Orchidėjos – vienos populiariausių kambarinių augalų, nors jų tėvynė tolimuose kraštuose. Šios gražuolės, tik kiek kuklesnės, auga ir Lietuvoje. „Turbūt daugelis yra girdėję apie gegužraibinių šeimos augalus. Juos dažniausiai vadiname orchidiniais – nuo lotyniško šeimos vardo. Žydi dieviško grožio žiedais ir dėl to labiausiai nukenčia...“ – sako Kęstutis Obelevičius, VDU Kauno botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius.
Giedrė RYMEIKĖ
„Nuo tada, kai europiečiai Azijoje, Amerikoje ir kituose šiltuose kraštuose pirmąkart pamatė orchidėjas, jos tapo masiškai raunamos, kasamos ir laivais gabenamos į Europą. Kai žmonės išmoko jas auginti ir ėmė prekiauti, augalams atėjo dar sunkesni laikai – prasidėjo vis naujų rūšių, tinkamų auginti, kryžminti ir parduoti, ieškojimai. XX a. antroje pusėje kilo didelė grėsmė, kad kai kurios rūšys išnyks. 1973 m. buvo pasirašyta „Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija“ (CITES, dar žinoma kaip Vašingtono konvencija), kuri Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. Į jos priedus įrašyta apie 30 000 augalų rūšių, iš jų net apie 25 000 – orchidinių“, – pasakoja K. Obelevičius.
Jis perspėja, kad orchidinių (Orchidaceae) rinkimas gamtoje griežtai draudžiamas, tačiau nesąžiningų kolekcininkų ir prekybininkų tai neatgraso. Šiuo metu bent 100 rūšių realu išnykti, o kai kurios galbūt jau išnyko.
Kolekcininkus traukia orchidėjų įvairovė. Didžiausi augalai sveria kelis šimtus kilogramų, o mažiausi – vos kelių centimetrų dydžio. Visų žiedai simetriški. Žydėjimo trukmė priklauso nuo rūšies: vienos gali žydėti mėnesius, kitos – tik kelias valandas! Daugumos orchidėjų sėklos labai smulkios, kartais matomos tik pro mikroskopą. Gegužraibiniai yra viena seniausių ir didžiausių žydinčių augalų šeimų. Teigiama, kad vienokių ar kitokių yra visuose kontinentuose.
„Pas mus aptinkama 36 gegužraibinių rūšys. Iš jų tik 6 neįtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, – sako specialistas. – Pagal augimo vietą visus šalyje augančius gegužraibinius būtų galima suskirstyti į tris grupes: pievų ir ganyklų, pelkių, miškų orchidėjas.“
Lietuvos orchidėjos nėra epifitai – jos neauga ant kitų augalų lajos, visos yra dirvožeminės. Tačiau neauga bet kur, kur tinkamas dirvožemis. Joms reikalingos ypatingos sąlygos, būtent dėl to iškasta ir kitur perkelta orchidėja neprigis. „Dėl labai sudėtingos gegužraibinių augalų biologijos (dauginimosi ypatumų, simbiozės su tam tikrų rūšių grybais), dėl buveinių nykimo lietuviškos orchidėjos yra ties visiško išnykimo riba. Tai būtų skaudus praradimas gamtai ir mums“, – perspėja K. Obelevičius.
Nors ir ne visos lietuviškos orchidėjos įtrauktos į Raudonąją knygą, net ir nesaugomų rūšių mažėja. „Pavyzdžiui, pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris L. Crantz) literatūroje aprašomas kaip augalas, kurio išnykimui pavojus negresia, tačiau nuo 1960 m. jų augaviečių teliko apie 5 proc.“, – teigia botanikas.
Anot jo, lietuviškos orchidėjos nyksta pirmiausia dėl žmogaus veiklos: „Kiekvienai rūšiai priežastys skirtingos, nes ir sąlygos skiriasi. Nors daugelis – drėgnų, pelkėtų vietų augalai, mėgstantys šaltiniuotas pievas, karjerus, griovius, tačiau yra ir tokių, kurie nepakenčia drėgmės pertekliaus – smulkiažiedė gegužraibė (Neotinea astulata L.), auganti kalkinguose dirvožemiuose šlaituose ir pievose.“
Yra ir bendrų priežasčių. Daugelis orchidėjų mėgsta šviesą, neauga ten, kur negali gauti pakankamai saulės dėl per stipriai konkuruojančių kitų augalų. Daugelis jų žydi vasaros pradžioje, kai kiti augalai dar ne iki galo sulapoję. Retų augalų žinovas sako, kad dažniausia lietuviškų orchidėjų nykimo priežastis – natūralių buveinių paskirties pasikeitimas. Pavyzdžiui, orchidėjų augavietės apželdinimas mišku, pamiškių, natūralių pievų apleidimas, apžėlimas stelbiančiais krūmais, žolėmis, kurios gegužraibinius tiesiog nustelbia. Taip nyksta kvapusis plauretis, žalioji plateivė, miškinė plikaplaiškė, vienagumbis medauninkas, šliaužiančioji sidabriukė, vienalapis gedutis ir kiti.
Ypač kenkia ūkininkavimo sistemos pasikeitimas. Šiuo metu orchidinių augalų augavietėse nebeganomi gyvuliai, jie nuėsdavo konkuruojančią augmeniją ir gegužraibiniai gaudavo pakankamai šviesos. Kenkia iš laukų nutekančios trąšos, skatinančios augti konkuruojančias žoles, ir pelkių sausinimas, o kartais – ir intensyvi rekreacija jų augavietėse, kai augalus ištrypia poilsiautojai. Kai kurių gegužraibinių (dėmėtosios gegūnės, raudonosios gegūnės, aukštosios gegūnės, pievinio plaurečio) šaknis mėgsta ėsti šernai ir mažina šių augalų populiaciją.
„Gegužraibiniai nėra labai greiti – nors tinkamomis sąlygomis veši, tačiau, pavyzdžiui, aukštoji gegūnė (Dactyorhiza fuchsii) žiedą parodo dažniausiai tik po 6–12 metų!“
Dažnai net socialiniuose tinkluose galima rasti istorijų, kaip neišmanantys žmonės džiaugiasi radę ir išsikasę nežinomą augalą, panašų į orchidėją. Parsineša namo, pasodina gėlyne, o šis neišgyvena. Botanikas sako, kad daugumai orchidėjų būtina mikorizė, t. y. draugystė su tam tikrais grybais, kurių grybienos plika akimi nesimato.
„Išnykus bet kuriai augalų rūšiai, gali pakisti visa ekosistema, todėl nykstančius gegužraibinius reikia saugoti. Neskinti, netrypti, juo labiau – nekasti ir nenešti namo. Su į Raudonąją knygą įrašytais augalais taip elgtis draudžiama, už tai gresia administracinė atsakomybė, – pažymi specialistas. – Be to, ir patiems maloniau gyventi šalyje, kurios gamtinė įvairovė turtinga, kraštovaizdis išsaugotas, o retais augalais galima pasigėrėti ten, kur jie patys nusprendė įsikurti.“
Kęstučio Obelevičiaus nuotraukos
2022-10-26
Susijusios temos - skaitykite: orchidėjos, lietuviškos orchidėjos, orchidėjų veislės, nysktantys augalai, saugomi augalai