – tikėdamasis naminės degtinės gamybos civilizavimo ir siekdamas paįvairinti savo svečiams teikiamų paslaugų įvairovę – savo sodyboje įsirengė patalpas, pritaikytas degtinės gamybai ir proceso stebėjimui. Keletas specialių patalpų, skirtų raugimo procesui, degtinės varymui bei sandėliavimui ir brandinimui, įrengtos taip, kad atvykę svečiai galėtų susipažinti ir pamatyti, kaip gaminama naminė degtinė, – taip ir stovi nenaudojamos jau 10 metų. „Gaminti kokybišką naminę degtinę būtų prestižo reikalas, bet motyvacija bei entuziazmas beveik išblėso“, – sako daug iš naujos teisėkūros iniciatyvos nesitikintis ūkininkas.

Draudimais nieko nepakeisim?..

Įstatymas Lietuvoje draudžia gaminti stipresnius kaip 18 proc. naminius alkoholinius gėrimus, taip pat naminį alkoholį parduoti, laikyti, gabenti. Stiprių naminių alkoholinių gėrimų gamyba, laikymas, gabenimas ar realizavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir užtikrina galimybę gauti baudą ar netekti laisvės iki 5 metų.

Tačiau iš draudimų nieko nesitiki kunigas Kęstutis Dvareckas, kuris buvo įklimpęs į alkoholį, pasiekęs „dugną“ ir atsidūręs kalėjime, o šiandien yra priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ vadovas, tiesiantis pagalbos ranką tiems, kurie nori atsikratyti savųjų demonų. „Bėda – ne kvaišalai. Kvaišalai – tai tik ryškalai, parodę mūsų tikrąsias bėdas“, – teigia dvasininkas.

Kęstutis pripažįsta, kad naminės degtinės legalizavimo klausimas sudėtingas ir nevienareikšmis: viena vertus, alkoholis yra medžiaga, vedanti į lėtą degradaciją, kita vertus, tai yra kultūrinis bruožas, žmonių bendravimo ypatumas. Kęstučio nuomone, draudimai nieko neišspręs ir neduos gerų rezultatų. „Yra krūvos medžiagų, kurios niekada nebuvo legalios, kurios uždraustos, o nuo jų mirtingumas labai didelis. Nedemonizuoju medžiagų ir nesakau, kad jos savaime yra kažkoks blogis, su kuriuo turime kovoti. Svarbu, ko iš jų tikimės ir ką su jomis darome“, – sako kunigas. Kaip pavyzdį Kęstutis pateikia kirvį, kuris išprotėjusio žmogaus rankose yra pavojingas tiek jam, tiek aplinkai, tačiau su kurio pagalba galima gauti šilumos ir pasirūpinti artimaisiais. Tai priklauso nuo asmens, kuris jį naudoja. Tos pačios psichotropinės medžiagos – svarbi dalis medicinos, gelbstinčios gyvybes. Tačiau kai pradedame jose ieškoti dalykų, kuriuos galime gauti tik santykiuose, tada prasideda vargai.

„Lietuvoje gaji problema, kad mes alkoholį vartojam emocijoms gydyti. Turime tam tikrus nesusikalbėjimus ar vidines įtampas, užgyventas nuosėdas, kurias mėginam nuplaut ar paskandint alkoholyje. Bet čia ne alkoholio bėda. Čia mūsų bėda, kad tikimės to, ko jis negali duoti“, – aiškina kunigas K. Dvareckas.

Naminė degtinė nėra kažkoks didesnis blogis nei kiti alkoholiniai gėrimai. Formulė juk ta pati. Realybė tokia, kad naminė egzistuoja. Ir dabar alkoholio pasiūla yra labai didelė, praktiškai bekraštė. Ir to pačio samagono – nelegalių gamintojų nereikia daug ieškoti, kad rastum, įsitikinęs dvasininkas. Prieinamumas, pasiūla, aišku, kad padaro vartojimą patogų. Bet problema yra, kai žmogus mėgina vidinį gaisrą gesinti alkoholiu. Pavartojus alkoholio, negatyvūs patyrimai niekur nedings. „Ir jei mes jų nespręsime, tai kažkuo bandysime tą skylę užkamšyti: ar besaikiu pirkimu, ar nesveiku valgymu, nesveiku lytiškumo išgyvenimu, vaistais, kitom medžiagom, vienas Dievas žino kuo…, – dėsto K.  Dvareckas, – Problema ne medžiagos, o tai, kas manyje. Reikia problemą atpažinti ir mokyntis ją spręsti“.

Ruginukė – kokybiškas ir saugotinas kulinarinio paveldo produktas

Kad ruginukė yra kokybės produktas, teigia VšĮ Kulinarijos paveldo fondas vadovė B. Imbrasienė. „Ruginukė gaminama iš duonos ir turi būti daroma kaip priklauso, tada nuo jos galvos neskaudės“, – aiškina Birutė. Jos manymu, gera ruginukė prilygsta škotiškam viskiui. Ji ruginukę ir mačiusi, ir gaminusi, ir degustavusi. Užsimerkusi galėtų atskirti skirtingų regionų, skirtingų technologijų ruginę degtinę. „Tradicinis ruginukės gamybinis procesas gana ilgas, brangus, tai yra speciali technologija, tam reikia specialių sąlygų, patalpų, ir tai labai brangus dalykas“, – pasakoja kulinarinio paveldo specialistė. Kiekvieno gamintojo yra unikalus, originalus produktas. Netgi to pačio gamintojo skirtingų gamybos ciklų produktas gali skirtis, priklausomai nuo vandens, rauginimo laiko, temperatūros ir pan.

Kaip pavojų ir riziką ruginukės reputacijai Birutė įvardija įvairius neteisėtai gaminamus „marmalus“ iš cukrinių runkelių, taip pat spirito skiedinius, tačiau čia negalima painioti. „Daug kas neatskiria, painioja su pilstuku, tačiau toks požiūris yra dėl neišmanymo, nežinojimo ir žmonių tamsumo. Ruginukė yra tikras ruginio grūdo gėrimas“, – pasakoja Birutė. „Kai nueini į Kaziuko mugę, nori nusipirkti tikro dalyko: tikros duonos, tikros  mėsos, tai ir naminukės yra tikras daiktas. Aš esu už natūralų produktą“, – priduria ji. Ruginukė, naudojama įvairioms vaistažolių užpiltinėms, yra ir vaistas.

„Jei saugome duonos, šakočio receptūrą, tai kodėl turime išskirti degtinę?“, – retoriškai klausia Birutė. Ruginukė yra kulinarinis paveldas, kurį reikia išsaugoti. Tradicija turi būti perduodama. Birutei pikta, kad draudimai ją baigia sunaikinti, kad prarasime savo unikalią lietuvišką tradiciją bei kulinarinio paveldo produkto gamybos technologijos tęstinumą.

Birutei atrodo, kad alkoholio gamintojai bijo būtent naminukės kokybės pranašumo, o ne kiekybinės konkurencijos: „Konkurentai bijo, jog paragavę „tikro“ daikto, žmonės nebenorės pirkti gamyklinio“ – sako ji.

Na o gydytoja toksikologė Gabija Laubner Sakalauskienė abejoja naminio alkoholio saugumu ir sako, kad tikimybė apsinuodyti alkoholiu, pagamintu namuose, yra kiek didesnė negu alkoholiu, kuriuo prekiaujama prekybos centruose. „Tam, kad būtų išvengta apsinuodijimų etanoliu, medžio spiritu, gamybos procese reikia turėti tam tikrų žinių ir priemonių“, – įsitikinusi medikė.

Su tuo nesutinka „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas, vienas iš Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacijos įkūrėjų ir jos vadovas. „Sertifikuotoje laboratorijoje buvo atlikti iš įvairių Lietuvos regionų surinktos naminės degtinės tyrimai, patvirtinę ypač gerą jos kokybę, daugeliu cheminių parametrų geresnę lyginant su parduotuvėje parduodama pramoniniu būdu gaminama degtine“, – pasakoja Vytenis. Tiesa, po šio tyrimo asociacijos lyderiui teko susidurti su teisėsauga, kuri iškėlė baudžiamąją bylą už naminės degtinės gamybą, laikymą ir gabenimą. Baudžiamasis persekiojimas Vyteniui baigėsi sėkmingai – prokurorai patikėjo, kad jis naminės pogrindyje nevaro, o tik pateikė laboratorijai mėginius (beje, skundikas buvo Aurelijus Veryga – red. pastaba).

Ruginę degtinę siūloma ne legalizuoti, o civilizuoti

V. Neverdausko iniciatyva 2004 m. įkurta Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacija buvo aktyvi savo darbais, kuriais bandė įrodyti įstatymų leidėjams ir visuomenei, kad naminė degtinė nėra blogis. Buvo atlikta Vilniaus universiteto istorikų studija apie naminę degtinę, atskleidusi jos istoriją ir išlaikytą tradiciją, taip pat „Vilmorus“ sociologinė apklausa apie naminę degtinę, parodžiusi teigiamą visuomenės nuomonę naminės degtinės atžvilgiu, organizuotos konferencijos, susitikimai ir diskusijos su politikais, parengti įstatymų pakeitimų projektai, organizuotos ekskursijos po Europos šalis (Čekiją, Austriją), siekiant susipažinti su ten galiojančiais įstatymais bei naminės degtinės gamybos tradicijomis. Asociacijai nepavykus įtikinti valdžios naminės degtinės įteisinimo nauda ir Seimui atmetus įstatymo pakeitimus, jos veikla buvo sustabdyta, o 2022 m. VĮ Registrų centras pradėjo jos likvidavimo procedūrą.

Nors visi Seimo nariai yra ragavę ir žino, kad naminės gamyba egzistuoja, tačiau kaip stručiai sukiša galvas ir apsimeta tuo, kuo nėra, piktinasi Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys Macijauskas. „Mes tik nežinome, kur, kaip ir iš ko tai pagaminta. Legalizavimas iš esmės nieko nepakeistų, tik žmonės galėtų užsiimti tuo legaliai, civilizuotai“, – sako jis.

Aušrys mano, kad alkoholiniai gėrimai yra Europos tautų kultūros dalis, ir Lietuva –  ne išimtis: „Prancūzai turi vyną, šampaną, škotai – viskį, o Lietuva – naminę degtinę. Europos valstybės rūpinasi paveldo išlikimu, užtikrindamos kontrolę. Naminės degtinės gamyba – brangus hobis, pelnų čia nėra ko tikėtis“, – sako šalies grūdininkų lyderis. Ir pasiūlo palyginimą su kolekcionieriais: galima klausti, o kam kolekcionuoti senus automobilius, juk vien išlaidos? Kalbėdamas apie naminę degtinę, Aušrys akcentuoja kaimo kultūrą, tradicinius alkoholio gamybos būdus. „Tai nišinis gėrimas, skirtas gurmanams“, sako jis. Pasak ūkininko, naminės gamyba ir alkoholio vartojimas – nesusiję dalykai. Jei nori vartoti, – pilnos parduotuvės. „Visokie „bambaliai“, pigūs, prieinami dalykai skatina jaunimą ar nuo alkoholio priklausomus žmones vartoti, o naminė degtinė būtų apie 2–3 kartus brangesnė už tą, kurią galima įsigyti parduotuvėje“, – sako Aušrys.

LGAA pirmininkas abejoja, ar civilizavus naminės degtinės gamybą, pats imtųsi šios veiklos: nėra stipriųjų gėrimų mėgėjas, nėra bandęs gaminti, bet iš vaikystės prisimena, kaip giminių sodybose tai būdavo daroma.

A. Macijausko akimis, Lietuvoje alkoholio vartojimo kultūra keičiasi, daugiau vartojama brangesnių gėrimų, mėgaujamasi, o ne siekiama prisigerti. Visgi pokyčių jam norėtųsi didesnių. Aušrys pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar klesti buitinis alkoholizmas, kuomet geriama namuose. Tuo mes atsilikę nuo Europos, kur žmonės susirenka baruose, klubuose, restoranuose pabendrauti prie taurės ar bokalo mėgstamo gėrimo.

Grūdų augintojams kažkokio apčiuopiamo ekonominio poveikio naminės legalizavimas neturėtų, nes tam nebūtų reikalingi dideli grūdų kiekiai, sako Aušrys. „Išvis kalbėti apie kažkokį ekonominį poveikį šiuo klausimu neracionalu, akcentas čia – tradicijos išsaugojimas“, – neabejoja grūdų augintojas.

Visgi kyla klausimų, kam dar, be sveikatos saugotojų, gali būti nenaudingas naminukės atėjimas į legalią rinką.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 100, 2023 m. rugsėjo 7 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Vaidota MAJŪTĖ

ŪP redakcijos nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Čekijoje naminės degtinės tradicijos puoselėjamos nedideliuose miesteliuose, visas procesas technologiškai pažangus ir kontroliuojamas, o produkcija nestokoja pirkėjų.

Publikacija parengta Analitinės žurnalistikos magistro programos dalyko „Rašto raiškos projektas“ atsiskaitymui. Publikuota Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto leidinyje „Universiteto žurnalistas“. ŪP redakcijos adaptuota.

www.universitetozurnalistas.lt

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.